Į klausimą „kas vykdys gaires“ atsakymas lyg ir aiškus. Be to, tikėtina, kad kultūros politikos reikalai vėl grįš į Kultūros ministeriją. Taigi į kai kuriuos klausimus jau atsakyta, bet iškyla naujų. Kaip pasikeitusi situacija gali paveikti tolesnį reformos likimą? Kiek naujasis ministras turės valios ir politinės galios įgyvendinti savo paties idėjas? Irena Vaišvilaitė nuogąstavo: „Norėtųsi, kad neįvyktų Lietuvai būdingas veiksmas, kai „neteisingi“ vadovai pakeičiami „teisingais“, todėl pasikeičia finansavimo prioritetai, bet nesikeičia sistema.“ Ar neatsitiks kaip tame sename animaciniame filme: „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“? Tikėkimės, kad ne.

Po viešųjų svarstymų Seime gairės šiek tiek pasikeitė, buvo atsižvelgta į kai kurias svarstymo dalyvių pastabas (malonu, kad atsižvelgta į daugelį mano pateiktų pasiūlymų). Toliau diskutuoti apie gaires, tikintis ką nors jose dar pakeisti, jau nėra prasmės, nes jos jau patvirtintos, bet yra daug prasmės toliau aiškintis, ką reiškia kai kurie teiginiai, į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį toliau dirbant ir kaip reikėtų gaires įgyvendinti.

Čia norėčiau šiek tiek aptarti galimus įgyvendinimo būdus ir reikalingus sprendimus.

Labai sveikintinas noras įteisinti kultūrą strategine valstybės raidos kryptimi. Politinėje retorikoje dažnai nuskamba žodžiai „kultūra yra mūsų visuomenės pagrindas“ ir panašiai, tačiau kai patikriname veiksmus, aiškiai matome, kad tai tik žodžiai.

Gairėse rašoma, kad būtina „suteikti platesnius įgaliojimus Kultūros ministerijai vykdant įvairius sektorius jungiančią politiką kartu su kitomis ministerijomis“. Manau, kad dėl kultūros antraeilio vaidmens daug kalti patys kultūros žmonės (pradedant ministrais ir baigiant kultūros namų meno vadovais ir menininkais), kurie patys tuo netiki ir mažai ką daro, kad tai taptų tikra. Tai pirmas iššūkis naujajam Kultūros ministrui. Formaliai kažkokių įgaliojimų vargu ar galima suteikti. Problema - ne įgaliojimai, o konkretus elgesys ir veikimo būdas. Visi kultūros ministrai, išskyrus Romą Žakaitienę, buvo kokios nors kultūros srities ekspertai ar bent jau atstovai ir pagrindinį dėmesį, problemų sprendimą ir sprendimų priėmimą nukreipdavo į pačią kultūros sistemą. Bėda ta, kad taip veikiant neįmanoma išsikovoti didesnės įtakos, gauti didesnių įgaliojimų Vyriausybėje ir daryti didesnę įtaką Seime (vėl išskyrus Romą Žakaitienę, kuri būdama Socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotoja turėjo daugiau galimybių bei didesnę partijos paramą). Kad ir ką kalbėtume, ministro pozicija yra politinė ir ministras privalo elgtis kaip politikas, daug daugiau laiko skirti kovai už kultūros interesus, deryboms, įtakos darymui ir panašiai. Kitaip sakant, svarbiausias jo vaidmuo yra ne sistemos viduje, o išorėje. Vidaus sistemos reformai jis privalo pasitelkti atsidavusius bendražygius, kurie nuimtų nuo ministro daugybę neišvengiamų administracinių veiksmų ir sudarytų jam sąlygas veikti strateginiame ir politiniame lygmenyje.

Taigi svarbiausias ministro darbas dabar - tinkamos komandos suformavimas, susitarimas dėl reformos tikslų ir krypčių ir, svarbiausia, dėl pirmųjų žingsnių, kurie turi atvesti prie konkrečių rezultatų, nešti emocinę ir simbolinę žinią: „Mes tai darome iš tikrųjų, ir taip, kaip buvo, jau nebus.“ Svarbu, kad jau bendrais bruožais yra aišku, kaip bus - tai apibrėžia ką tik patvirtintos gairės. Jos buvo prieinamos visuomenei, svarstomos, vadinasi, tie, kam jų įgyvendinimas atsilieps, jau yra moraliai pasiruošę. Dabar svarbu aktyviai pradėti daryti reikalingus sprendimus, palaikyti tempą, ir nuolat skirti didelį dėmesį reformos įgyvendinimui. Tada yra tikimybė, kad reforma įvyks gana sklandžiai.

Naujų dalykų gairėse, palyginti jas su galiojančiomis kultūros politikos nuostatomis, yra nedaug. Mano nuomone, svarbiausi yra šie: kultūros valdymo reforma, kuri susiveda į politikos formavimo ir įgyvendinimo atskyrimą; dėmesys kūrybingumui ir kultūros kokybei; kūrybingumo susiejimas su mokymusi visą gyvenimą bei kultūros ir švietimo ryšio mezgimas. Manau, kad penktasis skyrius (penktoji gairė), skirtas kultūrinių kompetencijų ir kūrybingumo ugdymui, yra parašytas profesionaliausiai ir čia tikriausiai reikėtų pareikšti komplimentus Emilijai Sakadolskienei. Vėliau daugiau aptarsiu valdymo reformą, o dabar trumpai pakalbėsiu apie kai kuriuos likusius trūkumus.

Trečiasis skyrius (trečioji gairė) skirtas kultūros sistemos finansavimui ir siekia parodyti, kad kultūra yra ne tik visuomeninių lėšų vartotojas, bet kuria nemažą BVP dalį. Skyrius daugiau propagandinis bei šviečiamasis ir kokių nors finansavimo permainų nenumato. Manau, tai esminis trūkumas, tačiau pataisomas. Prie to dar grįšiu aptardamas valdymo reformą.

Paveldui skirtas šeštasis skyrius nieko naujo apie paveldo apsaugą nepasako. Rengėjai atsižvelgė į pasiūlymą skirti materialųjį ir nematerialųjį paveldą, bet tai padaryta tik aiškinamojoje skyriaus dalyje, o numatomuose veiksmuose beveik neatsispindi. Apskritai šiame skyriuje kartojami jau daug metų girdėti, rašyti ir diskutuoti teiginiai, ir kokios nors kaitos čia nematyti. Būtų labai gerai, jei permainų atsirastų teiginių įgyvendinimo lygmenyje. Visos Lietuvos kultūros paveldo apsaugos reikalams skiriama keliolika milijonų yra pasityčiojimas. Tiek pinigų per metus reikėtų vien paveldo tyrimams. Jei tai pavyktų pakeisti, gairių pavadinimas pasiteisintų.

Tiesą sakant, nesupratau, kam reikalingas atskiras septintas skyrelis (septinta gairė), kuris iš esmės nieko nepasako, išskyrus „vaikai, gyvenkim draugiškai“. Jį buvo galima įrašyti kaip dar du teiginius paveldo skyriuje.

Dabar detaliau apie kultūros valdymo reformą.

Gairėse nurodoma, kad būtina „demokratizuoti kultūros politikos modelį - atskirti politikos formavimą ir įgyvendinimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą“.

Mano nuomone, toks atskyrimas būtų nepilnavertis, jei nebūtų susietas su kultūros finansavimo principų peržiūrėjimu. Taip jau susiklostė, kad dėl krizės yra „užnulintos“ (Kultūros ministerijos darbuotojų žodžiais tariant) visos Kultūros ministerijos programos. Programoms ir projektams įgyvendinti likęs vienas šaltinis - Kultūros rėmimo fondas. Tai nurodo tinkamą kelią, kurį jau seniai pasirinko daug valstybių. Kultūros ir meno programos (bent jau Šiaurės Europos valstybėse) paprastai administruojamos Kultūros tarybos, kuri valdo Kultūros fondą. Paprastai tokiose programose ministerijai pavaldžios įstaigos negali dalyvauti.

Kultūros ministerija turėtų steigti ir finansuoti valstybines bei nacionalines kultūros įstaigas ir galbūt vieną dvi valstybines programas, kurioms turėtų nustatyti veiklos tikslus ir užduotis remdamasi kultūros prioritetais. Šiaip, manyčiau, ji neturėtų administruoti ir valstybinių programų, nes tai vestų prie tos pačios situacijos, kokia yra dabar: visi norėtų įsirašyti savo veiklą kaip valstybinę programą ir po truputį grįžtume ten, iš kur startavome. Ministerija turėtų formuluoti valstybines programas, tačiau jų vykdymą patikėti kultūros operatoriams, o sau pasilikti jų įgyvendinimo kontrolę.

Pas mus iškreiptai suprastas projektinis kultūros įstaigų finansavimas. Kultūros ministerijai pavaldžios kultūros įstaigos turi konkuruoti dėl lėšų savo veiklai teikdamos projektus. Taip neturėtų būti. Įstaiga yra kuriama tam tikrai funkcijai, veiklai vykdyti. Jeigu šią funkciją gali vykdyti kas nors kitas, tai reikia ne steigti įstaigą, o pirkti paslaugą rinkoje. Sukurta sistema ne tik neužtikrina konkurencijos, bet sukuria nereikalingą įtampą, apsunkina nuoseklaus ir ilgalaikio planavimo galimybes. Kad ir kaip būtų, ministerija vis tiek proteguoja savo įkurtas įstaigas. Kitaip beprasmiška būtų jas steigti. Ministerijai pavaldžios kultūros įstaigos turi gauti finansavimą funkcijoms užtikrinti ir kultūros politikos tikslams įgyvendinti. Patalpos ir darbuotojai yra būtina sąlyga tiems tikslams pasiekti, o ne tikslas. Šiais parametrais ir turi būti grindžiamas kultūros įstaigų biudžetas. Šiandien šis santykis yra apverstas. Todėl iš esmės turėtų keistis Kultūros ministerijai pavaldžių kultūros įstaigų veiklos planavimas bei atsiskaitymas už veiklą. Tai reiškia, kad iš esmės turi keistis ministerijos skyrių veikla ir darbuotojų kompetencija.

Kultūros Tarybos steigimas yra grindžiamas ne tik politikos formavimo ir jo įgyvendinimo atskyrimo idėja, čia svarbus dar vienas aspektas: valstybės tarnautojai, valdininkai neturi teisės spręsti apie kultūros kokybę ir todėl reikalinga ekspertinė institucija. Ekspertinės institucijos yra kelių tipų: patariančios ir sprendžiančios. Taigi lieka apsispręsti, ar suteikti Tarybai teisę ne tik patarti, bet ir priimti galutinį sprendimą. Tai ir yra savireguliacijos pamatas.

Ar neatsitiks taip, kad Kultūros taryba taps nauja ministerija su visomis buvusios ydomis? Gali atsitikti. Tačiau yra daug pavyzdžių, kaip tokios tarybos veikia ir kaip išvengti tarybos subiurokratėjimo. Reikia kruopščiai parinkti tarybos narius, būtina jų rotacija, profesionalus sekretoriatas, aiškūs sprendimų kriterijai, aiškūs prioritetai, sprendimų priėmimo skaidrumas ir viešumas, interesų deklaravimas ir interesų konfliktų sprendimo principai bei aiškios elgesio taisyklės. Taip pat reikia aiškiai apibrėžti Kultūros ministerijos santykį su Kultūros taryba.

Taigi naujajam kultūros ministrui bus ką veikti. Palinkėkime sėkmės, ryžto ir drąsos.

„7 meno dienos“ Nr.29 (905), 2010-07-23