Nežinojau nieko apie šį menininką ir, tiesą sakant, tik Robertas Antinis, paminėjęs dar keletą jaunojo menininko biografijos faktų, susiejo jį su pora kūrinių, kuriuos, pasirodo, buvau matęs anksčiau. Tai II šiuolaikinės dailės kvadrienalėje regėtos Tado Vosyliaus „mumijos“, kurios man pasirodė vieni mėgėjiškiausių, iliustratyviausių, paprastai tariant - silpniausių tos parodos kūrinių, ir šio menininko „Tinklas“, ištiestas tarp kelių daugiaaukščių, kuris, man nė nežinant kieno tai kūrinys, priešingai, atrodė gana stiprus. Taigi kalbant apie išankstinę nuomonę, buvo lygiosios, o parodos „Akademijos“ galerijoje visuma taip ir nenusvėrė į vieną ar kitą pusę. Todėl bandysiu išsakyti aspektus, kurie man asmeniškai pasirodė vykę ir nevykę, vengdamas globalių apibendrinimų. Tikiuosi, šiuo straipsniu jaunam menininkui nepakenksiu.

Pradėsiu nuo vykusių aspektų. Menininkas iš tiesų pasirenka tokią medžiagą savo skulptūroms ar objektams, kuri kelia abejonių jais pačiais ir formuoja lokalią, nereprezentatyvią poziciją dominuojančio galerinio mainstreamo (ypač populiarių, „aktualių“ socialinių temų) atžvilgiu. „Statybinis smalos liejimas“ sukuria intelektinį paradoksą, nes šiokių tokių (sąmoningų ar nesąmoningų) aliuzijų į antikines formas turintys antropomorfizuoti objektai lyg ir asocijuojasi su, pavyzdžiui, marmuru, taip pat atitinkamu pakylėtu santykiu su šia „tauria“ medžiaga. Tuo tarpu Tadas Vosylius klasikines aliuzijas savo skulptūrose ne „išlaisvina iš akmens“, ne „įpučia joms gyvybę“, kaip, pavyzdžiui, senieji meistrai, bet tartum koks statybininkas supila „iš kibiro“ verdančios smalos. Čia tikrai vykusiai suveikia ir (nežinau, numatytas ar ne) papildomas projekto segmentas - smalos kvapas, kuris pradeda formuoti įspūdį dar nė nepamačius fizinių pavidalų.

Trys to paties kartojamo videokadro variantai, užimantys visą pirmo galerijos aukšto sieną, taip pat veikia kaip savarankiška prasminė forma, antrame aukšte instaliuotų objektų atgaivinimo ir konceptualizavimo medžiaga ir kartu kaip parodos visumos mediatorius. Vaizdo projekcijos iš objektų perima dalį monumentalumo, tuo tarpu „nestabilūs“, laikiški projekcijų vaizdai paryškina proceso žymes objektuose.

Šiame dialoge dalyvauja ne tik forma, bet ir (abstrahuotas) turinys, nes vaizdo projekcijose smarkiai išdidintas batas, žengiantis per/į balą, purvą ar kažką panašaus ir taškantis tą purvą į šalis, netiesiogiai žiūrovo sąmonėje sukuria taip pat netaurios, nešvarios kaip smala mentalinės formos ar proceso asociaciją ir formuoja parodos visumą.

Šia prasme Tadas Vosylius iš tiesų yra ekspresionistas, nes, nepaisant to, kad tarsi konceptualiai neigia tradicinį estetiškumą ir juo abejoja, toliau neina logiškai lyg ir diktuojamu minimalizmo ar konceptualizmo keliu, o sugrįžta į specifiškai reestetizuotos formos (arba jausmo) plotmę.

Vis dėlto kartais šmėsteli abejonė, ar naudojant smalą kaip skulptūrinę ir konceptualią medžiagą tokia antropomorfizuota, manieringa (pusiau profesionali, pusiau mėgėjiška, pusiau bjauri, pusiau daili, sakykime, kartais per stipriai primenanti Alberto Giacometti skulptūras) forma tikrai adekvačiausiai išreiškia autoriaus intencijas? Ar smalos „medija“ ir „idėja“ tikrai diktuoja būtent tokius pavidalus? Ar reikia tokio antropomorfizavimo? Kartais atrodo, kad menininkas ne visada sugeba kritiškai vertinti savo kūrybinį procesą ir laiku sustoti, kai, pavyzdžiui, vyrišku lyties organu, kabančiu objektui tarp kojų, bando suteikti brutalumo savaime brutaliai medžiagai ir tai tampa panašu į „sviestą sviestuotą“, t.y. ir taip akivaizdaus dalyko iliustravimu. Gal medžiaga su idėja labiau sukibtų radikaliai abstrahuojant formas, galbūt smalos „kalba“ labiau atsiskleistų ją tiesiog liejant ant grindų, kaip elgiasi, pavyzdžiui, vokietis Raineris Splittas su dažais. O gal priešingai, šia neskulptūriška medžiaga reikėtų bandyti išgauti kuo tikslesnį hiperrealistinį efektą?

Medžiagos (smalos) pasirinkimas, prisimenant Vosyliaus tinklą tarp daugiaaukščių, nuteikia pozityviai. Norisi tikėti, kad šis menininkas moka „minkyti“ ne tik įvairias medžiagas, bet ir idėjas. Kita vertus, Vosyliaus objektų formos ir turinio santykis, prisimenant jo „mumijas“ kvadrienalėje, vis dėlto verčia objektus vertinti atsargiai.

Įdėmiai žvelgdamas į Tado Vosyliaus kūrybą ir šią parodą, drįsčiau teigti, kad menininkas dar ieško ir eksperimentuoja. Kitaip sakant, dar nėra apsisprendęs - formuoti vientisą stilių ar sąmoningai likti eklektiškam, dirbti su idėjomis ar dirbti su nežabojama medžiagos ekspresija, o gal bandyti kurti eklektišką sistemą naudojant abi taktikas? Kad ir kaip būtų, Tadas Vosylius ieško ir eksperimentuoja tikrai įdomiai.

Paroda veikia iki liepos 30 d.

„Akademijos“ galerija (Pilies g. 44/2, Vilnius) dirba pirmadieniais-šeštadieniais 12-18 val.

„7 meno dienos“ Nr.27 (903), 2010-07-09