Mantas Talevičius. Darbo „Virtuali tapatybė“ fragmentas
Šių metų „Meno celės“ nedaug kuo skyrėsi nuo praėjusiųjų, tik gal kiek geresnis parodos organizavimo principas, kūrinių tankis ir kokybė. Geresnieji darbai sutelkti naujosiose „Titaniko“ patalpose. Kitur (senuosiuose ir naujuosiuose rūmuose) viską apžiūrėti reikėjo suspėti per renginį „Tebūnie naktis“.
„Meno celės“ - didelis ir sudėtingas darinys, šiais metais galutinai absorbavęs ilgą laiką merdėjusias „Studentų meno dienas“. Sudėtingas tuo, kad apima daug jaunų ir skirtingų autorių, o įdomus, nes iš dalies atveria VDA studentų ir dėstytojų kūrybos, darbo principus. Pažiūrėjus šią parodą tarsi ir būtų galima nupiešti vienintelės menininkus rengiančios įstaigos vaizdą. Bet ar tikrai?!
Norint pamatyti „Meno celėse“ esančius ir nesančius šiųmečių VDA absolventų darbus, reikia dalyvauti gynimuose. Teoriškai ir praktiškai jie tarsi yra visuomenei atviri, tik bėda, kad nėra galimybės apie juos sužinoti laiku. „Meno celės“ turėtų tapti savotišku VDA geriausių diplomantų prisistatymu, bet... „Meno celėse“ gali dalyvauti visi diplomantai, nėra atrankos, o tai dažnai kvepia šiokia tokia netvarka ir atbaido nemažą dalį potencialių dalyvių, kurie, tarkim, neblogai vertina savo kūrinius ir nenori jų matyti šalia galbūt (jų nuomone) abejotinos kokybės arba tiesiog nei vizualiai, nei konceptualiai nederančių darbų. Vadinasi, jeigu nemaža dalis tikrai gerų kūrinių į „Meno celių“ kontekstą nepatenka, ar gali šis renginys pretenduoti į geriausių VDA diplomantų darbų parodą?!
Vis dėlto šių metų „Meno celėse“ įdomių kūrinių pasitaikė nemažai. Kiek nustebino (gerąja prasme) tekstilininkai, kurių darbai (ypač bakalaurų) buvo kaip niekad skirtingi, laisvi ir savam kontekste novatoriški. Pavyzdžiui, Neringos Bučaitės „176 cm2“ ir Marytės Liutkevičiūtės Boran „Ñêąòåšòž äąšîãą / Laimingos kelionės, arba keliauk sau sveikas“ pasižymi stipriu intelektualiniu užtaisu. Įdomūs pasirodė ir Tekstilės katedros magistrantų darbai: Alekso Gailiešos „Antrinė realybė“ ir Audriaus Lašo „Rubiko kubas - žaidimas“.
A. Gailieša savo kūrinyje sukuria tekstinę instrukciją, kuri žiūrovui padeda susikurti ir pamatyti tam tikro objekto ar kūrinio vaizdą. A. Lašo „Rubiko kubas - žaidimas“ galėtų patraukti minties tikslumu, technologiškumu ir vizualumu, bet koją pakiša netinkama ekspozicinė erdvė.
N. Bučaitės „176 cm2“ konstruojamas pasitelkiant savotišką „matrioškos“ principą. Kvadratas (176 cm2 yra autorės ūgio ir ištiestų rankų ilgio sandauga) sudarytas iš smulkesnių, tie smulkesnieji iš dar smulkesnių kvadratėlių, o šie po truputį, ritmiškai, rituališkai (kaip poteriai) ir matematiškai tiksliai papildomi juodu karoliuku - taip kuriama aritmetinė progresija. N. Bučaitė, pasitelkdama filosofijos ir meno istorijos parafrazes (greitakojis Achilas ir vėžlys, Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“), pabando dekonstruoti ir struktūrizuoti tą virsmą, sukurdama belaikę jo vizualizaciją.
M. Liutkevičiūtės Boran „Ñêąòåšòž äąšîãą/Laimingos kelionės arba keliauk sau sveikas“ - lingvistinis žaidimas, susijęs su nueito kelio, ketverių metų Tekstilės katedroje apmąstymu, tam tikrų pėdsakų, žymių palikimu abiejose VDA, kaip institucijos, ir studento kūrybinio gyvenimo pusėse. Verta pasakyti, kad tekstilės katedroje bakalauro diplomą gavo ir konceptualiai, ir vizualiai už minėtuosius silpnesni darbai.
Skulptūros katedros studentai išsiskiria stoiška pozicija - boikotuoti tokio tipo kaip „Meno celės“ renginius. Nesiimu vertinti, gera ji ar nelabai. Viešumoje jie, mano nuomone, vykusiai šmėstelėjo parodoje buvusioje „Tauro“ alaus gamykloje, vadinasi, nesislėpė. O „Meno celės“ su savo netvarka, nevientisumu ir kone šizofrenišku spalvingumu jų greičiausiai nepatraukė. Vis dėlto viena skulptūros katedros absolventė - Justė Venclovaitė - „Meno celėse“ baigiamąjį darbą „ABC“ pristatė. Tai kūrinys apie ryšius, kuriuos žiūrovas iš dalies turi susikurti pats. Darbas išbaigtas ir vizualiai, ir konceptualiai, interaktyvus ne fiziškai, o intelektualiai.
Iš Fotografijos ir meno medijos katedros diplomantų darbų paminėčiau Roberto Narkaus „Ko nematai nėra tai, ką gauni“. Turbūt taikliausiai savo darbą „Meno celių“ kataloge apibūdino pats autorius: „Savo darbe naudodamas sugedusį fotoaparatą ieškau galimybių išvengti teisingos interpretacijos.“ Tas vengimas, iliustruojamas aparato klaida, defektu, tampa pamatine kūrinio ašimi, kvestionuojančia suvokimo, vertinimo stereotipus. Suvokimo stereotipus, modelius R. Narkus analizavo ir ankstesniuose savo darbuose, pavyzdžiui, „Žvaigždės yra skylės danguje“ (2009) arba „Užstrigę tėkmėje“ (2009).
Žinoma, yra „Meno celėse“ ir daugiau įdomių darbų. Veikė ir žinojimas, kad būta tarp šių metų diplominių darbų ir daug neblogų kūrinių, į kuriuos žiūrėti ir apie kuriuos rašyti norėtųsi labiau, bet kurie „Meno celėse“ pristatyti nebuvo. Prisiminus analogiškas šių metų Diuseldorfe matytas vietinės dailės akademijos peržiūras, kurios tuo metu nustebino, mano akimis, prastais kūriniais, bet grandioziniu visos akademijos „įsukimu“ į didelį kelių dienų renginį, džiugu, nes saviškiai atrodo įdomesni. Vertėtų pagaliau nusikratyti to nepilnavertiškumo komplekso, kuris užklumpa daugelį mūsų. Turim daug jaunų ir labai talentingų kūrėjų, kurių, tikėkimės, realybė neužklups per daug šiurkščiai.
Paroda veikia iki liepos 30 d.
„Titanikas“ (VDA, Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 12-18 val.; šeštadieniais 12-15 val.
„7 meno dienos“ Nr.27 (903), 2010-07-09
|