Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Mačetė – revoliucijos ginklas


Naujas filmas


Živilė Pipinytė

Share |
„Mačetė”
Naujame Roberto Rodriguezo ir Ethano Maniquiso filme „Mačetė“ („Machete“, JAV, 2010) kraujas liejasi upėmis, net epizodiniai personažai tampa lavonais pavydėtinai greitai, bet užtat kiekvienas jų miršta efektingai, patirdamas begalinį skausmą, be to, žudymo įrankiu filme gali tapti kiekvienas daiktas – plaktukas, žoliapjovė, butelių atidarytuvas ar aukštakulnis batelis.

Režisieriai man primena Vitalijų Komarą ir Aleksandrą Melamidą, kurie, pasitelkę sociologinius tyrimus, sukūrė eilinio dailės vartotojo požiūriu tobulą paveikslą. Jame dominavo mėlyna spalva ir buvo realistiškai pavaizduoti upė, miškas, lokys, Jėzus, trumpai tariant, viskas, ką paprastas žmogus norėtų matyti ant savo buto sienos. Įsivaizduoju, kad Rodriguezas su Maniquisu iš pradžių stengėsi prisiminti viską, kuo pasižymėjo paties Rodriguezo ir jo mokytojo Quentino Tarantino pastangomis iš užmaršties dilogijoje „Grindhouse“ prikeltas exploitation kinas. Pirmiausia, žinoma, gausiais prievartos epizodais, gana specifišku komizmu ir primityviu, kiekvienam analfabetui suprantamu siužetu. Beje, neva reklaminiuose filmukuose tarp dviejų „Grindhouse“ filmų pirmąkart pasirodė ir Mačetė – žiauraus veido, gausiai randuotas ir tatuiruotas meksikietis. Reklama buvo pokštas, bet atsirado naivuolių, patikėjusių, kad toks filmas tikrai bus. Be abejo, būtent jiems pirmiausia ir skirta ką tik Venecijos kino festivalio naktiniame seanse parodyta „Mačetė“.

 

Mačetė yra doras policininkas. Filmo įžangoje narkomafijos baronas nužudo jo šeimą, sudegina namus. Po trejų metų nuo žiaurių įvykių Mačetė (jį suvaidinęs Danny Trejo yra ne tik visų Rodriguezo filmų talismanas, bet ir jo pusbrolis) atsiduria Teksase. Jį pasamdo rasisto senatoriaus (Robertas De Niro šiame filme – pats didžiausias nesusipratimas) dešinioji ranka. Mačetė turi šauti į senatorių ir nežino, kad dar nespėjęs nuspausti gaiduko pats bus lavonas. Užtat šūvis pakels senatoriaus reitingą. Tačiau piktadarių planas žlunga ir Mačetė pakyla į karą prieš niekšus. Netrukus prie jo prisideda ir gražuolės Lus (Michelle Rodriguez) vadovaujamas pogrindinis tinklas, padedantis meksikiečiams nelegaliai pereiti sieną, ir kita gražuolė – policininkė Santana (Jessica Alba). Ji taip pat meksikietė, tik dar vis tikinti teisingumu. Abi moterys yra pasiutusiai seksualios ir moka kautis. Ir abi negali atsispirti vyriškam Mačetės grožiui. Ir apskritai, visi meksikiečiai yra idealūs, o visi baltieji – niekšai, pedofilai, narkotikų prekeiviai, skystablauzdžiai, melagiai, korumpuoti politikai (sąrašą galima tęsti). Jie gali šaudyti į nėščias moteris, bažnyčioje prikalti prie kryžiaus kunigą. Panašiai jie elgėsi ir blackexpoitation filmuose. Tik laikai pasikeitė. Juodieji nebekovoja už savo teises. Už jas kovoja nelegalūs imigrantai iš Lotynų Amerikos.

 

Baltuosius „Mačetėje“ finansuojas narkotikų baronas, kuris suinteresuotas pastatyti sieną tarp Teksaso ir Meksikos, kad narkotikai kainuotų dar brangiau. Jis gyvena Meksikoje, vilki pirmininko Mao švarką, jo veidą dengia juodi kinų mandarinų akiniai, pabaigoje šitas juokingu kinišku akcentu angliškai kalbantis galiūnas sau pasidarys charakirį. To negana. Jį vaidina Stevenas Seagalas. Vaidina, kaip visada, beviltiškai, bet, dievaž, tai pats geriausiais jo vaidmuo.

 

Pasitelkę visą exploitation filmų meninės išraiškos priemonių arsenalą, tarp jų ir vienuolės drabužiais apvilktą nuodėmingąją piktadario dukrą (Lindsey Lohan), ir ligoninės seseles, kurių aptempti balti chalatukai tik paryškina prie krūtinės priglaustų kulkosvaidžių grožį, režisieriai nevengia ir istoriškai dar ankstesnio kino – totalitarinio propagandinio kino stiliaus. Pakilę prieš skriaudikus, imigrantai filmuojami kaip juostų apie revoliucionierius herojai ar Niurnbergo suvažiavimo dalyviai. Lus fone šmėkščioja bene legendinės Che Guevaros draugės partizanės Tanios atvaizdas, pabaigoje ir Mačetė, ir jo draugės sako ugningas kalbas kaip tikri revoliucijos agitatoriai. Tos užuominos būtų juokingos, jei ne tai, kad „Mačetės“ kūrėjų simpatija revoliucijos šaukliui ir jo ginklui atrodo visai nedviprasmiška. Gal kas nors iš ištikimų Rodriguezo gerbėjų ir įžvelgs filme politinę satyrą ar tiesiog postmodernistinius žaidimus, man tai nepasirodė akivaizdu. Gal todėl, kad vis dėlto „Mačetė“ – nuobodus filmas. Bet visa propaganda nublanksta prieš finalinį gerųjų ir blogųjų mūšį. Perdirbtos mašinos primena šarvuočius, pusnuogė Lus su galingu liepsnosvaidžiu bei jos draugai bent jau vietinį blogį sunaikina. Todėl nenuostabu, kad paskutiniuose kadruose Mačetę matome kelyje. Jis būtinai sugrįš...

 

Jei rimtai, tai „Mačetė“ dar kartą konstatuoja, kad net akivaizdaus trash kino šiais laikais nesukursi, nereflektuodamas to kino praeities. Kino istorija išlieka pagrindinė statybinė medžiaga net ir blogu skoniu besimėgaujančiame kine. Paradoksas tas, kad paskutiniai įvykiai Arizonos ar Teksaso valstijose rodo, jog realybė gali prilygti net didžiausiam kino košmarui.


 


„7 meno dienos“ Nr.31 (907), 2010-09-10

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti