Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Nelabai žinau, kas yra tiesa


VDFF svečiai


7 MD

Share |
Šiemet VDFF konkurso žiuri vadovaus lenkų režisierius Pawełas Łozińskis.

2002-aisiais „Skalvija“ surengė bendrą režisieriaus ir jo tėvo – lenkų dokumentinio kino klasiko Marcelio Łozińskio retrospektyvą. Per tuos metus Pawełas sukūrė naujų filmų, bet festivalyje bus proga pamatyti ir jo ankstyvuosius darbus. Šių metų pavasarį lenkų žurnalas „Film“ surengė diskusiją apie šiuolaikinį dokumentinį kiną. Garsūs dokumentininkai turėjo atsakyti į penkis klausimus: 1. Kur yra riba tarp dokumentinio ir vaidybinio kino? 2. Ar dokumentiniame filme galimi fikcijos elementai? 3. Ar dokumentiniame kine galima naudoti provokaciją (Marcelis Łozińskis tai vadina tikrovės „sutirštinimu“)? 4. Kuo remiasi dokumentinio kino tiesa? Ar ji egzistuoja? Ir kieno tai tiesa? Ar filmo herojumi galima pasinaudoti tiesos, filmo labui arba siekiant apnuoginti kokią nors patologiją? Pateikiame Paweło Łozińskio atsakymus.

 

1. Šiandien labai sunku nubrėžti tą ribą ir net nežinau, ar verta. Tos dvi rūšys, du mąstymo būdai dabar labai susimaišė, naudojasi vienas kitu. Bet jei jau toks klausimas kilo, pabandysiu. Jei imi aktorių, rašai jam tekstą, aprengi jį kombinezonu, statai priešais mašiną fabrike ir liepi parašytu tekstu kalbėti su draugais, tai yra vaidybinis kinas. Jei randi darbininką, statai jį prie mašinos (nebūtinai jo paties fabrike) ir prašai pasikalbėti (nebūtinai su savo draugu) siūloma tema, man tai vis dar yra dokumentinis filmas.

 

Filmas susideda iš daugybės scenų ir atsitinka, kad dalis iš jų nufilmuota „vaidybiškiau“. Man svarbiausias yra tikroviškumo kriterijus, kartais tikroviškesnė yra būtent tokia „padaryta“ scena nei ta, kuri užfiksuota grynai dokumentiškai.

 

2. Priklausys nuo to, ką pavadinsime fikcija. Nerašau dialogų, nes paskui tai visada blogai baigiasi. Kartais tenka paprašyti herojaus, kad jis „vaidybiškai“ pasivaikščiotų gatve iš kairės pusės į dešinę. Man yra tekę organizuoti situacijas, įvesti herojus į vietas, kuriose anksčiau jie nėra buvę. Bet jei paskui tas paleistas mechanizmas pradeda veikti savarankiškai, jei filmuojant herojus neatsisuka į kamerą ir neklausia: „Ką turiu dabar daryti?“, vadinasi, pavyko.

 

3. „Sutirštinimas“ tam tikra prasme yra mūsų šeimos tradicija, terminą sugalvojo tėvas, metodas egzistavo jau anksčiau. Bet nesu ištikimas jo tęsėjas. Man labiau patinka stebėti, laukti, bet tai nereiškia, kad negaliu provokuoti tam tikrų situacijų. Kai turiu tik kelias filmavimo dienas, stengiuosi nepradėti filmo. Tada egzistuoja didelė tikimybė, kad viskas pasibaigs paprastu fiksavimu. Gera investicija į vėliau nufilmuotą medžiagą yra ilgas pasirengimas filmuoti. Kadaise savo kieme nufilmavau filmą „Seserys“. Iš vienu ypu nufilmuotos valandinės medžiagos atsirado 12 minučių filmas. Tai galima pavadinti viena filmavimo diena, bet niekad nebūčiau tos scenos nufilmavęs, jei prieš tai pusę metų nebūčiau sukinėjęsis kieme su kino kamera.

 

4. Iš tikrųjų nelabai žinau, kas yra tiesa. Jei ją suvoksime kaip objektyvų žvilgsnį, netikiu, kad ji egzistuoja dokumentiniame kine. Objektyvizmas neegzistuoja net televizijos naujienose, reportaže iš įvykio vietos, tiesiog kino fiksacijoje. Net šaltas pramoninių kamerų vaizdas yra subjektyvus. Vieta, kurioje statome kamerą, optika, kurią pasirenkame, kadras, kurį išsirenkame, ir pagaliau akimirka, kai kamerą įjungiame, yra mūsų subjektyvus pasirinkimas. Viskas, ką užfiksuos įjungta kamera, yra neobjektyvu – tai, ką mes norėjome pamatyti.

 

Paskui sėdime montažinėje ir bandome iš tos medžiagos sumontuoti pasakojimą. Sprendžiame, ką palikti, ką išmesti, kokia eilės tvarka sudėlioti pasirinktus kadrus. Vadovaujantis vien tik „tiesos“ kriterijumi, nebūtų galima vienoje scenoje sujungti, kad ir, pavyzdžiui, dviejų skirtingose vietose nufilmuotų kadrų. Tokiu būdu kadras po kadro lipdome kažkokią nuosavą tiesą, tiksliau, savo žvilgsniu pamatytą pasaulį. Ir tik toks labai subjektyvus žvilgsnis dokumentiniame kine mane domina.

 

5. Man paprasčiausia taisyklė yra gydytojų „nepakenk“. Iš tikrųjų niekad nekilo pagunda sukurti „neigiamą portretą“, t.y. filmą apie herojų, kuris man nepatinka ir kurio nesistengiu suprasti. Man atrodo, kad stiprūs (ir kine, ir literatūroje) yra tik tie pasakojimai, kurių autorius yra savo herojaus pusėje, kad ir koks šis būtų. Dokumentinio filmo herojus – tai ne aktorius. Jis turi vardą ir pavardę, atiduoda savo veidą, dalelę gyvenimo, jis manim pasitiki. Nuo manęs priklausys, kaip su visu tuo pasielgsiu. Dažniausiai stengiuosi tą herojų „pagerinti“, o ne „sugadinti“. Montuoju taip, kad žiūrovai jį pamiltų. Nes paskui filmas yra baigtas, o jis grįžta į savo gyvenimą. Svarbu, kad filmas jam to gyvenimo nesugadintų. Tai didelė atsakomybė, nuo kurios dokumentiniame kine nepabėgsi. Iš čia kyla įvairūs apribojimai. Man atrodo, kad iš dalies dėl to daugelis režisierių išeina į vaidybinį kiną. Aš taip pat kartą buvau išėjęs, bet greit sugrįžau, nes vis dar tikiu dokumentiškai nufilmuotos medžiagos galia. Jei kada nors reikėtų kurti filmą, nukreiptą prieš kažką, kas mane piktina arba kam nepritariu, ieškočiau stipraus priešininko. Kuris slepiasi, tarkime, paskutiniame stiklinio dangoraižio aukšte, kurio sprendimai mums iš tikrųjų trukdo gyventi. Nenorėčiau tyčiotis iš paprasto žmogaus ir iš jo daryti savo nemėgstamų idėjų ar bruožų „atstovo“. Apskritai „patologijų apnuoginimą“ palikime tiriamajai žurnalistikai. Žurnalistai puikiai susitvarko, o manęs dokumentiniame kine tai nedomina.

 

Parengė Kora Ročkienė


„7 meno dienos“ Nr.32 (908), 2010-09-17

Versija spausdinimui

Komentarai

nduDGSk7ZP1v, 2015-09-21 09:32

My mom wiped my tears, hugged me tight, wacehtd me succeed, saw me fall, cheered me on, kept me going strong & drove me a lil crazy at times; but a mom is a promise from God that u will have a friend forever!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti