V. Germanavičiaus kūryba apima įvairių žanrų – kamerinę, orkestrinę, vokalinę ir elektroakustinę muziką. Naujai plokštelei pasirinkti išskirtinai kameriniai kūriniai atskleidžia šiam kompozitoriui būdingą braižą ir laisvą komponavimo stilistiką. V. Germanavičius vartoja įvairias muzikos raiškos priemones, nuolat studijuoja modernios kalbos subtilybes, ypač daug dėmesio skiria garso spalviniam spektrui. Ieško kuo įvairesnių garso išgavimo būdų ir kiekvienam kūriniui unikalios, tik jam būdingos garso erdvės (iš čia ir asociatyvus plokštelės pavadinimas – „Nežinomos erdvės“, nukreipiantis į individualias kompozitoriaus kūrybines erdves, atsiskleidžiančias klausantis muzikos). Kuria ne aklai eksperimentuodamas ar jau apibrėžtų taisyklių išmanymą demonstruodamas, o pirmiausia inspiracijos pagautas ir jausmo bei intuicijos vedamas. „Nepripažįstu kūrinio, jei tik techniškai įgyvendinama idėja, parodomos žinios, technologijos ir daugiau nieko. Man ir kūrinys, ir kūryba – savita paslaptis. Jei jos nėra, neįdomu klausytis.“ Tad iš įvairėliausių garsų ir tylos komponuojama išoriškai paprasta ir akvareliškai skaidri muzika alsuote alsuoja emocine įtampa.

Kompozitorius sąmoningai vengia anotuoti kūrinius, nedaugžodžiaudamas nusako nebent pagrindinę intenciją ar inspiracijos šaltinį. Pavyzdžiui, „Ekspresija“ – tirpstančios formos ir suvaldytos ekspresijos kūrinys. Lėtai besitęsiančios garsų projekcijos kuria „tirpstančią“ kūrinio formą, naudojant vieno akordo garsų kombinacijas. Kūrinyje „Begalinė Pietų salų vasara“ sąveikauja dviejų tipų garsai – tikslus ir netikslus, „besitęsiantis vėjas“. Kūrinio pavadinimas paimtas iš Oskaro Milašiaus eilėraščio „Tolimosios giesmė“. „Kita erdvė“ (su N. Potterio poetiniu tekstu) – daugiadimensinė erdvė, santykis tarp garso ir tylos, skaidri struktūra, Andų viršūnės dieną... Kūrinyje „Eos“ eksponuojamos trys skirtingos ritminės linijos: besitęsianti, krintanti ir neapibrėžta. Šios trys linijos sudarytos iš kelių garso modelių, praturtintų garsiniais-spalviniais efektais. Kūrinyje „Nidamanngrieg“ jungiamos trys besikertančios linijos: Kuršių nerijos gamtos grožio, Edvardo Griego šiaurės kelionių ir Thomo Manno literatūrinių apmąstymų. Balsui skirtame kūrinyje „Tylos erdvės“ panaudoti 5 Lidijos Šimkutės eilėraščiai, kurių kiekvienas dainuojamas dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Melodija tęsiasi angliškame tekste, nors pats tekstas kartojasi. „Piramidžių sonatą“ inspiravo M.K. Čiurlionio paveikslas „Piramidžių sonata“. Daugiausia dėmesio skiriama garsų kokybės kaitai, kuri atitinka skirtingus paveikslo spalvinius šešėlių sluoksnius. Kūrinio „Juodi šešėliai – balti šešėliai“ idėja gimė mąstant apie objektą ir jo metamą šešėlį – šviesos ir kitą, todėl kūrinio pavadinimas susideda iš dviejų skirtingų šešėlių spalvų. Duete Nr. 1 vieno garso ir intervalų instrumentinės linijos tampa akordais, kol galiausiai virsta vos girdima obertonų seka.

Nors devyni plokštelėje skambantys kūriniai rašyti skirtingais metais (1995–2008) ir skirti įvairiems kameriniams ansambliams (styginių kvartetui, fortepijoniniam trio bei kvintetui, altui ir violončelei, akordeonui ir styginių kvartetui, mišriems ansambliams) ar pavieniams atlikėjams, kompaktinėje plokštelėje jie tarsi sugula į vientisą tekstūrinę kompoziciją ir garsas po garso žadina kelionės po žinomas ir nežinomas muzikines erdves ir klausymo bei įsiklausymo malonumą.

„7 meno dienos“ Nr.26 (902), 2010-07-02