Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 26 (902), 2010 liepos 02 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Teatrinio festivalio Torūnėje paradoksai
Anonsas
Nauji leidiniai
Justina Kučinskaitė : Lietuviški šaltibarščiai (3)
Festivalis „LITHUANIA, right?“ Poznanėje
Gintautas Kubilius: Žmogiškasis faktorius(1)
Meninis dailės projektas „Autoriai“
Krėsle prie televizoriaus
Jerzy Hoffmanas kuria filmą apie Varšuvos mūšį
Jono Rimšos kūrybos paroda „Tropikų šauksmas: Argentina – Bolivija – Taitis“ Vilniaus paveikslų galerijoje

Kristina Stančienė

Pastaruoju metu Vilniuje vyko ir tebevyksta nemažai lietuvių išeivijos dailininkų parodų. Jų įvairovė, mastai, rengėjų tikslai gerokai skiriasi – nuo atskirų dailininkų retrospektyvų (neseniai vykusi Vytauto Kasiulio paroda Vilniaus paveikslų galerijoje) iki proginių ekspozicijų („Dovana nepriklausomai Lietuvai “ LDM Radvilų rūmuose). Išeivijoje kūrusių lietuvių darbai atsiduria ir komercinėse galerijose, kurios mėgina pralaužti vis dar gana inertišką lietuvių meno rinką. Kaip tik tokia paroda „Po karo. Svetur“ šiuo metu veikia neseniai atsidariusioje „Pylimo galerijoje“.  

 

Visi minėti išeivių kūrybos pristatymai nėra tolygūs menine kūrinių kokybe, potekstėmis. Vienuose tegauname istoriškai svarbios informacijos, praplečiame akiratį ar galime įsigyti puošmeną interjerui. Kituose tenka maloniai nustebti, kad turime iki šiol Lietuvoje labai mažai žinomų tautiečių, kurie ne tik sugebėjo pasiekti stulbinančią šlovę pasaulyje, bet jų darbai yra įdomūs ir šiandien. Žinoma, kalbu apie Jono Rimšos (1903–1978) parodą „Tropikų šauksmas“.

 

Drąsiai galima teigti, kad daugelio mūsų žinios apie J. Rimšą iki šios parodos tebuvo „nulinės“ arba labai skurdžios. Tuo galima lengvai įsitikinti panaršius interneto tinklalapiuose. Čia sužinotume tik tiek, kad tapytojas, vadinamas „lietuviškuoju Gogenu nuo Svėdasų“ (J. Rimša kilęs nuo Svėdasų, Anykščių raj.), plačiai išgarsėjo Pietų Amerikoje. Dailininką, apžavėtą spalvingos Bolivijos kultūros, visą gyvenimą kamavo tėvynės ilgesys. Savo piešinius jis puošdavęs lietuvišku Vyčiu ir pasirašinėdavęs „Pintor lituano“ („lietuvis dailininkas“). Už nuopelnus Bolivijos kultūrai J. Rimša yra pelnęs svarių apdovanojimų, paskelbtas šios šalies garbės piliečiu, jo paveikslai laikomi nacionaliniu bolivų turtu.

 

Nors sovietmečiu apie J. Rimšą, kaip ir apie daugelį išeivijoje kūrusių lietuvių, žiniasklaida, dailės leidiniai atkakliai tylėjo, bet 1977 m. Lietuvos dailės muziejuje buvo surengta jo kūrybos paroda, o jau nepriklausomoje Lietuvoje tapytojo kūryba 1999 m. buvo demonstruojama „Vartų“ galerijoje. Su J. Rimša ryšius nuolat palaikė Valdas ir Alma Adamkai, įsigiję ne vieną tapytojo kūrinį, padėję jam surengti parodų JAV.


Parodoje eksponuojama įvairių laikotarpių J. Rimšos tapyba, akvarelės, piešiniai. Akivaizdu, kad savąjį braižą – spalvingą, sodrių spalvų ir monumentalių formų, ekspresionizmo, postimpresionizmo paveiktą stilistiką tapytojas atrado ne iš karto. Tarp ekspozicijos kūrinių – nemažai peizažų, portretų, kuriuose matyti realistinės, itin literatūriškos išraiškos pastangos. Kai kurie saldoki peizažai savo spalvine gama iki skausmo primena „atvirukinius“ Antano Žmuidzinavičiaus vaizdelius, o portretai – aiškiai „užsakyminiai“ arba sausoki ir nuobodūs dėl siekio kruopščiai kopijuoti natūrą. Atrodo, šiam menininkui itin tiktų „lietuviškojo Paulio Gauguino“ etiketė, kurią noriai klijuoja daugelis rašiusių apie jo kūrybą. Žinoma, tokio ryšio tikrai esama – Taičio salos motyvai, moterų portretai ir aktai, žaižaruojančios, vitražinės spalvos, hedonistinė nuotaika. Sakoma, kad J. Rimša žavėjosi garsiojo prancūzo tapyba. Tačiau jei nekalbėsime apie išraiškos, formos skirtumus, J. Rimšos kūriniuose, moterų portretuose ir aktuose gerokai mažiau erotiškų, kūniškų, geidulingų atspalvių, kurių pritvinkusios Gauguino kompozicijos, spinduliuojančios geismą, aistringą, kartu – tingią goslių malonumų saldybę. Ko gero, šimtmečiu vėliau gyvenusiam lietuviui ne ką mažiau rūpėjo formalūs – komponavimo, kolorito, potėpio – dalykai ir spalvingo šalies charakterio išraiška, nebūtinai per erotikos prizmę. Tarp brandžiųjų J. Rimšos kūrinių aptinkame ritualinių šokių scenų, įtaigiai sukomponuotų čiabuvių figūrų. Juose justi tapytojo siekis atskleisti egzotiško krašto dvasią, apibendrinti savo įspūdžius, sukoncentruoti juos į tam tikrą pasakojimą, kuriame labiausiai bylotų forma, spalvos ir jų deriniai, t.y. tapybinės išraiškos priemonės. Ne veltui įtaigiausi parodos kūriniai yra būtent tie, kuriuose artėjama prie abstrakcijos, ypač – akvarelės. Tuomet galima įžvelgti ir tam tikrą kolorito simboliką, kuri puikiai perskaitoma, aiški – aistringa raudona, aitri, kiek skaudoka geltona, sodrūs žalumos tonai, ekspresyvus juosvas kontūras, linija, suteikianti tapybiniams pasakojimams dar daugiau įtampos, energijos. Beje, daugelis J. Rimšos paveikslų suręsti tvirtai. Figūrų, spalvinių dėmių „dėlionės“ energingos, monumentalios, skambios. Kiek stilizuotos, grubokos formos jo paveiksluose niekad neišskysta, jos visad ritmiškai jungiasi tarpusavyje, kontrastuodamos ar temperamentingai antrindamos viena kitai.

 

Parodos kuratorė Nijolė Tumėnienė į šio menininko kūrybą siūlo žvelgti ne kaip į paskirą fenomeną, o visos lietuvių išeivijos dailės kontekste. Žinoma, tai padaryti nėra lengva, nes į vieną monolitišką reiškinį visa ši įvairovė, ko gero, niekaip „nesusilipdo“. Tuo galėjome įsitikinti ir minėtose išeivijos lietuvių menininkų parodose. Tačiau J. Rimšos kūryba – įdomi ir savita. Ko gero, vienas svarbesnių jos aspektų yra tai, kad stilizacija, tam tikras dekoratyvumo laipsnis, mūsų kraštams nebūdingi motyvai šio tapytojo kūryboje atrodo labai organiškai. Tuo tarpu įvairių laikotarpių lietuvių tapyboje apstu pavyzdžių, kai žavėjimasis egzotiškais motyvais virsta „neskaniu“, tuščiu dekoratyvumu, kur tejuntame dirbtinumą, norą įtikti publikai, sulaukti komercinės sėkmės. J. Rimšos tikrovėje matyti ir per vaizduotę perkošti vaizdiniai yra stiprūs autentiškumu. Juk kalbant apie tradicinę tapybą ši aplinkybė yra svarbi.

 

J. Rimšos parodą pristatančiame tekste susidomėjau kuratorės pastaba: „Tai, kad dailininkas nepasuko abstraktaus meno keliu, o mokė mylėti ir gerbti indėnus, vertinti senąją jų kultūrą, šalies istoriją ir gamtą, lėmė, jog bolivai iki šiol brangina menininko kūrybinį palikimą, o jo autorių vadina meno misionieriumi“. Vadinasi, įspūdžio tikrumas, vienaip ar kitaip – realumas, yra sėkmės laidas kontempliuojant ir perteikiant kito krašto specifiką. Tikroviškumo, kartais – išorinio formų gr...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru