Kuo grįstas jūsų vertimas, kokia versija jūs naudojotės?  

Frédéric Boyer: Yra keletas in-quatro (knygų formatas, kurių puslapiai užlenkti du kartus, kas buvo įprasta XVII ir XVIII a.), bet jie mažai skiriasi. Aš pasirinkau seniausią, vadinamąją Oksfordo, versiją, išsaugodamas, pavyzdžiui, tikrinių vardų rašybą, kuri buvo suvienodinta XVIII amžiuje. Galutinė teksto versija rėmėsi skirtingais spektakliais, į jį pateko suflerio pastabos, jis buvo taisomas pagal aktorių vaidybą.

Viena scena - karaliaus nuvertimo ar sosto atsisakymo - buvo cenzūruota, nes galėjo nepatikti karalienei Elžbietai. Ar šia prasme pjesę galima vadinti politine?  

Jean-Baptiste Sastre: Garsiame pokalbyje, vykusiame 1601 m. su Williamu Lambarde'u (Londono Tauerio istoriku ir sargybiniu), karalienė Elžbieta pasakė: „Ričardas II - tai aš, argi jūs to nežinote?“

F. B.: Tai, beje, viena iš šios pjesės nuo jos premjeros iki XIX a. populiarumo priežasčių. Ji buvo traktuojama kaip pavojinga, apnuoginanti monarchijos krizę. Bet tai yra ir viena jos nepopuliarumo priežasčių, nes vėliau diskusijos apie valdžią prigeso. Prancūzijoje pjesė buvo užmiršta iki 1947 m., kai ją pirmą kartą Avinjone pastatė Jeanas Vilaras, vėliau spektaklį atnaujinęs kelis kartus.

Tarp Ričardo karaliavimo laiko ir pjesės parašymo praėjo du šimtai metų, bet Shakespeare'o bendraamžiams ji dar šį tą reiškė. Kas jus paskatino ją statyti?

J.-B. S.: Tai istorija žmogaus, kuris „atsisako“ valdžios labai keistu, mįslingu būdu. Politinė valdžia, nesvarbu kokia, egzistuoja nuolat, ir valdžios paėmimo ar praradimo tema išlieka aktuali. Karalius suvokia, kad jis yra tik žmogus, o kartu - kad jame yra ir tas „valdovas, kuris yra kiekviename žmoguje“, anot Josepho Beuys'o. Valdžia šioje pjesėje yra kaip svajonė tiems, kurios jie neturi, pavyzdžiui, Henrikui Bolingbrukui, kuris yra sužavėtas Ričardu. Manau, pjesės pabaigoje yra nužudomas žmogus, bet ne karalius.

Ar reikia nuolat atnaujinti pjesių vertimus?  

F. B.: Tiesiog būtina versti iš naujo. Antoine'as Vitezas savo knygoje „Idėjų teatras“ sakė: „Žmonių teismas mus pasmerkė versti. Tai beveik politinė, moralinė pareiga.“ Reikia peržiūrėti žodžius, pakoreguoti veiksmą. Jeigu to nedarytume, labai daug ką prarastume, juolab kad Shakespeare'as mus įpareigoja atnaujinti mūsų pačių šiandienos kalbą, skatina išrasti naujus žodžius.

J.-B. S.: Jeigu būčiau pasirinkęs kitą vertimą, būčiau kvietęs ir kitus aktorius. Dabar pasirinkau tuos, kurie gali sakyti būtent šį tekstą.

Taip, bet anksčiau užtekdavo vieno, dviejų vertimų per šimtą metų. Dabar mes turime tiek pat vertimų, kiek spektaklių...  

F. B.: Bet šis vertimo poreikis nėra vien tik teatro reikalas. Mes verčiame Bibliją, „Don Kichotą“, Sofoklį, Jamesą Joyce'ą... Prie teksto ateiname po beveik šimtmečio lyginamosios lingvistikos ir literatūros bei kultūrologinių tekstų ar kalbų tyrinėjimų. Teatras išskirtinis, nes tekstas čia sakomas, o seni tekstai reikalauja gyvo šiuolaikinio suvokimo. Mano atveju vertimai sudaro dalį literatūrinės veiklos. „Karaliaus Ričardo II tragedija“ yra tikras vertimas, o ne sceninė adaptacija. Aš ieškau ir renkuosi tai, kas skiriasi nuo kitų. Ieškau sau artimos sintaksės. Be to, man labai norėjosi padaryti Shakespeare'ą mažiau akademišką, natūralesnį, leisti išgirsti švelnumo ir stiprumo kaitą, teksto nepastovumą. Reikia sugriauti romantišką Shakespeare'o įvaizdį, kuris per tiek laiko ir jo kalbą padarė išpūstą, pompastišką. Bet aš ne pirmas, stojęs į šią kovą.

Shakespeare'o pjesėse yra daug žodžių žaismo. Ar jūs susidūrėte su šia problema „Karaliaus Ričardo II tragedijoje“?  

F. B.: Čia žodžių žaismą ne taip sudėtinga išversti kaip komedijose. Man Shakespeare'o pasaulis ir kalba kažkuo primena Lewisą Carrollą. Žmonių poelgiai pasaulyje priklauso nuo jų kalbos, žodžių nuotykių. Džonas Gontas, karalienė, Ričardas II yra trys pjesės personažai, kurie žaidžia su kalba. Bet čia žodžių žaismas yra toks, kurį pats Ričardas ironizuoja, sakydamas apie Gontą: „Liga netrukdo tau šaipytis.“ O, pavyzdžiui, karalienės skausmas ir neviltis atsiduria ant pačios kalbos ribos, tampa nebeišreiškiama, nebesuvokiama. Karalienė suvaldo kalbą, atsisakydama bet kokios retorikos, ir jos kalba tampa nonsensu. Per kalbą personažai kaunasi, vienas su kitu lyginasi, ir Ričardas pats labai priartėja prie tokio nonsenso, apie kurį kalba Lewisas Carrollas.

Pagal festivalio medžiagą parengė R. V.

„7 meno dienos“ Nr.29 (905), 2010-07-23