Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LAISVOJI TRIBŪNA

Iš taško A į tašką B


Svarstome Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires (sutrumpintas savaitraščio variantas)


"OSFL projektai" ir 7MD bendras projektas

Share |
Alytaus geležinkelio tilto liekanos - kultūros vertybė. Kultūros paveldo departamento nuotrauka.

LR Prezidentės suburta darbo grupė parengė Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, kurias aptarti kviečiama kultūros visuomenė ir kurias svarsto Seimas. Parengtame projekte teigiama: „Lietuvos kultūros politikos kaitos tikslas - atnaujinti Lietuvos kultūros politikos modelį, kuris padėtų atskleisti, išsaugoti ir plėtoti visuomenės kultūrinį tapatumą bei kūrybinį potencialą“. Apie kultūros politikos tikslus ir kaip juos pasiekti „Menų spaustuvės“ infotekoje kalbėjosi gairių rengėjai dr. Arūnas Gelūnas, Vilniaus dailės akademijos studijų prorektorius, dr. Lolita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos vedėja, Vaidas Jauniškis, internetinio žurnalo „Menų faktūra“ redaktorius, ir aktyvūs kultūros procesų formuotojai bei dalyviai: profesorė Irena Veisaitė, Atviros visuomenės instituto ombudsmenė, dr. Irena Vaišvilaitė, Europos humanitarinio universiteto prorektorė, Lina Balėnaitė, nevyriausybinių kultūros organizacijų asociacijos „Menorama“ direktorė, Elona Bajorinienė, Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje vadovė, dr. Elona Lubytė, muziejininkė, VDA UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros dėstytoja, Jolanta Kryževičienė, Lietuvos radijo „Klasikos“ programos redaktorė, Laima Kreivytė, menotyrininkė, ir Linas Vildžiūnas, „7 meno dienų“ redaktorius.

 

Linas Vildžiūnas: „7 meno dienų“ redakcijos vardu dėkoju gerb. ponioms ir ponams, sutikusiems dalyvauti pirmojoje projekto „Laisvoji tribūna“ diskusijoje. Rengdami šį projektą akcentavome, kad ekonominė krizė ypač skaudžiai palietė kultūrą ir išryškino valstybės kultūros politikos spragas - tiksliau, parodė, kad tokios politikos iš viso nėra. Kultūrininkų bendruomenę apėmusi neviltis ir apatija, jos balso negirdėti, trūksta kultūros žmones vienijančios tribūnos, kur būtų nuolatos aptariamos aktualios problemos, keliami konkretūs klausimai valdininkams, „iš apačios“ formuojamos kultūros politikos gairės. Kaip pavyks tokią diskusiją išjudinti - žiūrėsime, bet gerą postūmį jai gali duoti neseniai paviešintas ir seniai godotinas dokumentas - Lietuvos Respublikos Prezidentės inicijuotos darbo grupės parengtos ir Seimui svarstyti pateiktos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės. Dokumentas nubrėžia ilgalaikę kultūros politikos perspektyvą, bet kaip įgyvendinti užsibrėžtus tikslus? Kokia institucija turėtų būti už tai atsakinga?

 

Daugiausiai abejonių man sukėlė siūlomas kultūros politikos formavimo ir administravimo atskyrimas, kultūros politiką paliekant Kultūros ministerijai, o administravimą patikint Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigtai Kultūros tarybai. Mano supratimu, kultūros administravimą turėtų vykdyti būtent ministerija, nes tai susiję su biudžetiniu finansavimu, kuris yra valstybės prerogatyva, o autoritetinga taryba galėtų spręsti esminius kultūros politikos klausimus. Šiuo atveju funkcijos ne atskiriamos, o nesuprantamai supainiojamos.

 

Arūnas Gelūnas: Gal būtų galima į klausimą atsakyti klausimu: ar Kultūros ministerijos tam tikrų funkcijų depolitizavimas yra tikslingas uždavinys? Daugelyje valstybių funkcionuoja binarinis modelis: politinės organizacijos ir atskirai ekspertinės organizacijos. Galima būtų svarstyti, kad be ministro parašo ekspertų atlikti vertinimai negalėtų įgyti juridinės galios. Bet man atrodo, kad politikos formuotojus atskirti nuo ekspertinių paslaugų teikėjų būtų sveikas vakarietiškas, gal net Šiaurės Europai būdingas modelis. Man pačiam teko būti Kultūros ministerijos ekspertu - mačiau, kad kai apiforminama tūkstančiai sutarčių, tai strateginiams dalykams tiesiog nelieka laiko. Nauja ekspertinė institucija perimtų ekspertavimo funkcijas ir išlaisvintų strategavimo ir politikos kūrimo energiją pačioje ministerijoje. Būtų kalbama apie dvi organizacijas, o ne ekspertinės institucijos funkcijas, integruotas į politinę instituciją, kas paverčia ją, kaip ironizuoja kai kurie politikai, „amžina pinigų dalijimo kasa“. Kuo ji neturėtų būti.

 

Irena Vaišvilaitė: Aš galėčiau tik paremti šią idėją, nes ji yra viena iš pačių stipriausių ir kartu sunkiausiai įgyvendinamų nuostatų. Tai labai rimta struktūrinė reforma. Ekspertinių funkcijų atskyrimas nuo politinių reikalaus ir esminės pačios Kultūros ministerijos pertvarkos, nes ji turi būti kompetentinga atlikti tas politines funkcijas. Ir kad ministerija galėtų tas funkcijas vykdyti, bus reikalinga aiški Vyriausybės programa kultūrai.

 

Arūnas Gelūnas: Programa yra, ją galima paskaityti Vyriausybės tinklalapyje, skyrius 18. Įgyvendinus nors dalį, pajustume didžiulį skirtumą.

 

Irena Vaišvilaitė: Taip, bet ar tai Vyriausybės, ar Tėvynės sąjungos programa kultūros sričiai? Pastaroji yra labai stipri, o Vyriausybės dabartinės kultūros programos tokia nepavadinčiau. Įdomu, kai rinkimus laimi politinė jėga, kuri turi labai aiškią viziją, bet paskui koalicija tas vizijas išplauna ir atsiranda didelis neatitikimas tarp vienos iš partijų labai stiprios programos ir realių žingsnių, padarytų kultūros srityje. Dabar vyksta struktūrinė mokslo reforma - būtų naudinga suderinti ją su kultūros, bet ji dar neparengta. Todėl kyla sunkumų.

 

Pavyzdžiui, kol Mokslo tarybai buvo perduotos ekspertavimo funkcijos, praėjo beveik pora metų, buvo atliktas didžiulis parengiamasis darbas, reikėjo įveikti labai didelį pasipriešinimą. Ir restruktūrizavimas iki galo dar nėra padarytas. Švietimo ministerija ir toliau perskirsto milžiniškas lėšas ir atlieka buhalterinę funkciją. Bet mokslui skirti pinigai jau eina per Mokslo tarybą. Rezultatus mes tik pradedame matyti.

 

Ką galime pasakyti apie mūsų aptariamas kultūros gaires? Jos yra tokios pat geros, kaip ir visos kitos, kurios buvo iki šiol, kai kuriose srityse gal net ir geresnės. Bet kaip identifikuoti politinę jėgą (kol kas savanorių nepasirodė) - būtų gerai ne vieną, o dvi partijas, ar bent jau pusantros, kurios vienu savo pagrindinių tikslų, kaip tai buvo su aukštuoju mokslu, laikytų šią struktūrinę reformą Lietuvoje. Tai yra visiškai nerealistiška, ir kol to nebus, mes čia visi galime kalbėti labai gražius dalykus. Restruktūrizacija reikalauja kryptingo veikimo. Pasipriešinimas bus milžiniškas.

 

Arūnas Gelūnas: Šiuo metu Valstybės pažangos taryboje, pirmininkaujamoje Andriaus Kubiliaus, yra du komitetai. Vienas iš jų vadinasi „Kūrybinga ir pilietinė visuomenė Lietuvoje 2030“. Kūrybingumo sampratai tose diskusijose yra skiriamas didžiulis vaidmuo. Ne tik instrumentiškai žiūrint - kad įdiegtas kūrybingumas pagamins tris milijonus inovatyvių verslininkų, kurie sukurs patrauklią aukštųjų technologijų ekonomiką (ironizuoju), bet kaip piliečio savybė į iššūkius reaguoti lanksčiai, sukuriant alternatyvą skurdui, socialinei atskirčiai ir visa kita. Man tenka pirmininkauti tai diskusijų grupei ir noriu pasakyti, kad žmonės iš įvairių sektorių labai pozityviai žiūri į keliamas užduotis ir negatyviai į tai, kad iki šiol nėra daroma jokių konkrečių žingsnių, kad tas kūrybingumas (darbe, darželyje, mokykloje ar įmonėje) būtų adekvačiai puoselėjamas. Tai leidžia šiek tiek tikėtis, kad 2014-2020 metais Lietuvoje dėmesys bus skiriamas ne tik žemės ūkiui ir statyboms, bet ir kultūrinei infrastruktūrai ir švietimui, turint galvoje ir ugdymą nuo žemiausios grandies, šeimų mokymąsi ir visa kita. Galvojant apie šias įžangines diskusijas ir lūkesčius, bent jau valdančiojoje koalicijoje ir pagrindinėse partijose yra potencialiai palanki dirva dabartiniame etape išplėtoti kažką produktyvaus. Tenka sutikti su Linu, kad kultūros situacija šiuo metu yra gana liūdnos būklės.

 

Linas Vildžiūnas: Vadinasi, mūsų vaikai ir anūkai gal ir turi šansų sulaukt struktūrinių pokyčių... Norėčiau pabrėžti štai ką: pas mus geriau ar blogiau, turint galvoje visus lietuviškus projektinio finansavimo ir ekspertavimo trūkumus, ši sistema veikė, kol administracija nepradėjo jos ignoruoti, ją laužyti, nepaisyti jos taisyklių. Ar šiose gairėse numatomas kompetencijų atskyrimas neišplaukia iš mūsų varganos situacijos, iš noro įveikti įsisenėjusias sistemos ydas, siūlant naują modelį? Nematau kokybinio skirtumo tarp Kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos su darniai funkcionuojančiomis ekspertų komisijomis. Greičiau priešingai - Kultūros taryba yra nelabai suprantamas nevyriausybinis įterpinys (tarsi koks Kultūros kongresas) į valstybės administravimo sistemą.

 

Vaidas Jauniškis: Kaip mes puikiai žinome, Kultūros ministerija darniai nefunkcionuoja, nes nespėja vykdyti visų įsipareigojimų ir funkcijų. Kitas dalykas - egzistuoja galimybė ministrui netvirtinti bet kurio esamų tarybų sprendimo ar patvirtinti vien savą. Atsakomybė tenka ministrui, tačiau ji visą laiką būna tokia „išplaukusi“ - ministras pasirems ekspertais, kurie gali tik rekomenduoti, kurie nežino, ką ministras jau patvirtino ir ko nepatvirtino, o tai sudaro sąlygas atsakomybę padaryti labai neaiškią.

 

Kultūros kaitos gairėse siūloma keisti šitą situaciją taip, kad visas finansavimas, atsakomybė ir administravimas (galbūt išskyrus keletą valstybinių programų) tenka Kultūros tarybai - atskirai nuo ministerijos institucijai. Kaip žinome, dabar įvykusių renginių kokybė nėra vertinama, atsiskaitymas ministerijai vyksta tik finansiniame lygyje. O kai bus vertinama ir kokybė, ir kaip projektas ar visa programa vyko, o pagal tai vertinama, remti toliau ar ne tą įstaigą, festivalį ar menininką, tada bus kur kas daugiau aiškumo ir atsakomybės. Pagrindinis akcentas yra kokybė ir tai, kad kultūra turi vertę pati savaime.

 

Irena Vaišvilaitė: Kultūra Lietuvoje yra padalyta į valstybinę ir nevalstybinę. Ši skirtis švietimo sistemoje buvo įveikta nustačius, kad studentas gali neštis krepšelį ir į nevalstybinį universitetą. Bet prie žiūrovo, skaitytojo juk nepririši krepšelio. Todėl kils milžiniška problema, kaip nustatyti tolygų vertinimą valstybinėms ir nevalstybinėms programoms. Kyla klausimas, kaip administruoti tą galimybių lygiavą ir kas tai darys. Kaip tarp nacionalinių ir nenacionalinių teatrų, biudžetinių ir nebiudžetinių įstaigų nustatyti finansavimo tolygumą. Prie šio klausimo nebuvo prieita, visi nuo jo tik bėgo, nes bijoma autoritetingų kultūros personų pasisakymo. Kalbant apie tolesnį žingsnį, tai ir bus, privalės būti galimų finansavimo ir ekspertavimo modelių kūrimas, siūlymas ir tikrinimas. Nes dabartinėse gairėse nėra su kuo per daug ginčytis. Tikras žaidimas prasidės tada, kai kils klausimai, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus. Norėtųsi, kad neįvyktų Lietuvai būdingas veiksmas, kai „neteisingi“ vadovai pakeičiami „teisingais“, todėl pasikeičia finansavimo prioritetai, bet nesikeičia sistema.

 

Irena Veisaitė: Juk yra pavyzdžių, kurie veikia. Estijoje ministerijos pinigus kultūrai skirsto „Kultuurkapital“ fondas, kuris yra atskirtas nuo ministerijos. Ministras yra formaliai to fondo pirmininkas, bet de facto jis nesikiša į ekspertų priimtus sprendimus. Yra ir puikus Anglijos pavyzdys.

 

Elona Lubytė: Labai svarbu suvienodinti galimybes valstybiniam ir privačiam sektoriui, bet nepamirškime, kad yra vadinamasis trečias sektorius, po kurio stogu sėdi visos kūrybinės sąjungos su savo lobizmo galiomis. Jei kūrėjų asociacija deleguos savo atstovus, turėsime tą patį variantą. Vadinasi, reikia keisti visą infrastruktūrą.

 

Vaidas Jauniškis: Šios gairės kol kas yra vizija, kuri dabar diskutuojama. Mechanizmas, kaip turėtų viskas vykti, yra daugmaž sugalvotas. Suprantama, orientuotasi į idealų modelį. Siekta, kad tas mechanizmas kiek įmanoma labiau apsaugotų nuo vienos ar kitos grupuotės įtakų. Pavyzdžiui, Kultūros taryboje turėtų būti kuo daugiau žmonių iš įvairesnių sričių, ne tik deleguotų, bet ir tokių, kurie pasisiūlytų patys. Tai yra visai natūralu, pavyzdžiui, Anglijoje. Greta meno sferos galėtų būti ir verslo, kultūros administravimo srities atstovai, tokiu būdu laukas prasiplėstų.

 

Irena Vaišvilaitė: Tu kalbi apie ekspertus, o Tarybos darbuotojai būtų etatiniai, parenkami pagal kvalifikacijas. Ekspertams galima sudaryti galimybę registruotis, ir kuo ta bazė didesnė, tuo geriau. Tarybos darbuotojo postas, patikėkit, bus labai didelis mūšio laukas. Pagrindinis klausimas - kaip nuo taško A, kur mes esame dabar, ateisim iki to taško B, kurio norim. Pavyzdžiui, buvo Mokslų ir studijų fondas, kuris dabar tapo tik Studijų fondu ir dalija studentams stipendijas, nors prieš tai finansavo visą mokslo veiklą. Dabar to fondo funkcijos yra perduotos ir dar kitos funkcijos suteiktos Mokslo tarybai, per kurią skirstomos nepalyginti didesnės lėšos nei anksčiau. Atliekant mokslo ir studijų reformą iš esmės pertvarkyta ši institucija. Tokiems pasikeitimams reikia išsamaus audito. Būtina nustatyti, kokių teisinių aktų reikės ir kaip jie turės būti keičiami. Žodžiu, tas kelias yra visai nepoetiškas. Ir tam reikia labai aiškios teisinės vizijos. Nes jei vykdyti Kultūros reformą imsis Kultūros ministerija, turėsime vėl tą patį. Biurokratinis aparatas yra inertiškas.

 

Irena Veisaitė: Kaip Jūs manote, kokia turėtų būti Kultūros ministerijos funkcija?

 

Irena Vaišvilaitė: Aš manau, kad ji turėtų būti tiktai politinė. Kultūros ministerija turėtų rūpintis įgyvendinti Valstybės programas. Čia turėtų dirbti profesionalus personalas, kuris tas programas įgyvendintų siekiant geriausio kultūros intereso. Ministerija rengtų programas, garantuotų joms finansavimą, o kokybiškus projektus programų vykdymui atrinkinėtų Kultūros taryba. Taigi ministerija per programas apibrėžia idėjinę kryptį, vykdydama Vyriausybės tikslus, Taryba rūpinasi kokybe. Ryšys tarp politikos ir konkretaus projekto yra atitrauktas. O kai kultūra yra suvokiama kaip laisvalaikis, o ne kaip Vyriausybės suformuluotas valstybės tikslas, tuomet mes turime, ką turime, - gausybę kultūros politikos formuotojų, kurie įvairias programas ir šiaip finansavimą „pramušinėja“ nekreipdami jokio dėmesio į politinius siekius ir varganą biudžetą, kuris iš esmės garantuoja tik biudžetinių kultūros įstaigų išlikimą be veiklos. Ar pasikeis kultūros politika artimiausiais metais, parodys biudžetas. Nes kol kas mes grįžome prie situacijos, kokia buvo dešimtajame dešimtmetyje, prieš pradedant pertvarkas kultūros srityje. Nevyriausybinio sektoriaus šansai gauti kokią nors vyriausybinę paramą yra labai sumažėję. Pagrindiniai žaidėjai, kontroliuojantys lėšas, taigi ir realiai lemiantys kultūros politiką, vėl yra kūrybinės sąjungos. Ir įdomu, kad niekas nemato čia jokio interesų konflikto. Žinoma, jei nuspręsime, kad Lietuvos kūrėjų sąjungos yra Lietuvos kultūros politikos formuotojos ir vykdytojos, tokio konflikto nebūtų. Bet tada reikėtų naikinti Kultūros ministeriją, o muziejus, bibliotekas ir paveldo apsaugą perduoti kažkuriai kitai ministerijai. Greičiausiai švietimo.

 

Vaidas Jauniškis: Aš truputėlį norėčiau nesutikti dėl teiginio, kad pokyčius parodys biudžetas. Nes turim netolimą pavyzdį - VEKS programą. Čia, nepaisant padidėjusio biudžeto, visos kultūros sferos situacija pablogėjo. Dabar susiduriame su nuostata, kad kultūra suvokiama kaip laisvalaikis, kažkas papildomo, nesvarbaus, ir Kultūros ministerija žvelgia į menininkus kaip į lėšų prašytojus „popamokiniams“ reikalams, ką jau kalbėti apie rūpinimąsi meno žmonėmis ir jų gynimą.

 

Lina Balėnaitė: Neturėtų kilti klausimas, ar verta atskirti Tarybą nuo Kultūros ministerijos. Tas finansavimo perėmimas iš ministerijos yra įtvirtintas netgi Vyriausybės viešojo administravimo koncepcijoje, kuri šiuo metu yra tikslinama. Joje sakoma, kad privaloma atskirti valstybės politikos kūrimą ir jos vykdymą. Ir jei Kultūros ministerija yra atsakinga už politikos kūrimą, formavimą, ji neturėtų būti atsakinga už pinigų dalijimą ir apsikrauti buhalterine veikla. Jei Kultūros taryba veiks prie Seimo (nežinau, ar tam galima pritarti, bent jau kol nemačiau detalesnių pasvarstymų), ji pati patvirtintų tvarką dėl valstybinio biudžeto įstaigų ir operatorių, ir nevyriausybinių organizacijų. Nes konkurencinės sąlygos kreipiantis į tą patį fondą tomis pačiomis sąlygomis yra neteisingos (socialinė neteisybė, konkurencinė nelygybė). Vieni operatoriai turi kokį nors valstybės ar savivaldybės išlaikymą, kiti patys moka ir algas, ir komunalinius, bei patalpų nuomos mokesčius, o gyvena tik iš projektų, todėl būtina subalansuoti pretendavimo į finansavimą galimybes. Tai Tarybos veiklos dalis.

 

Ar gairėse numatyta inventorizuoti teisės aktus ir įstatymus? Mūsų kultūros sistemos problema yra ta, kad ji nepasikeitusi nuo sovietinių laikų. Europos Sąjunga nereglamentuoja kultūros politikos, todėl mūsų kultūros teisinis reglamentavimas nebuvo derintas su ES teisės aktais, taigi esminių pokyčių neįvyko ir sudaromos sąlygos klestėti siauriems interesams. Mano požiūriu, menininko/kūrėjo statuso įteisinimas sąlygoja socialinę įtampą ir didina socialinę atskirtį. Ar toks specialus statusas nėra sovietinis reliktas?

 

Irena Vaišvilaitė: Ministerija ir patys kultūrininkai tai suvokia kaip „rūpinimąsi žmonėmis“. Ministerija privalo rūpintis kultūra. Kultūra ne visada sutampa su profesionaliais kultūros kūrėjais.

 

Lina Balėnaitė: Tai tuomet tuo turėtų rūpintis Socialinių reikalų ministerija. Jie turėtų pasižiūrėti, kaip menininkus integruoti darbo kodekse. Juk, viena vertus, sakoma, kad kūrybos ekonomika sukuria pridėtinę vertę, labai sparčiai augančią bendrame vidaus produkte, ir čia pat sakoma, kad kadangi menininkai tokie vargšai, jiems reikia specialių pašalpų. Mano supratimu, tai - oksimoronas.

 

Jolanta Kryževičienė: Tų gairių mes turėjome jau ne vienas, bet niekada nebuvo poįstatyminių aktų - to kelio, kaip iš taško A nueiti į tašką B, kokiu būdu. Ar yra numatytas koks nors paketas praktinių būdų šalia teorinių svarstymų, kur norėtume nueiti? Ar numatyti saugikliai tuo keliu einant?

 

Vaidas Jauniškis: Mes galvojom apie konkrečius įgyvendinimo kelius, bet iki tam tikros ribos. Reikėtų, kad gaires priimtų visos partijos - kaip tik dėl to jos yra svarstomos Seime. Kai jos bus priimtos, prasidės realus darbas. Įgyvendinimo procedūros nebuvo šitos darbo grupės užduotis - tam ji neturi nei galios, nei kompetencijos. Tam reikia ir teisės, ir finansinės apskaitos žinovų, - netgi tam, kad lietuviškoji buhalterija susišnekėtų su civilizuotesnių šalių. Gairės yra vizija, o ji turi būti įkūnyta, ir tai bus, spėju, skausmingiausia dalis: paisyti, kad jos neišsikraipytų.

 

Irena Vaišvilaitė: Manau, kad susitarimą partijos pasirašys gan lengvai, kaip pasirašė ir susitarimą dėl Švietimo reformos. Tačiau partijos pasižymi savybe susitarimus kiekviena savaip interpretuoti. Klausimas, kas gi bus tas variklis, kuris susitarimą įgyvendins? Išsamiai suformuluotų gairių nepasirašytų nė viena partija. Bus punktais padarytas sutarimas, kur išskirti svarbiausi dalykai. Derinant bendrosios nuostatos taip nuglus, kad visi galės sutikti. Tada galima pasirašyti ir niekas nebus atsakingas.

 

O kas gi vykdys tą Kultūros valdymo Lietuvoje reformą? Aš nemanau, kad dabartinės sudėties Kultūros ministerija - kalbu ne apie politinį vadovavimą, - bus pajėgi tai daryti. Žmonės, kurie dirba Kultūros ministerijoje, dirba labai sunkų darbą. Aš juos gerbiu, bet jie buvo pasamdyti ne įstatymams rašyti. Jie vertina, tvirtina, administruoja projektus, priima ataskaitas. Dabartinė valstybės išlaidų mažinimo politika neleidžia didinti Kultūros ministerijos darbuotojų skaičių. Tai kas turi padaryti darbą už dabartinę ministeriją, kad būtų galima judėti toliau? Aš jau nekalbu apie labai svarbų politinį variklį. Kas atstovaus ir gins šitą reformą, kas ją varys į priekį? Atkreipkite dėmesį, kad Švietimo ministrui jau buvo keliama viena interpeliacija Seime, be jis nuo reformos krypties nepasitraukė. Tai puikus pavyzdys pasiryžimo ir įsipareigojimo, kokio reikalauja reformos.

 

Irena Veisaitė: Šitos gairės ir turi būti abstrakčios, kad jas galėtų pasirašyti visos partijos. Tačiau net ir tokiu atveju čia šio to trūksta: neaišku, kas laikoma paveldu, ir nėra net užuominos, kad Lietuvos mažumų kultūra irgi įeina į Lietuvos paveldo sąvoką. Apie tai turėtų būti bent vienu žodžiu užsiminta, jei mes norime būti europiečiais.

 

Kultūros ministerija turėtų priimti politinius sprendimus: numatyti prioritetines kryptis, iškelti strateginius uždavinius ir atitinkamai paskirti toms kryptims biudžetines lėšas, bet tų uždavinių vykdymas, jų kokybės užtikrinimas ir nurodyto biudžeto paskirstymas jau turėtų būti Tarybos kompetencija. Kuo toliau nuo politikos.

 

Irena Vaišvilaitė: Struktūrinės reformos reikalauja bendrųjų Valstybės politikos peržiūrų ne tik šioje srityje, todėl reikia giluminio nuostatų persvarstymo. Reikėtų Antano Mockaus tipo politiko Lietuvoje, kuris savo rinkiminę poziciją grįstų švietimu ir kultūra. Įvyko stebuklas, ir aukštasis mokslas Lietuvoje pateko į politikos sritį. Kultūra per dvidešimt Nepriklausomybės metų NIEKADA nebuvo politikos sritimi. Aš šiuo metu nematau Lietuvoje politiko, kuris galėtų tapti mūsų aptariamo tipo lyderiu.

 

Elona Bajorinienė: Matyt, verta galvoti, ką galima nuveikti, kai lyderio nematyti. Įdomu, kad šios gairės atsirado Prezidentūros iniciatyva, o ne Kultūros ministerijos - motininės institucijos, kuri tiesiogiai atsakinga už kultūros politiką. Matyt, ji ir negali būti tuo instrumentu, kuris užtikrintų kelią nuo taško A į tašką B. Sakoma, kad kai prieš save matai didžiulį dramblį, norėdamas jį sudoroti, turi pradėti nuo mažų kąsniukų. Mūsų aptariamas klausimas kaip tik yra toks dramblys. Nereikia tikėtis greitų pokyčių. Viena iš pamokų, kurią teko patirti dirbant su VEKS programa, yra ta, kad iš pradžių procesai buvo vilkinami, todėl vėliau reikėjo labai skubėti. Dėl to nebuvo laiko svarstymams ir teko priiminėti administracinius sprendimus, kurie nebuvo suprantami plačiajai aplinkai. Su šiomis gairėmis gali būti panašiai. Turėtų būti numatytas ir realistinis jų įgyvendinimo grafikas. Gal pirmas radikalusis žingsnis būtų naujos Kultūros tarybos sukūrimo svarstymas, tarybos ir ministerijos funkcijų aptarimas?

 

Irena Vaišvilaitė: Prezidentė inicijavo gaires ir jas pristatė Seimui. Kaip suprantu, Prezidentė sieks partijų sutarimo. Taigi Prezidentė gali būti tas variklis, kaip kad ankstesnis Prezidentas buvo Studijų reformos varikliu iki vėliavą iš jo perėmė dabartinė Vyriausybė. Gal įmanoma, kad kultūros reforma būtų šitos Prezidentūros prioritetas? Ir jei šis prioritetas persunks kalbas apie ekonomines, švietimo, mokesčių reformas, jei apie šią reformą bus kalbama kaip apie bendrą struktūrinę reformą, tai manyčiau, kad vilties yra. Jei Prezidentė kultūrą įvardys kaip Lietuvos vizijos variklį, tai ir partijos reaguos, ir mąstymo perversmas su tokia lyderyste bus įmanomas. Jei kultūros gairės integruosis į bendrą politiką, atsiras viltis.

 

Lolita Jablonskienė: Ar mes gerai perskaitėme dokumento pavadinimą? Tai ne kultūros politikos gairės, o kultūros politikos kaitos gairės. Taip darbo grupė suvokė savo užduotį. Nė vienas iš mūsų nėra teisininkas, galintis parengti kultūros politikos įstatymines nuostatas. Išanalizavę ministro Arūno Bėkštos prieš dešimtmetį parengtas kultūros politikos nuostatas, išklausę kultūros lauko dalyvių nuomones, turėdami savo patirtį, Prezidentės prašymu pasiūlėme kryptis, kuriomis reikėtų keisti kultūros politiką. Todėl jeigu šitame dokumente nerandate vieno ar kito dalyko, jame jo ir negalėjo atsirasti. Irenos klausimas yra tikslus: kas parems tokias nuostatas? Kaip reikėtų pirmiau pasielgti: atlikti struktūrinę administravimo reformą, kad ministerija neatitektų vien tik partijai, kuriai atstovauja ministras, bet kad joje realiai veiktų ir visuomeninis organas, kuris tai kultūros politikai turėtų įtakos? Išsyk atskirti kultūros politikos formavimo ir kultūros projektų finansavimo funkcijas? Ar kažkaip kitaip?

 

Svarbu parašyti Kultūros politikos gaires kaip teisinį dokumentą, o ne tik kaip vizijas. Antra - Lietuvos viešojo administravimo sistema yra tokia, kad jeigu yra parengtas kultūros politikos ar bet koks kitas politinis dokumentas, bet nėra jo priemonių plano, tai galima sakyti, kad nieko ir nėra.

 

Vadinasi, turi būti žengiami tam tikri žingsniai, kuriuos turi atlikti valstybės institucijos, o kol kas tai gali padaryti tik Kultūros ministerija. Anksčiau Vyriausybės kanceliarija taip pat lyg ir vykdė tokias funkcijas, bet dabar ji tik tikrina, ar įstatymai dera tarpusavyje. Tai, ką pateikė grupė, yra tik postūmis.

 

Dirbdami kartu sutarėme, kad pirmiausia būtina atsižvelgti į šiuo metu valstybės planavime vykstančius procesus, pavyzdžiui, į kuriamą Valstybės Pažangos programą. Vienas iš mūsų pagrindinių teiginių yra siekti integruoti naująją kultūros politiką į šią programą kaip vieną esminių jos veiksnių, remiantis kūrybiškumo prioritetais, akcentuojamais Europos Sąjungos bendrųjų raidos krypčių vizijoje. Būtinas tarpsektorinis bendradarbiavimas, kuris mums atrodo labai svarbus, todėl akcentavome kūrybinių industrijų plėtros būtinybę. Ir apskritai reikia ieškoti sąsajų tarp Švietimo, Ūkio, Aplinkos ir Kultūros ministerijų.

 

Dirbusieji su didelėmis programomis žino, kokia maža biudžeto dalis yra skiriama kultūrai. O kitose srityse (aplinkos, ūkio), su kuriomis kultūra tikrai turi sąlyčio taškų, lėšų yra tūkstančius kartų daugiau. Šiandien nėra nei politinės valios, nei įstatyminių galimybių sujungti tuos sektorius, todėl mums atrodė svarbu į tai atkreipti dėmesį.

 

Irena Vaišvilaitė: Galima pailiustruoti: kai kurios ministerijos leidybai išleidžia kur kas daugiau, nei skiriama leidybai per Kultūros ministeriją. Bet kokie bandymai atkreipti į tai dėmesį atsitrenkdavo į guminę sieną.

 

Lina Balėnaitė: Be visų paminėtų, problema yra ir ta, kad visi įsivaizduoja nusimanantys apie kultūrą. Net švietimo srityje, apie kurią, regis, irgi nusimanome, visi sutinka, kad reikia išmanyt švietimo ekonomiką, vadybą, finansus. Kultūros srityje irgi reikia ugdyti kultūros vadybininkus. Reikėtų kalbėti apie tai, kad kultūra, sukurdama net 5 proc. BVP, irgi yra ūkio šaka. Tai nėra vadinamasis „kietas“ sektorius, bet jei kūrybos industrija būtų remiama taip, kaip verslas...

 

Irena Vaišvilaitė: Ar pati kultūros bendruomenė pasiruošusi pokyčiams, atsižvelgiant į šias gaires? Kokios būtų baimės?

 

Linas Vildžiūnas: Man kyla vis tas pats klausimas, kaip būtų formuojama Taryba ir ar tai nėra kokia nors specifinė „išeitis iš mūsų padėties“.

 

Lolita Jablonskienė: Ar Švietimo ministerijai įkūrus Mokslo tarybą buvo kitokia situacija? Šitos gairės nesiekė apibrėžti, kaip bus formuojama Taryba. Jos turėjo nubrėžti kryptį. Pirmiausia matome, kad Kultūros ministerija yra susipriešinusi su kultūros bendruomene, o taip yra todėl, kad ministerija dabar yra tarsi „kasos langelis“, kuris duoda arba neduoda pinigų, dažniausiai neduoda arba duoda mažai. Nėra nei kultūros lauko sutelktumo (vienas kito palaikymo), nei tų pinigų, kurie galėtų visus patenkinti. Nematome kito sprendimo būdo, siūlome štai tokį - Tarybos įkūrimą. Kito gerai funkcionuojančio pavyzdžio kaip Mokslo tarybos modelis mes neturime.

 

Linas Vildžiūnas: Iš savo patirties neturiu pagrindo pasitikėti visuomeninėmis tarybomis, nes jose visada ima dominuoti interesų grupės. Kodėl šioje turėtų būti kitaip?

 

Irena Vaišvilaitė: Kultūros ministerijoje ekspertai šiuo metu net neturi deklaruoti savo interesų. Pačios kultūros ekspertavimo tarybos iki šiol sudaromos pagal neaiškius kriterijus. Dažnai neaišku, ar komisijos nariai atstovauja institucijai, iš kurios atėjo, ar visuomenei. Yra daugybė teisiškai miglotų dalykų. Kai ekspertai tiksliai žino ir jaučia atsakomybę, vertinimas būna visai kitoks. Ekspertas turi būti niekaip nesusijęs su svarstomu klausimu. Turi deklaruoti, ar yra pažįstamas su svarstomo projekto rengėjais asmeniškai. Yra būdų išskaidrinti.

 

Linas Vildžiūnas: Tai ir taisykime padėtį, skaidrinkime, reglamentuokime, atskirkime nuo ministerijos Kultūros fondą...

 

Irena Vaišvilaitė: Kol kas mes turime Kultūros ministerijoje dvaro situaciją, kur pinigai siejami su ministro malone (o jam suteikta galutinio sprendimo teisė finansavimo dalykuose), tad visi žiūri į vienas kitą įtariai, tvyro įtampa ir intrigos. Keičiantis „dvarininkui“, keičiasi ir asmenys, kurie gali sau kažką „pramušti“. Nuolat reikia siekti ministro palankumo, daryti jam įspūdį. Tai yra kultūros lauką smukdanti situacija. VEKS programa tai irgi parodė. Išsigimsta kultūros žmonių santykiai. Kultūros lauko prestižas vargu ar begali būti žemesnis. Politikos ir finansų skirstymo atskyrimas galėtų padėti atsikratyti tų įtarinėjimų, mažinti ydas. Norint reformą vykdyti sąžiningai, iš pradžių reikia duoti postūmį bent vienam ciklui, kad žmonės įsitikintų, jog imitaciniai projektai, „blatai“, politiniai ryšiai neveikia. Vienintelis svarbus kriterijus - kokybė.

 

Laima Kreivytė: Sunku tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva rasti kultūros srityje dirbančių žmonių, kurie vienas kito nepažinotų. Klausimas, kaip turėtų veikti skaidrus finansavimo mechanizmas, išlieka.

 

Parengė Laima Kreivytė ir Monika Krikštopaitytė


 

„7 meno dienos“ Nr.25 (901), 2010-06-25

Versija spausdinimui

Komentarai

kEoQunnkwW, 2011-10-24 04:50

Thank God! Soomene with brains speaks!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti