Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 30 (906), 2010 rugsėjo 03 d. > Dailė > Realybė visu savo nerealistiškumu
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Realybė visu savo nerealistiškumu


Šeštoji Berlyno bienalė


Eglė Mikalajūnaitė

Share |
Adrian Lohmüller. „Namas tebestovi“. 2010 m. U. Walter nuotrauka
Šią vasarą vyko viena svarbiausių Europos bienalių, išskirtinė ir žadinanti ypatingus lūkesčius jau vien tuo, kad rengiama mieste - realiame Europos šiuolaikinio meno centre. Šeštoji Berlyno bienalė pavadinimu „Kas laukia tenai“ („What is Waiting Out There“), kuratorės Kathrin Rhomberg žodžiais tariant, pristatė „menines pozicijas, kreipiančias savo žvilgsnius į išorę - į realybę“.

Pasklidusi po šešias vietas, dalį ekspozicijos bienalė išlaikė savo senojoje būstinėje Kunstverke, bet kritinė parodos masė persikėlė į didžiausios Vokietijos turkų bendruomenės teritorijoje esantį buvusį islamiškų vedybų centrą, apleistą penkiaaukštį pastatą, vadintą tiesiog Oranieno aikštės nr. 17.

 

Praėjusiais metais antra „didžioji erdvė“ buvo Naujoji galerija (Neue Galerie). Vienas iš bienalės netikėtumų - Michaelo Friedo kuruota neseniai į dienos šviesą ištraukto XIX a. vokiečių dailininko realisto Adolpho Menzelio paroda. Ji buvo pristatyta Senojoje galerijoje (Alte Galerie). Papildomos mažosios erdvės (galerija, butas, industrinės patalpos), kaip ir Oranieno aikštės pastatas, buvo išsimėčiusios po menininkų pamėgtą Kroicburgo rajoną - sprendimas persikelti į Kroicburgą nukreipė dėmesį nuo jau pereikvotos Berlyno sienos temos (V bienalėje Kunstverką ir Naująją galeriją papildė į Šaltojo karo praeitį apeliuojančios atviros erdvės buvusios Berlyno sienos vietoje), į dabarties procesus. Įdomu, kad žvilgsnį į „realybę“ kreipianti paroda neišėjo į atviras erdves - pasak kuratorės, tai buvo sąmoningas sprendimas, atsisakant siekio ištrinti ribas tarp meno ir realybės ir bandant apmąstyti neišvengiamų tebeegzistuojančių ribų reikšmę, kartu raginant pažvelgti „į išorę“.

 

Humoristiškai galima sakyti, kad šiemetinė bienalė atstovavo „ekologiškam“ požiūriui. Pirma, kadangi parodoje dalyvavo tik 43 menininkai, ekspozicija galėjo būti išdėstyta laisviau, atskiri menininkai gavo pakankamai daug erdvės, pristatyti keletas ar daugiau menininko kūrinių. Vien jauniausio parodos menininko Petrito Halilajo (Kosovas) darbai buvo išdėstyti per du Kunstverko aukštus. O viename iš Kunstverko aukštų, išryškinant tam tikrus architektūrinius sprendimus, apskritai buvo palikta tuščia salė. Šiuo iš pažiūros nežymiu ėjimu buvo susidorota su nuolat bienalėms prikaišiojamu prekybos centro principu, kai dalyvauja itin daug menininkų ir neįmanoma skirti pakankamai laiko kiekvienam kūriniui, todėl arba nukenčia visi kūriniai, arba dalis jų praleidžiama pro akis, arba apžiūrėti parodą reikia savaitės. „Redukcijos ir koncentracijos principų“ tęstinumas buvo nuosekliai išlaikytas visoje parodos struktūroje - tiek Michaelo Schmidto sukurtame parodos reklamos vizualiniame identitete (pabrėžtinai paprastai apsirengusių (kartais neapsirengusių) moterų kūno dalių ir veidų be makiažo fotografijos), tiek renkantis neoficialias, nepompastiškas ekspozicines erdves, tiek pačiuose kūriniuose, dažnai atliktuose minimaliomis priemonėmis (bet ne minimalia išraiška) ir organiškai įsiliejančiuose į parodines erdves fizine ir konceptualia prasme.

 

Savo tema - žvilgsniu (iš savo uždaro pasaulio, meno pasaulio, parodos salės) į išorę, t.y. pasaulio realybę, - paroda atrodė oponuojanti pastaruosius penkerius metus vyraujančioms parodoms, skirtoms neapčiuopiamoms, nesuvokiamoms, neįvardijamoms, paslaptingoms realybėms, procesams. Iš pirmo žvilgsnio tokia opozicija galėjo būti suvokta ir kaip žingsnis atgal, t.y. kaip prieš gerą dešimtmetį išpopuliarėjusių politinių, socialinių temų plėtra. Iš tiesų, dalis kūrinių krypo į tą pusę, bet apskritai paroda atrodė neretrogradiška, aktuali, pateikianti apmąstytą viziją.

 

Norėdama geriau išryškinti poslinkį nuo ankstesnėse parodose vyravusių tendencijų link dabartinėje bienalėje išryškėjusių idėjų, trumpam sugrįšiu prie etapinių maždaug prieš dešimtmetį vykusių parodų. X ir XI parodose „Documenta“ (kaip ir, beje, paskutinėje Stambulo bienalėje) esminis atsvaros taškas tam tikra prasme taip pat buvo „realybė“ (politinė-socialinė realybė), kurioje egzistuoja ir menas - elementas, galintis ją komentuoti ir aktyviai joje veikti, pateiki oficialiajai politikai alternatyvius bendradarbiavimo, informavimo ir kt. modelius. X jubiliejinėje Catherine David kuruotoje parodoje „Documenta“ (1997) XX a. antrosios pusės kūriniai buvo pateikti politiniame juos lydėjusiame kontekste. XI (kuratorius - Okwui Enzor, 2002) bienalėje didelę dalį sudarė menas (dažnai dokumentinio tipo) iš pokolonijinių šalių, pati paroda buvo išskaidyta į paralelinius renginius Austrijoje, Vokietijoje, Indijoje ir Nigerijoje. Ją sudarė daug kūrybinių laboratorijų, seminarų ir t.t. Politiški buvo ir kūriniai, ir parodos strategijos, iškeliančios parodą į periferijas, palaikančios bendradarbiavimą (kuratorius, rengdamas parodą, kolaboravo su šešiais kitais savo pakviestais kuratoriais) bei proceso pobūdį.

 

Pastaraisiais metais panašią temą atgaivino Kroatijos kolektyvo WHW kuruota Stambulo bienalė „Kokios žmonijos išgyvenimo priežastys?“ („What Keeps Mankind Alive?“, 2009), skirta politiškai angažuotam menui. Kritinę jos masę sudarė ne Vakaruose gyvenančių menininkų kūryba. (Kaip vieną iš įdomesnių kuravimo aspektų galima išskirti tai, kad kataloge konkrečiais skaičiais ir faktais buvo išviešintas parodos organizavimo procesas ir biudžeto paskirstymas.)

 

„What is Waiting Out There“, pateikianti nemažai politinių meno kūrinių, priminė minėtas parodas, tačiau, žvelgiant atidžiai, politinė plotmė buvo tik vienas iš parodos sluoksnių, įeinantis į plačiau suvokiamos realybės kūną, apimantį taip pat nepolitizuotą asmeninę, intymią kasdienybę, buitį ir kt. aspektus. „Nebėra realybės, kuri nebūtų įtariama tesanti iliuzija ar konstruktas“, teigia parodos kuratorė Kathrin Rhomberg. Šis teiginys, siekiantis nusakyti dabartinę globalią jauseną, gali taip pat skambėti ir kaip užuomina į pastarųjų metų parodas (kalbant apie bienales - IX Baltijos trienalę (2005), V Berlyno bienalę „When Things Cast no Shadow“ (2008), paskutinę „Manifesta“ (2008) ir kt.), kuriose daug kalbėta apie alternatyvias realybes, nesuvokiamus procesus ir kt. „What is Waiting Out There“ ir išplėtė „realybę“ į kasdienybės, buities sferas, ir taip pat apmąstė joje slypintį „netikrumo“ aspektą: kitaip nei anose parodose, kur netikrumas buvo išryškintas ir iškeltas į pirmą planą, jį pozicionavo kaip neišvengiamą kasdienybės dalį ir taip iš neišaiškinamų, keliasluoksnių, neišpainiojamų procesų atėmė jų išimtinį statusą.

 

Ši idėja gana skaidriai atsiskleidė tiek bendrame parodos vaizde, tiek atskiruose kūriniuose, kurių keletą paminėsiu. Vienas iš įsimintinų parodos kūrinių - apie kolektyvinėje pasąmonėje vykstančius procesus kalbantis vokiečių menininko Adriano Lohmüllerio kūrinys „Namas tebestovi“ („Das Haus bleibt still“), kuris aprėpė visą Oranieno aikštės nr. 17 pastatą. Kūrinį sudarantis mechanizmas, nors absurdiškas ir beprasmiškas, kartu atrodė kaip natūrali statinio inžinerijos dalis: keturiuose pastato aukštuose esančiuose konteineriuose besirenkantis vanduo žiūrovui matomais vamzdžiais leidosi į apatinį aukštą, kur varvėjo ant druskos luito, o per jį - ant čiužinio, ėsdamas pastarojo medžiagą ir garuodamas į parodinę erdvę. Kiek panašiu - nelogiškos kasdienybės - principu veikė ir slovako Romano Ondãko kūrinys: beveik visą pirmą Oranieno aikštės nr. 17 aukštą užimanti didžiulė, vasarą praktiškai nereikalinga rūbinė.

 

Nepaisant atstumo laike, į parodą nuosekliai įsiliejo XIX a. dailininko Adolpho Menzelio realistiniai kūriniai - geras pavyzdys galėtų būti Michaelo Friedo analizuotas paveikslas „Kambarys su balkonu“. Iš pirmo žvilgsnio tai yra realistinis - kaip ir dauguma Menzelio kūrinių, išskirtinės estetikos - interjerą vaizduojantis kūrinys. Tačiau, įsižiūrėjus atidžiau, veidrodyje atsispindinti sofa „realiame kambaryje“ nenutapyta, arba, tiksliau, vietoje jos tėra sofos kontūrus primenanti spalvinė dėmė.

 

Maždaug prieš metus žurnale „Afterall“ išspausdintame straipsnyje „Didieji pasikeitimai. Dvasiškumas mene, vėl“ („Great Transformations: On the Spiritual in Art, Again“) Dieteris Roelstraete kritikavo „šiuolaikinį kultūrinį domėjimąsi magija, okultizmu, dvasine plotme ir religine patirtimi“, laikydamas jį paviršutinišku ėjimu „į tamsą“ („turiu pripažinti, kad jau ilgai smaginuosi fantazuodamas vėl įjungti šviesas - muziejuose, meno institucijose ir galerijose visame pasaulyje“). Nors, mano akimis, domėjimasis šiais dalykais buvo savalaikis ir įdomus procesas, veikęs kaip atsakas dažnai pernelyg „aiškiam“ politiniam-socialiniam menui, Dieterio Roelstraete's straipsnis man pasirodė prasmingas tuo, kad suformulavo naujo atsako poreikį. Šiemetinė Berlyno bienalė, nors ir ne be trūkumų (vienas jų - didelė koncentracija kartais pernelyg vienas į kitą panašių politinių dokumentinių filmų - pvz., Benardo Bazile „Les Manifs“ ir Minervos Cuevas „Dissidence“ - demonstracijų dokumentacijos Paryžiuje ir Meksike), pateikė rimtą ir patrauklų atsaką, slypintį į akis nekrintančiuose, bet svariuose kuratoriniuose sprendimuose ir, žinoma, pačiuose eksponuojamuose meno kūriniuose.

 

Bienalė vyko birželio 11 - rugpjūčio 8 dienomis.


„7 meno dienos“ Nr.30 (906), 2010-09-03

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

vmXmvdoh, 2011-12-01 07:55

Heck of a job there, it absolutley helps me out.

l, 2010-09-08 01:23

fainai

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti