Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 27 (903), 2010 liepos 09 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Apie kompozitorių Ernestą Blochą
Danutė Gambickaitė: Keliauk sau sveikas(1)
Paroda „Meno celės“ Vilniaus dailės akademijoje (VDA)
Kęstutis Šapoka: Smala ir ekspresionizmas (2)
Tado Vosyliaus paroda „T.V. vol. 1“ „Akademijos“ galerijoje
Peteris Singeris apie šiuolaikinės visuomenės dilemas
Krėsle prie televizoriaus
Liepos 9-15
Keturioliktoji Vilniaus tapybos trienalė

Vidas Poškus

Iš savo asmeninės eilinio žiūrovo, angažuoto dailės kritiko ir objektyviu besistengiančio būti dailėtyrininko patirties esu susidaręs asmeninę subjektyvią nuomonę, kad kiekvienos parodos (ar platesne prasme - meno reiškinio) atveju įmanomas trilypis suvokimas, trys visiškai skirtingos reakcijos - pirminis susižavėjimas, antrinis skepticizmas ir galų gale šias dvi skirtingas nuotaikas apibendrinantis blaivesnis požiūris.

 

Jau pirmą kartą apsilankęs vienuose didžiausių tapybinių atlaidų mūsiškėje meno scenoje - 14-oje Vilniaus tapybos trienalėje - supratau, kad bus prasti popieriai. Ekspozicija kirto kaip kirviu į galvą! Efektas buvo pritrenkiantis - man tikrai labai (žiauriai ir nenusakomai) patiko. Laksčiau salėmis ir gėrėjausi. Buvo taip gražu, kaip paveikslais nukabinėtoje kokio nors seno buto svetainėje (be jokių pašalinių neigiamų minčių - man tokie kambariai iš tiesų kelia susižavėjimą).

 

Netgi galiu išvardinti, kas patiko labiausiai. Visų pirma, manau, kad pats sėkmingiausias trienalės dalyvis - Praneetas Soi'us su savo monochromine sienine tapyba (komplimentas už puikią architektūrinę integraciją, monumentalų, akį savaime patraukiantį vaizdą). Tada - Hannaleena Heiska su savo mitologizuotais hibridais ir plonais, persišviečiančiais potėpiais. Viskas patiko tiek idėjiniu, tiek plastiniu lygiu. Ir dar - šviesūs ir ironiški Takeo Hanazawos paveikslai: iliustratyvios drobės, kurių personažai (beje, paimti iš turtingos pasaulinės kultūros) juda lyg maniškio vaikų darželio animacinių filmukų herojais išpieštų pavėsinių judesiais.

 

Bet čia svarbiausia ne asmeniškumai. Pirmam labai geram įspūdžiui užteko ir neblogos parodos architektūros bei koncepcijos. Skirtingų, tiesiog nepalyginamų autorių darbai sudėlioti į vieną ritmišką visumą, atskiri darbai turi savo erdvę, jie kvėpuoja, į žiūrovą atsisuka pačiais puikiausiais savo profiliais. Pavyzdžiui, sudubliuotas ir į kampą įleistas Patricijos Jurkšaitytės viešbučio interjeras įgijo dvigubos sugestijos ir įtikinamai pakartotos renesansinės perspektyvos pojūčio. Arba, pavyzdžiui, nedidelė Ričardo Povilo Vaitiekūno retrospekcija, kuri šimtu procentų lenkė neseną jo parodą Nacionalinėje galerijoje (trienalės ekspozicijoje darbai buvo sukabinti gyvai - atsižvelgiant į spalvinius, mastelių niuansus, o NDG - mechaniškai, linijomis, kaip ąsočiai ant tvoros). Nacionalinės dailės klasikas vien dėl eksponavimo kokybės sužibėjo savo stipriausiomis - koloristinėmis savybėmis.

 

Net sakyčiau, kad lietuvių tapytojams jų užsieniečiai kolegos sukūrė labai neblogą foną. Antai solidžiai atrodė Inos Budrytės, Henriko Čerapo, Alfonso Vilpišausko kolekcijos. Pirmoji apskritai kai kuriems dailėtyrininkams yra šių metų ,,atradimas“. Man pačiam dėl to yra keista, nes su šia menininke esu pažįstamas asmeniškai ir manau, kad tokio pripažinimo ji galėjo susilaukti kur kas anksčiau (ypač turėdamas omenyje kur kas ankstesnius, dar 9-ojo dešimtmečio jos sieninės tapybos darbus).

 

I. Budrytės kūriniai trienalėje gerai iliustruoja mintį, kad sukūrus tinkamą kontekstą galima išryškinti pačius vertingiausius atskirų darbų ir juos padariusių menininkų kūrybos bruožus, šiuo atveju - metafiziškumą, kalbėjimą žaismingomis metaforomis, įtaigiai ,,sukabintas“ ryškias, kartais rėkte išrėkiančias (vienatvę, liūdesį, neviltį) spalvas. H. Čerapas su savo Hermanno Nitscho dvasia ir paveikumu (brutalūs nutekėjimai vertė krūpčioti) nutepta „Kita Mėnulio puse“ („The Dark Side of the Moon“ - pavadinimas, žinoma, pasiskolintas iš vieno „pinkfloidų“ vinilo) pademonstravo stipriąsias ekspresionizmo savybes ir tai, kad jis vis dėlto Lietuvoje dar egzistuoja.

 

Arba A. Vilpišauskas - prisipažinsiu, niekada pernelyg rimtai nevertinau jo moliškai storasluoksnių dažų užtepliojimų (jie atrodė pernelyg savitiksliai), bet čia ir dabar, tarp plastine prasme gana blankių kaimynų, jo ryškiaspalviai dirvožemiai suspindėjo perlišku ryškumu.

 

Įdomus ir parodos pavadinimo formulavimas (tai jau konceptualaus lygmens prerogatyva). Jis poetiškai skambus, filosofiškai gudrus (ne veltui remtasi Bergsonu) - ,,Klaidingas atpažinimas“ (remiantis sveika nuovoka, kaip galima atpažinti tai, kas suvokiama klaidingai?). O ir tai, kas išdėstyta kuratorių mintyse, negali nepriversti linkčioti galva: na, ar ne įtikina toks teiginys: ,,Tapybos dabartis yra glaudžiai persipynusi su praeitimi, todėl ši trienalė yra iššūkis žiūrovui, kaip atpažinti tapybos transformacijas, aptikti kažko naujo slėpinį, kai šiuolaikinėje vaizdų kultūroje viskas atrodo matyta, pažįstama ir atpažįstama.“

 

Vis dėlto koncepcijoje slypi (ką ten slypi - jos akivaizdžiai matyti) ir silpnosios šios parodos savybės. Ir tai supratau apsilankęs antrą kartą, kai vaikštinėjau tenorėdamas vieno - pasitikslinti, ar vis dar patinka tai, kas patiko pirmą kartą. Pernelyg nenusivyliau, nes ankstesniųjų favoritų neišsižadėjau. Tačiau efektas nebebuvo toks smogiantis, kaip žiūrint naujai. Vis mąsčiau, kodėl taip yra. Gana greitai - stovėdamas pačioje pradžioje, prie laiptų, kur didelėmis raidėmis puikavosi parodos anotacija-koncepcija, supratau, jog tiesiog pamačiau ir tamsiąją šio Mėnulio, vadinamo trienale, pusę.

 

Štai man, sakykime, visą laiką dideles abejones kelia pats Vilniaus tapybos trienalės organizavimo principas. Visą renginį formaliai bei juridiškai kuruoja tautinis-meninis monopolininkas - Lietuvos dailininkų sąjunga, bet kas trejus metus trienalės vairas atiduodamas veik kiekvieną kartą skandalingai arba įtartinai paskirtiems kuratoriams, sudarytoms komisijoms ir panašiai... Ne išimtis buvo ir šis kartas (nesileisiu į apkalbas, bet vėl buvo daug nepatenkintų - tai jau simptomas). Net ir nebūdamas šios organizacijos (LDS) nariu visiškai puikiai suprantu jos aktyvistų nepasitenkinimą, kai net ir narystė joje negarantuoja patekimo parodon. Kad tai tik padeda kokybei - tai jau kita kalba.

 

O ir šiaip kiekvieną kartą abejotini ne tik trienalės atrankos kriterijai, bet ir pati koncepcija. Niekaip neaišku - kas norima ja pasakyti... Pristatyti plačią vietinės tapybos panoramą? Išryškinti bendriausias tendencijas? Pasikviesti save, artimuosius ir draugus? Paagituoti sudalyvauti užsieniečius ir pasipuikuoti jų fone? Arba niekada nebūna skaidrus geografinis ar...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru