Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 29 (905), 2010 liepos 23 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Įspūdžiai iš VI tarptautinio muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje
Pokalbis su režisieriumi Christophu Marthaleriu
Danutė Gambickaitė: Be pavadinimo - tik taip (3)
Paroda Vilniaus dailės akademijos (VDA) Skulptūros katedroje
Monika Krikštopaitytė: Kol išdegsi iki grynumo(7)
Pamuko miesto istorijos
Živilė Pipinytė: Pasąmonės veiksmo filmas
Naujas Christopherio Nolano filmas „Pradžia“
Pokalbis su filmo „Pradžia“ kūrėjais
Krėsle prie televizoriaus
Nauji leidiniai
Dvyliktą vasarą festivalis „Kuršių nerija“ skleis muzikos grožį Neringoje
Sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“ Palangoje
Holivudo klasika garsinama gyvai
Paroda „Jurgis Mačiūnas - SoHo įkūrėjas“ Jono Meko vizualiųjų menų centre

Kęstutis Šapoka

Atrandame dar vieną „Čiurlionį“ - Jurgį Mačiūną. Atrandame ir savinamės (nes nei Čiurlionis, nei juo labiau Mačiūnas nebuvo ir nėra visiškai mūsų). Žinoma, elgiamės gerai, nes ir dailės istorijos srityje juk galioja tie patys dėsniai kaip sporto pasaulyje - reikia investuoti pinigų ir stengtis prisivilioti, nupirkti kuo daugiau žvaigždžių, taigi reikia kapitalo ir atitinkamos srities vadybininkų. Tiesa, dailės istorijos pasaulyje žaidėjai dažniausiai iškeliavę į anapilį, todėl kalbame apie įvaizdžio kūrimą arba jau suformuoto įvaizdžio pritraukimą.


Tai, kad sovietmetis neleido laiku investuoti į Čiurlionio, kaip pasaulinio lygio menininko, vardo kūrimą, pakenkė ne tik jo meno reikšmei ir suvokimui, bet ir Lietuvos įvaizdžiui. Vietinėje terpėje, žinoma, vertintinos kai kurių mūsų dailėtyrininkų ir dailininkų pastangos išsaugoti ir apginti Čiurlionį nuo sovietinės valdžios puolimo 6-7-uoju XX a. dešimtmečiais, bet vis dėlto Čiurlionis buvo kiek subanalintas, palaidotas po lyrika ir provincialumu.

 

Mačiūno (ir Meko) reikalai šioje srityje kur kas geresni, nors būta pastangų ir Mačiūną pritempti prie „rūpintojėlių pasaulėvaizdžio“. Matyt, todėl kilo toks nepasitenkinimas įsigyta Mačiūno fluxus kolekcija, paaiškėjus, kad ji niekaip nesiderina su lyrišku, kaimietišku lietuviškumu... Aišku, ko gero, net patys įsigijusieji šią kolekciją iki galo nesuvokė, kad perkamas (inter)aktyvus įvaizdis, istorinis-kultūrinis procesas, o su juo reikia nuolat dirbti, kurti jam atitinkamą edukacinę, sklaidos sistemą, nes šie objektai negali tiesiog skendėti muziejaus tyloje ir byloti patys savaime.

 

Kad ir kaip būtų, Mačiūną savinamės ir lietuviname neblogai. To įrodymu gali būti paroda Jono Meko vizualiųjų menų centre, atspindinti Jurgio Mačiūno, kaip SoHo menininkų kolonijos Niujorke įkūrėjo, istoriją ir šios parodos proga pristatyta knyga „Nelegalus gyvenimas. Vusterio g. 80 ir Soho evoliucija“ („Illegal living: 80 Wooster Street and the Evoliution of SoHo“, sud. Roslyn Bernstein, Shael Shapiro).

 

Ko gero, taktiškai apgalvotas ir sėkmingas sprendimas išleisti knygą anglų kalba, kurią parengė užsieniečiai, kaip nors specialiai lietuviškumo leitmotyvo neeskaluojantys ir neryškinantys, tačiau Jono Meko fondas (asmeninis Jono Meko „ambasadoriavimas“ pasaulyje reklamuojant Mačiūno veiklą) ir leidyba Vilniuje, matyt, savaime sukuria lietuvišką foną, palankų sėkmingam įvaizdžio kūrimui.

 

Galima kalbėti dvejopai - apie Mačiūną ir jo SoHo menininkų kooperatyvo istoriją, taip pat apie knygą ir ją papildančią parodą.

 

Mačiūnas yra įdomus, keistas, nestandartinis savaime (ypač per laiko prizmę), tiesiog lobis mitų kūrėjams, kaip ir jo menininkų kooperatyvo idėja, kuri, nepaisant Mačiūno idealizmo, sumišusio su naivumu, infantilumu ir visokiomis kitokiomis jo charakterio keistenybėmis, vis dėlto šiaip taip išgyveno, įgavo savaiminį pagreitį ir galiausiai tapo sėkmingu nekilnojamojo turto projektu (žinoma, jau ne Mačiūnui ir menininkų bendruomenei).

 

Todėl lengviau kalbėti apie knygą ir parodą. Knyga nepretenduoja į labai gilius filosofinius, sociologinius, menotyrinius etc. apibendrinimus, bet įdomiai skleidžiasi kaip paralelinių istorijų, pasakojimų, faktų apie SoHo menininkų loftų, bendruomenės kūrimąsi ir Mačiūno vaidmenį jame tinklas. Viena vertus, knyga skirta SoHo rajonui (tiesa, gal kiek iškrenta iš visumos per plati ir tolesnei knygos visumai mažai ką duodanti SoHo rajono istorija net nuo XVIII a. iki Mačiūno iniciatyvų), kita vertus, greta įpinamos konkrečių žmonių istorijos.

 

Taigi kartais rajonas, pastatai veikia žmonių gyvenimus, o žmonės, jų iniciatyvos ir veiksmai savo ruožtu keičia patį rajono veidą.

 

Atskiruose knygos skyriuose, remiantis gausia dokumentine medžiaga, amžininkų atsiminimais, rekonstruojama Mačiūno menininkų kooperatyvo vizija ir konkreti Mačiūno veikla, tame pačiame pastate įsikūrusio Jono Meko kino archyvo istorija, kitų menininkų veikla, gana detaliai atpasakojamos įvairiais laikotarpiais Mačiūno loftuose gyvenusių asmenų istorijos. Taip per individualias istorijas, gausias faktų, atsiminimų sampynas tarsi pro akis prabėga Mačiūno įkurtos bendruomenės gyvenimas ir jo kaita, kartu parodant, kaip per kelias dešimtis metų šis rajonas ir konkretus pastatas pamažu legalizavosi ir komercializavosi, transformuodamas kairuolišką (o gal tiesiog vaikiškai naivią) mačiūnišką utopiją į milijoninį verslą.

 

Knygą papildanti paroda labiau susitelkia į Mačiūno veiklą ir aplinką (kartu ir SoHo), todėl natūralu, kad parodoje galime išvysti dalį knygoje reprodukuotos vaizdinės medžiagos (dokumentų, fotografijų), kurią papildo originalūs kino ir videokadrai, interviu su Mačiūno bendražygiais ir kolegomis (Jonu Meku, Shigeko Kubota etc.) ir jų meno pavyzdžiais.

 

Šį kartą turbūt neverta vėl eskaluoti ideologinių, politinių, ekonominių Mačiūno ir fluxus savinimosi aspektų, susijusių su mūsiškių liberalų veikla. Tai, matyt, atskira kalba ir istorija. Kad ir kaip būtų, aptarta knyga ir paroda gana nuodugniai, nenukrypstant nei į toli siekiančius filosofinius apibendrinimus, nei labai dramatizuojant, nesileidžiant į perdėtą lyriką ar patetiką, pristato, papasakoja SoHo menininkų bendruomenės istoriją, kurioje labai svarbūs lietuviai. Taigi turime gerą progą įsiterpti į pasaulinės meno istorijos pasakojimą, dalį jos papasakodami savaip, lietuviškai. Galime sakyti, kad Lietuvos rinktinė įsigijo du stiprius žaidėjus - Jurgį Mačiūną ir Joną Meką.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 1 d.

Jono Meko vizualiųjų menų centras (Gynėjų g. 14, Vilnius) dirba antradieniais-šeštadieniais 12-19 val.


Plačiau >>

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru