Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 26 (902), 2010 liepos 02 d. > Teatras > Gerų istorijų pasakojimai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Gerų istorijų pasakojimai


Teatrinio festivalio Torūnėje paradoksai


Irena Aleksaitė

Share |
Scena iš A. Čechovo „Dėdės Vanios“
Šįsyk nedidelė Lietuvos teatrologių grupė į tradicinį Torūnės teatrinį festivalį, kuriam sukako dvidešimt metų, lėktuvu skridome tylėdami. Kiekviena turbūt savaip dar kartą atgaminome šiurpius Smolensko katastrofos įvykius. Dar prisidėjo ir tai, ką regėjome iš lėktuvo aukštybių, žvelgdami į apsemtus Lenkijos miestelius, miškus, išsiliejusias upes, primenančias vos ne Amazonės deltą. Mūsų kaimyninę šalį viena po kitos užklupo nelaimės. Vysla Torūnėje pakilo iki devynių metrų atžymos ir sūkuringai skriejo milžinišku greičiu garsiai šnopuodama, apsėmusi kito žemo kranto krūmus, medžius ir namus, bet miesto, stovinčio ant aukštokos kalvos, nepasiekė. Tik sutraukė Torūnės gyventojus, ir šie tylėdami stebėjo agresyvų gamtos stichijos siautėjimą.


Tokiame, sakyčiau, neramiame fone – „maro“ metu – vyko jubiliejinis festivalis, teatrinė šventė. Visai kaip pagal A. Puškiną. Septyni užsienio teatrai, atstovaujantys savo šalims, per šešias dienas parodė keturiolika spektaklių. Vis dėlto dominavo lenkų teatras (pasirodė kolektyvai net iš penkių šalies miestų). Manau, tai natūralu. Tarp kitų dalyvių buvo rusų, vengrų, latvių, vokiečių ir korėjiečių. Lietuviams šį sykį atstovavo Rimas Tuminas su Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre režisuotu A. Čechovo „Dėde Vania“. Man pasirodė, kad šiųmetinis jubiliejinis festivalis galėjo būti stipresnis, nors „egzotiško“ įvairumo jam netrūko. Keistas, švelniai tariant, atrodė kolektyvas iš Olandijos – „RO Theater“. Jo režisierė Alize Zandwijk Amsterdame surinko penkiolika įvairaus amžiaus afrikiečių kilmės vulkaniško temperamento moterų, kurios aistringai šoko, dainavo, gerokai įaudrindamos ir žiūrovus. Čia pat atlapaširdiškai naiviai pasakojo apie savo gyvenimą (menstruacijų pradžią, nekaltybės praradimą, pirmąjį gimdymą ir kitokias intymias istorijas). Lygia greta antrame šio šou plane jos energingai gamino maistą – kažką virė ir troškino dideliame katile, pjaustė daržoves, kapojo smulkinamus prieskonius, ragavo. Kvapai tvyrojo dieviški – tarsi papildydami jų dainas ir šokius. Beje, pasirodymo pabaigoje žiūrovai buvo ir pavaišinti. Silpniausia grandis šiame triukšmingame įvairių svorio, grožio ir amžiaus kategorijų „damų“ pasirodyme buvo jų pasipasakojimai, atviravimai. Kaip rašoma programėlėje, režisierė orientavosi į „antielitinį“, „natūralistinį“ teatrą, pridursiu – skirtą neišrankiam masinio žiūrovo „pikantiškų“ istorijų pomėgiui tenkinti. Galiu įsivaizduoti, kokią pasigėrėjimo audrą kelia šis spalvingai chaotiškas reginys. Bet teatrologo patirtis neleidžia nematyti, kokie silpni ir režisūriškai netvarkingi tekstai – banalūs ir be būtino finalinio taško ar daugtaškio... Na, o jeigu jau visai rimtai, tai kažin, ar tokiam rimtam festivaliui (juo labiau jubiliejiniam) pritiko ši mėgėjiška mišrainė.

Nustebino dar vienas spektaklis sudėtingu pavadinimu „Medvilnės laukų vienatvėje“, kurį parodė Stefano Żeromskio teatras iš Kielcų. Tai Bernard’o Marie Koltèso tekstas, pripildytas abstrakčių metaforų, poetinių simbolių. Čia tik du veikėjai – Prekeivis ir Klientas. Tarp jų vyksta karštas, įtemptas dialogas, iš kurio vis labiau ryškėja seksualiniai motyvai, siejantys abu asmenis. Prekeivį ir Klientą vaidina du jauni, vikrūs, plastiški aktoriai, jie stovi palei rampą su mikrofonais rankose, vilkėdami juodais elegantiškais kostiumais, ir siekia kuo stipriau belstis į mūsų, žiūrovų, sąmonę, aiškindami savąsias žmogiškų ryšių ir santykių problemas. Bet tai jiems sunkiai sekėsi, nes režisierius Radosławas Rychcikas spektaklį kūrė kaip savotišką koncertą. Už aktorių nugarų tikra ta žodžio prasme galingai siautėjo Lenkijoje, matyt, žinoma grupė „Natural Born Chillers“. Jų neišpasakytai įnirtingas grojimas – instrumentų „daužymas“ – kėlė tokį triukšmą, lydimą dūmų kamuolių, kurie virto į žiūrovų salę, kad tik aktorių žiopčiojimas leido suprasti, kad šie kažką šneka. Koncerto kulminaciniu tašku tapo visiškas Kliento apsinuoginimas, vyriškas striptizas, kuris, kaip supratau, buvo paskutinė priemonė apeliuoti į nepalaužiamas Prekeivio nuostatas. Gaila, kad abiejų veikėjų dialogą visiškai užgožė vadinamoji muzika. Bet užtat jaunosios publikos dalies dar garsesnės už muziką ovacijos parodė, kokias menines vertybes jie išpažįsta.

Buvo dar viena teatrinė keistenybė – garsus vokiečių teatras iš Berlyno „Schaubühne am Lehniner Platz“, kuriame dirba vienas talentingiausių pasaulio režisierių Thomas Ostermeieris. Į Torūnę jis atvežė tik pusę savo garsaus spektaklio pagal Marko Ravenhillo pjesę „Kirtis“. Itin psichologinė, pavydėtinai preciziškai jaunų aktorių suvaidinta spektaklio dalis sukėlė didžiulį žiūrovų susidomėjimą ir susižavėjimą. Tik po vaidinimo sužinojome, kad viso spektaklio nebus. Taip ir neišsiaiškinome, kodėl buvome „nuskriausti“. Mano įsitikinimu, tai buvo nepaprastai ryškus ir dramaturgo, ir režisieriaus posūkis į šiuolaikinę, aštrią, intelektualią naujos teatro kalbos dramą.

Kiekviename teatro festivalyje gali rasti visko, visokio meninio lygio vaidinimų. Neaprašinėsiu keturiolikos matytų spektaklių, paminėsiu tik tuos, kuriuos, matyt, ilgai prisiminsiu.

Festivalio epicentru tapo mums gerai pažįstamas latvių režisierius Alvis Hermanis, jo vadovaujamas Jaunasis Rygos teatras parodė net du spektaklius, susisėmęs, kaip sakoma, visus aukščiausius šio festivalio prizus, o režisierius buvo pripažintas geriausiu. Alvis Hermanis rado naują, originalią medžiagą savo teatrui – tikras gyvenimiškas istorijas, kurias ne tik sceniškai sumaniai ir talentingai transformavo, bet suteikė šiai autentiškai medžiagai stebėtinai daug taiklių, atpažįstamų, spalvingų, tipiškai raiškių štrichų, detalių, bruožų ir šiuolaikiško, ypatingo aštrumo.

Pirmas rygiečių vaidinimas – „Marta iš Žydrosios kalvos“. Tokia istorija galėjo būti papasakota teatre tik laisvoje Latvijoje. Kalbama apie paprastą kaimo moterį, kokias vadiname įvairiai: būrėjomis, pranašėmis, kerėtojomis, ekstrasensėmis. Žodžiu, ji turi kažkokių ypatingų galių, suteikiančių jai nepaprasto išskirtinumo žymę. Kartais pas tokias senutes (aklas Vangas) ligos ištikti apsilankydavo ir aukščiausi sovietinės valdžios pareigūnai. Bet kad tokia figūra anuomet galėjo tapti teatro objektu, įsivaizduoti neįmanoma.

Latvių kritikas Normundas Naumanis savo recenzijoje tvirtina, kad A. Hermanis suteikia spektakliui ryškų politinį atspalvį. O man atrodo, kad režisierius kaip tik vengia „politinių kepurių“, žvelgdamas į pasaulį išmintingo mąstytojo akimis. Pastatymo koncepcija, kurioje ryškėja žmonių nuomonių, nuostatų, pažiūrų ar idėjų įvairovė, kurios dar niekam nepavyko suvienodinti, rodo A. Hermanio išsilaisvinimą iš bet kokių kietų dogmų. Šitai akivaizdžiai matome ir kitame jo spektaklyje. Galima sakyti, kad tai režisieriaus credo.

Prie pat rampos stovi ilgas medinis stalas. Už jo vienas po kito lėtai ir tyliai susės visi tie, kurie tikisi Martos pagalbos arba stebuklo. Dvylika žmonių sėdi už stalo, susirinkę paminėti ją ir jos širdies dosnumą po jos mirties. Pasakoja savo istorijas, neprailgstančias nė sekundę. Tikras atsivėrimas. Klausantis, kaip ir kas sirgo ir kaip Martos buvo išgelbėtas, iš pradžių atrodė, kad režisierius tarsi stato jai paminklą. Sakykime, tai tarsi pirmas spektaklio sluoksnis. Vėliau, klausydamasi visų tų nutikimų, staiga supratau, kad A. Hermanis meistriškai ir su vos pastebima ironija ima ryškinti dar vieną spektaklio sluoksnį – visų čia susirinkusiųjų vienišumą, jų begalinį norą susilaukti nors truputėlio dėmesio ir širdies šilumos, nors jie šitai ir slepia. Režisierius ne tik jų neidealizuoja, bet atvirkščiai, parodo jų begalinį, kone vaikišką tikėjimą stebuklais, o Marta jiems tampa kone šventąja. Bet yra dar ir trečias spektaklio sluoksnis, irgi po truputį išsirutuliojantis iš jų išpažinčių. Kažkaip nepastebimai šios visiškai konkrečios, gyvenimiškais faktais grindžiamos istorijos pasakotojų lūpose ima priminti senovės Latvijos istorines legendas...

A. Hermanis turi labai skvarbią akį, tad vien pažvelgus į tų dvylikos užstalėje sėdinčių žmonių aprangą gali neklysdamas įspėti, kaip tas žmogus gyvena, kokiai socialinei grupei priklauso, koks jo vidinis pasaulis bei kitos nuostatos. Bet jungia juos visus klaikus vienišumas šiame pasaulyje, likus be savos didžiosios Užtarėjos – supratingosios Martos.

Antras A. Hermanio trupės spektaklis – „Dėdė“. Šios istorijos autorystė priklauso jaunam aktoriui Viliui Daudziniui, kuris iš tikrųjų ieškojo Antrojo pasaulinio karo metais be žinios dingusio savo dėdės. Ir susitiko su trim jo bendrapavardžiais. Ši tikra istorija ir tapo A. Hermanio sukurtu vaidinimu. Ir pats šios gyvenimiškos istorijos dalyvis V. Daudzinis vaidino tuos tris savo dėdės bendrapavardžius.

Visokiausių reikalingų ir nereikalingų daiktų prikimštas vienišo seno žmogaus butukas – kambarys su gėlių vazonėliais, matyt, būsimam remontui sukrautomis statybinėmis medžiagomis, elektrine virykle, ant kurios verda kopūstų sriuba, seniai nevalytais langais bei nešvariomis užuolaidomis. Toks scenografo Ugio Berzinio sukurtas tipiškas apleistas interjeras.

Jaunas aktorius drauge su režisieriumi nesiekia jokios išorinės visų trijų bendrapavardžių transformacijos – nei grimo, nei balso. Mūsų akivaizdoje aktorius tik persivelka marškinius arba juos nusiima ir lieka su apatiniais marškinėliais. Vienas iš trijų bendrapavardžių karo metais neteko kojos, tad aktorius prisitaiso protezą. Viskas sukoncentruota į nepaprastai prasmingą ir aštrų tekstą. Aštrų todėl, kad kiekvienas iš šių karą patyrusių senyvų vyrų išgyveno kančių, siaubo ir prievartos pragarą. Vienas pateko į vokiečių nelaisvę, kitas kariavo rusų armijoje, trečias partizanavo Latvijos miškuose... Natūralu, kad visi šie įvykiai giliai įsirėžė jų sąmonėje, formuodami ir politines bei moralines nuostatas. Jų pasakojimuose apie savo likimą nėra nei falšo, nei herojiškumo. Tokių visomis prasmėmis stulbinančiai atvirų tekstų dar nesu girdėjusi jokiame teatre. Čia išgirsti tikrus, nepadailintus ir nenušlifuotus trijų paprastų žmonių samprotavimus, jie ir nusišneka, ir primityviai politikuoja, ir pasako karčių tiesos žodžių. Toks A. Hermanio tikslas, pataikantis į dešimtuką. Tokia yra gyvenimo teisybė, formuojanti kiekvieną žmogų vis kitaip, savaip. Nekyla klausimas, kuris iš jų teisus. Spektaklis ne apie tai, nes kiekvienas jų teisus savaip, nes už tų minčių driekiasi jų dramatiškai nugyventi gyvenimai.

Beveik tris valandas (be pertraukos) tris savo istorijas scenoje mums pasakojo aktorius Vilis Daudzinis, neįpuolęs nei į monotoniją, nei į nuobodulį. Salėje tvyrojo nuo įtampos spengianti tyla. Vertinimo komisija pripažino aktorių geriausiu festivalyje vyro vaidmens atlikėju. Po vaidinimo kilo kritikų šurmulys, net ginčai. Ir tai natūralu, nes ne visiems, ypač iš toliau atvykusiems, buvo aiškios visos sudėtingos peripetijos (ypač susijusios su Latvijos partizanais), kurias taip atvirai pateikė A. Hermanis. Priėjęs prie manęs vieno rusų teatrinio žurnalo vyriausias redaktorius gana atsargiai mestelėjo frazę apie, jo manymu, labai talentingą režisierių Alvį Hermanį, kuris neva neturįs savo pilietinės pozicijos. Nesiginčijau, nes, kaip sakoma, kuprotą tik grabas ištiesins. Po šių dviejų sukrečiančių A. Hermanio vaidinimų pagalvojau, kad, matyt, buvome užgimstančios naujos teatrinės kalbos liudininkai...

Trečiąja režisūrine premija pažymėtas Rimo Tumino spektaklis. Apie „Dėdę Vanią“ nebuvo vieningos nuomonės. Įdėmiai klausiausi visokiausių argumentų ir pastabų, bet negaliu pasakyti, kad nors viena kritiška nuomonė mane būtų įtikinusi. R. Tumino spektaklį daug kas lygino su Eimunto Nekrošiaus išties genialiu vaidinimu, sukurtu 1986 metais. Ir tai – labai svarbu. Rimo Tumino „Dėdė Vania“, mano supratimu, prasideda būtent nuo E. Nekrošiaus vaidinimo finalinės scenos, kai visi išvažiuoja ir lieka tik dėdė Vania su Sonia, kurie ir vėl pasineria į beprasmišką darbą...

R. Tumino „Dėdėje Vanioje“ jau viskas galutinai suirę ir sugriuvę – scenografo Adomo Jacovskio tuščiose, nykiose erdvėse it šešėliai šmėsčioja keistos žmogystos: aktoriaus Sergejaus Makoveckio dėdė Vania, labiau primenantis namų sargą, nei šeimininką; nuolat pozuojanti, besigrožinti savimi Jelena (Ana Dubrovskaja), ekscentriškoji Marija Voinickaja (Liudmila Maksakova), tarsi iš rusų bylinų atkeliavęs „didvyris“ Astrovas (Vladimiras Vdovičenkovas), klouniška senutė Marina (Galina Konovalova). Ir jų fone – it Komandoro statula iš „Don Žuano“ – Serebriakovas (Vladimiras Simonovas). Visi šie žmonės scenoje – nelyginant praradę savo pavidalą, deformuoti, jau sužlugdyti kaimo gyvenimo „idiotizmo“, beprasmės nykios egzistencijos. R. Tuminas mums pateikia tai, kas ir turėjo galų gale su jais visais įvykti. Jokių prošvaisčių, jokių iliuzijų nebeliko. Neliko ir jokių sentimentų. Ryškiausiai tai liudija Voinickis – dėdė Vania, kurį, sakyčiau, žiauriai ir negailestingai vaidina puikus aktorius Sergejus Makoveckis. Tai visiškai sutrikęs žmogus, nevykėlis, nebemokąs nieko, ką kažkada mokėjo: nei mylėti moterį, nei pakovoti už save. Liko „tešla“, apgailėtina, išoriškai net nevalyva būtybė. Nei režisierius, nei artistas nebijo taip negailestingai nugramzdinti Čechovo herojus į gyvenimo paraštes. Argi tai ne koncepcija? Argi tai nesuprantama? Ar tai neprimena žiaurios 2010 metų žmonių egzistencijos? R. Tuminas, dažnai mėgstantis pažvelgti į pjesę pro ironišką prizmę, šį sykį Čechovo herojus įveda į tirštą groteską. Štai kokį kelią nuėjo Čechovo herojai – nuo itin inteligentiškos Maskvos Dailės teatro atmosferos iki tragiško balagano, kurį šiandien toje pačioje Maskvoje rodo J. Vachtangovo teatras Rimo Tumino interpretacijoje...

Kiekvienas teatrinis festivalis visuomet kupinas įvairiausių paradoksų. Netrūko jų ir Torūnėje. Apie kai kuriuos jums papasakojau. Ir dar. Jei iš keturiolikos vaidinimų išskyriau tik tris, patikėkite, tai ne toks jau prastas rodiklis. Talentingi darbai – deficitas.



„7 meno dienos“ Nr.26 (902), 2010-07-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

hKIAP0OiQD8W, 2015-09-21 18:59

Hi Philos --Thanks and you're welcome! :)Hi jmb --Teehee re the thhugot of my working for the HK tourist bureau. Actually, if they asked... ;bHi A. --I think it's all the relatively still blue water and surrounding greenery that makes for a calming sight. And yeah, it really was quite blissful out there that day. :)

phwnjYsTBex, 2012-06-06 17:16

Alright arilhgt alright that's exactly what I needed!

oRoTmYoU, 2011-06-23 10:07

Hey, that's pworuefl. Thanks for the news.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti