Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 27 (903), 2010 liepos 09 d. > Dailė > Suvokimo ir atpažinimo būdai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Suvokimo ir atpažinimo būdai


Keturioliktoji Vilniaus tapybos trienalė


Vidas Poškus

Share |
Patricija Jurkšaitytė. Iš serijos „Viešbučių kambariai“. 2010 m.
Iš savo asmeninės eilinio žiūrovo, angažuoto dailės kritiko ir objektyviu besistengiančio būti dailėtyrininko patirties esu susidaręs asmeninę subjektyvią nuomonę, kad kiekvienos parodos (ar platesne prasme - meno reiškinio) atveju įmanomas trilypis suvokimas, trys visiškai skirtingos reakcijos - pirminis susižavėjimas, antrinis skepticizmas ir galų gale šias dvi skirtingas nuotaikas apibendrinantis blaivesnis požiūris.

 

Jau pirmą kartą apsilankęs vienuose didžiausių tapybinių atlaidų mūsiškėje meno scenoje - 14-oje Vilniaus tapybos trienalėje - supratau, kad bus prasti popieriai. Ekspozicija kirto kaip kirviu į galvą! Efektas buvo pritrenkiantis - man tikrai labai (žiauriai ir nenusakomai) patiko. Laksčiau salėmis ir gėrėjausi. Buvo taip gražu, kaip paveikslais nukabinėtoje kokio nors seno buto svetainėje (be jokių pašalinių neigiamų minčių - man tokie kambariai iš tiesų kelia susižavėjimą).

 

Netgi galiu išvardinti, kas patiko labiausiai. Visų pirma, manau, kad pats sėkmingiausias trienalės dalyvis - Praneetas Soi'us su savo monochromine sienine tapyba (komplimentas už puikią architektūrinę integraciją, monumentalų, akį savaime patraukiantį vaizdą). Tada - Hannaleena Heiska su savo mitologizuotais hibridais ir plonais, persišviečiančiais potėpiais. Viskas patiko tiek idėjiniu, tiek plastiniu lygiu. Ir dar - šviesūs ir ironiški Takeo Hanazawos paveikslai: iliustratyvios drobės, kurių personažai (beje, paimti iš turtingos pasaulinės kultūros) juda lyg maniškio vaikų darželio animacinių filmukų herojais išpieštų pavėsinių judesiais.

 

Bet čia svarbiausia ne asmeniškumai. Pirmam labai geram įspūdžiui užteko ir neblogos parodos architektūros bei koncepcijos. Skirtingų, tiesiog nepalyginamų autorių darbai sudėlioti į vieną ritmišką visumą, atskiri darbai turi savo erdvę, jie kvėpuoja, į žiūrovą atsisuka pačiais puikiausiais savo profiliais. Pavyzdžiui, sudubliuotas ir į kampą įleistas Patricijos Jurkšaitytės viešbučio interjeras įgijo dvigubos sugestijos ir įtikinamai pakartotos renesansinės perspektyvos pojūčio. Arba, pavyzdžiui, nedidelė Ričardo Povilo Vaitiekūno retrospekcija, kuri šimtu procentų lenkė neseną jo parodą Nacionalinėje galerijoje (trienalės ekspozicijoje darbai buvo sukabinti gyvai - atsižvelgiant į spalvinius, mastelių niuansus, o NDG - mechaniškai, linijomis, kaip ąsočiai ant tvoros). Nacionalinės dailės klasikas vien dėl eksponavimo kokybės sužibėjo savo stipriausiomis - koloristinėmis savybėmis.

 

Net sakyčiau, kad lietuvių tapytojams jų užsieniečiai kolegos sukūrė labai neblogą foną. Antai solidžiai atrodė Inos Budrytės, Henriko Čerapo, Alfonso Vilpišausko kolekcijos. Pirmoji apskritai kai kuriems dailėtyrininkams yra šių metų ,,atradimas“. Man pačiam dėl to yra keista, nes su šia menininke esu pažįstamas asmeniškai ir manau, kad tokio pripažinimo ji galėjo susilaukti kur kas anksčiau (ypač turėdamas omenyje kur kas ankstesnius, dar 9-ojo dešimtmečio jos sieninės tapybos darbus).

 

I. Budrytės kūriniai trienalėje gerai iliustruoja mintį, kad sukūrus tinkamą kontekstą galima išryškinti pačius vertingiausius atskirų darbų ir juos padariusių menininkų kūrybos bruožus, šiuo atveju - metafiziškumą, kalbėjimą žaismingomis metaforomis, įtaigiai ,,sukabintas“ ryškias, kartais rėkte išrėkiančias (vienatvę, liūdesį, neviltį) spalvas. H. Čerapas su savo Hermanno Nitscho dvasia ir paveikumu (brutalūs nutekėjimai vertė krūpčioti) nutepta „Kita Mėnulio puse“ („The Dark Side of the Moon“ - pavadinimas, žinoma, pasiskolintas iš vieno „pinkfloidų“ vinilo) pademonstravo stipriąsias ekspresionizmo savybes ir tai, kad jis vis dėlto Lietuvoje dar egzistuoja.

 

Arba A. Vilpišauskas - prisipažinsiu, niekada pernelyg rimtai nevertinau jo moliškai storasluoksnių dažų užtepliojimų (jie atrodė pernelyg savitiksliai), bet čia ir dabar, tarp plastine prasme gana blankių kaimynų, jo ryškiaspalviai dirvožemiai suspindėjo perlišku ryškumu.

 

Įdomus ir parodos pavadinimo formulavimas (tai jau konceptualaus lygmens prerogatyva). Jis poetiškai skambus, filosofiškai gudrus (ne veltui remtasi Bergsonu) - ,,Klaidingas atpažinimas“ (remiantis sveika nuovoka, kaip galima atpažinti tai, kas suvokiama klaidingai?). O ir tai, kas išdėstyta kuratorių mintyse, negali nepriversti linkčioti galva: na, ar ne įtikina toks teiginys: ,,Tapybos dabartis yra glaudžiai persipynusi su praeitimi, todėl ši trienalė yra iššūkis žiūrovui, kaip atpažinti tapybos transformacijas, aptikti kažko naujo slėpinį, kai šiuolaikinėje vaizdų kultūroje viskas atrodo matyta, pažįstama ir atpažįstama.“

 

Vis dėlto koncepcijoje slypi (ką ten slypi - jos akivaizdžiai matyti) ir silpnosios šios parodos savybės. Ir tai supratau apsilankęs antrą kartą, kai vaikštinėjau tenorėdamas vieno - pasitikslinti, ar vis dar patinka tai, kas patiko pirmą kartą. Pernelyg nenusivyliau, nes ankstesniųjų favoritų neišsižadėjau. Tačiau efektas nebebuvo toks smogiantis, kaip žiūrint naujai. Vis mąsčiau, kodėl taip yra. Gana greitai - stovėdamas pačioje pradžioje, prie laiptų, kur didelėmis raidėmis puikavosi parodos anotacija-koncepcija, supratau, jog tiesiog pamačiau ir tamsiąją šio Mėnulio, vadinamo trienale, pusę.

 

Štai man, sakykime, visą laiką dideles abejones kelia pats Vilniaus tapybos trienalės organizavimo principas. Visą renginį formaliai bei juridiškai kuruoja tautinis-meninis monopolininkas - Lietuvos dailininkų sąjunga, bet kas trejus metus trienalės vairas atiduodamas veik kiekvieną kartą skandalingai arba įtartinai paskirtiems kuratoriams, sudarytoms komisijoms ir panašiai... Ne išimtis buvo ir šis kartas (nesileisiu į apkalbas, bet vėl buvo daug nepatenkintų - tai jau simptomas). Net ir nebūdamas šios organizacijos (LDS) nariu visiškai puikiai suprantu jos aktyvistų nepasitenkinimą, kai net ir narystė joje negarantuoja patekimo parodon. Kad tai tik padeda kokybei - tai jau kita kalba.

 

O ir šiaip kiekvieną kartą abejotini ne tik trienalės atrankos kriterijai, bet ir pati koncepcija. Niekaip neaišku - kas norima ja pasakyti... Pristatyti plačią vietinės tapybos panoramą? Išryškinti bendriausias tendencijas? Pasikviesti save, artimuosius ir draugus? Paagituoti sudalyvauti užsieniečius ir pasipuikuoti jų fone? Arba niekada nebūna skaidrus geografinis arealas - ar tai tik į Lietuvos, ar į trijų Baltijos valstybių, ar į Baltoskandijos, ar į Rytų/Vidurio Europos, ar į dar platesnius regionus orientuotas įvykis?

 

Iš tiesų - Vilniaus tapybos trienalė pastaruoju metu nebeatspindi nei esminių vietinių, šiam regionui būdingų tendencijų, nei pristato jaunų autorių (kiekvieną kartą dėl kvapo pakviestas vienas kitas nieko nereiškia), nei pritraukia pasaulinio pripažinimo žvaigždžių. Nors reikia pasakyti, kad šiais metais vienas toks - Johnas Baldessari - vis dėlto buvo, kitus, pavyzdžiui, Lucą Tuymansą, Gerhardą Richterį, Peterį Doigą, atstojo jų kompozicines schemas, potėpio charakterį neblogai įvaldę šablonų virtuozai (tokių visame pasaulyje niekada netrūksta - tik reikia kam nors pelnyti didesnį pripažinimą, tuoj pat atsiras šimtai į jį panašių). Žodžiu, šio renginio silpnybė ta, kad niekas nežino, kas bus po trejų metų (o turėtų) - trūksta ne tik taktikos, bet ir strategijos, tiesiog pastovumo.

 

 

Kitas dalykas (visų grupinių parodų Achilo kulnas) - klausimas, kokia turi būti koncepcija, kad į vieną nedalomą kūrinį būtų sujungti skirtingo kalibro menininkai. Šiuo atveju kuratoriai puikiai sužaidė su Bergsono citata ir idėja apie tradicijos bei nūdienos santykį. Puikaus žaidimo esmė ta, kad už protingų minčių nieko nėra. Tai deklaracijos be turinio. Visa tai galima pritaikyti bet kuriai didesnei parodai. Kad ir tuose pačiuose ŠMC rūmuose rengiamoms kasmetinėms vyno dienoms, kuriose tauriųjų alkoholinių gėrimų degustavimas kaip tik ir yra susijęs su tuo, kas Bergsono bei trienalės kuratorių įvardinta ,,klaidingu atpažinimu“. Koncepcijoje paminėtos tradicijos kategorija turbūt visada bus vienas iš frazeologizmų, vartojamų kalbant apie tapybos praeitį, dabartį, ateitį. Lygiai taip pat galima kalbėti apie stakles, aviaciją, elektrifikaciją, žmonijos pažangą ir panašius dalykus. Tai tiesiog slypi tapybos prigimtyje, kurios DNR grandinę suodžiais bei ochra ant nelygių Altamiros olos lubų išpiešė priešistorinis tapytojas...

 

Trečią kartą eidamas apžiūrinėti trienalės parodos iš karto nusiteikiau, kad negaliu būti negatyvus (tokių atsiras ir be manęs). Tad kaip pozityvų dalyką 14-osios tapybos trienalės fiestoje vertinu jos atvirumą - kuratoriai nebijo viešumos ir nevengia atlikti didaktinės misijos. Vienu didžiausių trienalės laimėjimų laikau ne tik įtikinamą dalyvių atranką (vis dėlto mane ji tenkino, manau, suformuota gana vientisa kolekcija) ar koncepcijos surašymą (kad ir kokia aptaki ji būtų, užčiuopė pastarojo meto tapybos pulsą), bet ir tai, jog neužsidaroma dramblio kaulo bokšte ir viešų ekskursijų, paskaitų metu kalbama ko norėta, ko siekta (kuratoriniu ir autoriniu aspektais).

 

Bandydamas objektyviai (?) apibendrinti tai, kas matyta šiame renginyje (o jis vis dėlto bandė nušviesti, kas vyko pastaruosius trejus metus ir ko galima tikėtis iki penkioliktosios trienalės), sakyčiau taip:

 

1) Lietuvoje dar gyvybinga tautinio akademizmo (paremto Ars ideologija) kryptis, atstovaujama buvusių ir esamų Vilniaus dailės akademijos dėstytojų;

 

2) per pastaruosius du dešimtmečius (sutampančius su politinės nepriklausomybės laikotarpiu) susiformavo ,,interdiscipliniškos“ tapybos (tokios, kurioje suvokiama, jog pastaruoju metu tapyba negali būti tokia, kokia buvo anksčiau, ji turi atsinaujinti naujo matymo ir kitokios kalbos teikiamomis galimybėmis) - deja, vienų ryškiausių šios stovyklos atstovų - Agnės Jonkutės, Domo Noreikos, Justino Vaitiekūno - neteko matyti nei tryliktoje, nei keturioliktoje trienalėse;

 

3) spragų išlieka ir daugiau: nemačiau ir kažin ar kada pamatysiu ,,senųjų naujųjų meistrų“ (pasak Donaldo Kuspito) - lietuviško postpostmodernizmo korifėjų - tokių kaip Artūras Aliukas arba Rimgaudas Žebenka - be kurių vietinis tapybinis kontekstas ne tik patiria nemažų idėjinių nuostolių, bet ir tam tikros profesionalumo regimybės (nes jau šiuo geru minėtieji autoriai neabejotinai pasižymi);

 

4) lyginant bendrapiliečius ir užsieniečius autorius akivaizdžiai matyti eurostandartizacija - skaitmeninio fotoaparato regėjimo ypatybes ir anksčiau minėtų pasaulinių tapybos autoritetų plastiką imituojanti, globalia niveliacija gresianti tapyba, kuri vis labiau įsitvirtina ir gintariniame pajūryje. Pavyzdžiui, į ją ,,persimetė“ Romualdas Balinskas. Gerbiu šį menininką vien dėl nebijojimo keistis ir ieškoti, bet jo stiprybe vis dėlto pripažįstu anksčiau matytas jo darbuose mergaites a la Lewis Carroll...

 

Savaime suprantama, kad šis ketvirtas punktas (kaip ir trys pirmieji) nėra nei geras, nei blogas. Tai tik tendencija. Ar ji išliks ateityje - ateitis ir kitos trienalės parodys... Užčiuopti, atpažinti tendenciją jau yra didelis darbas. Ir tai vienas svarbiausių keturioliktosios Vilniaus tapybos trienalės nuopelnų.

 

Paroda veikia iki rugpjūčio 15 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius) dirba antradieniais-sekmadieniais 12-20 val.


„7 meno dienos“ Nr.27 (903), 2010-07-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

chm, 2010-07-23 20:57

apie tapyba gali postringauti kiekviena melzeja, ka labai gerai iliustruoja poskaus opusas.

aga, 2010-07-15 16:31

Butent, Aliukas daro bloga kica, uz ka ji slovina p. Poskus?:)

viva los vegas!, 2010-07-12 10:11

kad poskus genialiu apibendrinimu meistras niekas nepaneigs- aliukai, balinskai, kruopiai-
stai tikrieji siuolaikines tapybos apologetai! matyt, dar nidos plenere patirti ispudziai ipareigoja menotyros daktara p(i)arintis del lds konjunkturos. redakcija galetu kritiskiau vertinti tokias dviprasmiskas recenzas.

654, 2010-07-11 19:22

labai patiko"netikiu tendencijomis".
taip ilgai galvojau galvojau, bet nesugalvojau taip pasakyti.

reikia nepamirsti to - menotyra apraso pasekmes. viskas. menininkai kuria istorijas, o verbialiskai jas PO TO apraso menotyra.
kaip ji raso paraso suraso ir i kur, ir ar ta padaro, tai ju profesines sazines dalykas.

kad ir kaip jie noretu, kad visos parodos butu Ju texto komentarai, ir kad ir jie mano, kad darbai daromi jiems, tai vistik, tai yra mazoji dalis tu nomenklaturiniu meinninku, kurie kaip muses apsede rezidencija ir ttt.

tai tiek ziniu.

nepasiprinkit isdidumais.

tendencija , 2010-07-10 01:26

netikiu tendencijomis, apibendrinimais ir dailininku sajungomis. iki pasimatymo

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti