Televizijos naudojasi šita žmogiška silpnybe, juk antraip nerodytų antrą ar trečią kartą per kalendorinius metus kad ir to paties filmo apie laimingą žmogėdros Hanibalo Lekterio vaikystę Lietuvoje, pabėgusią nuotaką Julią Roberts ar kruvinas skerdynes Teksase. Turėjau vilčių, kad naujas sezonas atneš ir naujų filmų, nes apie tuos pačius rašyti nusibodo. Pasijuntu lyg senas gramofonas.

Televizijoms, matyt, viskas atvirkščiai. Jos džiaugiasi kartojimais. Net ilgai lauktas naujasis LTV sezonas atnešė tas pačias nacionalines vertybes – pramogą ir ašaras. „Triumfo arką“ ir „Bėdų turgų“. Viename savaitiniame žurnale perskaičiau LTV vadovo Audriaus Siaurusevičiaus interviu. Kaip supratau, nacionalinės televizijos misiją geriausiai vykdo būtent šios laidos.

Klausimas, kaip vienas žmogus gali pakeisti pasaulį, persekioja filmo „Betmenas. Pradžia“ (LNK, šįvakar, 10 d. 21.10) herojų Briusą Veiną (Christian Bale). Kai jis buvo vaikas, Gothamo gatvėje buvo nušauti jo tėvai. Ta naktis pakeitė Briuso gyvenimą. Kankinamas kaltės jis paliko Gothamą, kad surastų veiksmingiausią kovos su blogiu būdą. Grįžęs Briusas nusprendžia išlaisvinti savo alter ego – kovotoją Betmeną. Šitą filmą apie Betmeną sukūrė Christopheris Nolanas, kurio „Pradžia“ vis dar rodoma kino teatruose. Žmones traukia pasakos apie tuos, kurie išmoko valdyti savo slaptas galias. Nolanas tvirtina, kad filmą apie Betmeną kurti jį paskatino tai, kad šis superdidvyris yra labai žmogiškas: „Jis neturi antgamtiškos jėgos. Tai, kas paverčia herojų Betmenu, yra jo viduje.“

Betmenas keitėsi kartu su besimainančiais laikais. Žmogus-šikšnosparnis yra vienas pirmųjų Amerikos superdidvyrių. Su šiek tiek vyresniu kolega Supermenu juos sieja ne tik prie kūno prigludę kostiumai. Jie abu atėjo iš komiksų. Betmenas gimė 1939 m., kaip atsakas į nepaprastai išpopuliarėjusią Supermeno seriją. Klasikinis Betmeno įvaizdis – juodas kostiumas, pelerina ir kaukė – susiformavo apie 1942-uosius. Betmenas bene vienintelis išliko populiarus, kai susidomėjimas komiksais ėmė slūgti. 1954 m. Betmenas sulaukė psichologo Frederico Werthamo kritikos, esą vaikai ims mėgdžioti komiksuose aprašytus nusikaltimus, komiksas padarys blogą įtaką jaunimo moralei.

Werthamas taip pat smerkė Betmeną už tariamas homoseksualias potekstes, todėl buvo įkurta „Comics Code Authority“ – organizacija, atsakinga už komiksų turinį. Žinovai tvirtina, kad atsakas į komisiją buvo personažų moterų atsiradimas. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje komiksuose pasirodė ateiviai iš kosmoso... Trumpai tariant, Betmenas nuolat keičiasi, bet Nolano ir Bale’o superdidvyris, ko gero, yra pats realistiškiausias ir melancholiškiausias. Nors filmas (kaip, beje, dauguma Nolano kūrinių) bedieviškai ištęstas, pasižiūrėti verta.

Jamesas M. Cainas bandė daryti karjerą Holivude, bet scenaristu taip ir netapo. Užtat jo knygas noriai ekranizuoja ne tik amerikiečiai. Pirmoji garsiausio Caino romano „Laiškanešys skambina du kartus“ ekranizacija Antrojo pasaulinio karo metais buvo sukurta Italijoje. Dalis kino istorikų Luchino Visconti „Apsėstuosius“ laiko italų neorealizmo pradžia. 1946 m. romano ėmėsi Holivudas. Tay’aus Garnetto filme vaidino Lana Turner – viena film noir žvaigždžių. Kita ekranizacija pasirodė 1981-aisiais. Būtent Bobo Rafelsono filmą „Laiškanešys skambina du kartus“ šeštadienio naktį (11 d. 00.45) ir parodys LNK. Filmą verta pasižiūrėti ne tik dėl niūrios meilės istorijos ar jos herojus suvaidinusių Jessicos Lange ir Jacko Nicholsono, bet dar ir todėl, kad scenarijų parašė Davidas Mametas. Mėgstantiems stiklo karoliukų žaidimus siūlau palyginti visas tris ekranizacijas ir knygą. Laukia tikras nuotykis.

Filmai apie kino režisierius tapo madingi po to, kai Federico Fellini sukūrė „8 ½“. Woody Alleno filmas vadinasi „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ (LTV2, šįvakar, 10 d. 21.30). 1980 m. sukurto filmo herojus yra kino režisierius. Sendis išgyvena egzistencinę krizę, nebegali pakęsti nei savo gerbėjų, nei Niujorko inteligentų plepalų ir pabėga į festivalį, kuriame surengta jo retrospektyva. Būtent ji paskatins Sendį naujai pamatyti ir filmus, ir nuosavą gyvenimą.

Įspūdingiausias šios savaitės filmas – Clinto Eastwoodo „Mergina, verta milijono“ (LTV, šįvakar, 10 d. 21 val., LTV2, 11 d. 20.50). Nors filmas ir prasideda kaip istorija apie trisdešimtmetę Megę (Hilary Swank), kuri nori tapti profesionalia boksininke ir įtikina garsų trenerį Franką (jį vaidina pats Eastwoodas) jai padėti, nors filme daug kovų ringe ir treniruočių, tai nėra filmas apie sportą. Pastaruosiuose dažniausiai pasakojama sėkmės, kliūčių nugalėjimo, triumfo istorija. „Mergina, verta milijono“ – filmas apie kitokį triumfą. Deja, jis iš tų, kurių siužeto nevalia atskleisti. Man šis savaip net anachroniškas kūrinys – tikras Eastwoodo šedevras. Tokį jį daro tobulai pasakojama istorija, asketiškas stilius, paprastumas, kuriuo pasižymi tik didieji filmai, priverčiantys susimąstyti apie tai, kas svarbiausia.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.31 (907), 2010-09-10