Karina Matiukienė. Instaliacijos „Miestas“ fragmentas. 2010 m.
Vienoje erdvėje eksponuojama dviejų skirtingų ir savaip susisiejančių menininkų kūryba. Menininkas iš San Paulo (Brazilija) Luizas Martinsas savo parodos dalį vadina „Way“, šį pavadinimą aiškina kaip gyvenimo kelią, būdą patirti aplinką. Karinos Matiukienės dalis parodoje vadinasi „Trans-forma“, matyt, todėl, kad parodoje yra daug judėjimo, kitimo.
Abiem autoriams svarbi jausminė ir taktilinė sferos, abi kolekcijos įkvėptos buvimo kitoje šalyje. Luizas Martinsas rodo Lietuvoje sukurtus objektus iš medžio, kur atskleidžia savo santykį į mūsų aplinką ir žmones. O Karina Matiukienė – industrinio veltinio objektus, įkvėptus dykumos karščio Maroke ir vietoje sukurtą instaliaciją iš raudono siūlo – „Miestas“.
Kad ir kokie menininkai bemanytų esą skirtingi, jų kūriniai dera tarpusavyje, nes ir tie, ir tie veikia per lokalius spalvų plotus, per formų, linijų niuansus. Galiausiai abiejų darbai yra netiesiogiai kūniški. Pavyzdžiui, galingi Karinos veltinio ratilai atgaivina tvoskiančio karščio pulsavimą perkaitusiuose smilkiniuose, o iš raudono siūlo išvedžiotas miestas su jos gyventojais primena ilgą pasivaikščiojimą – subjektyvų miesto patyrimą, kai medžiai, namai, gatvės tarsi susiūnamos žingsnių dygsniais. Luizas Martinsas irgi pasakoja savo (kūno) patyrimą: kūrinyje „Pasaulis yra juodas“ atkuria nepatogumą būnant tamsesnės odos, nei Lietuvoje įprasta. Prie juodo ovalo kaip įkyrūs smalsūs žvilgsniai virvėmis pritaisyti kiti ovalai.
Luizas Martinsas jau dvidešimt metų itin produktyviai kuria įvairiomis technikomis (tapyba, grafika, piešiniai, skulptūriniai objektai), gerą penkmetį bendradarbiauja su „Artmark“ galerija Vienoje (Austrija). Daugiausia abstrakti formalistinė Martinso raiška visuomet paremta jausmine plotme, ir niekada nėra šalto konstrukcijos ar formos tyrimo pasekmė. Jis gali priversti medį „kaboti“ lyg moteriškos pėdkelnės, o šaltą metalą paversti švelniu pūku, tačiau visuomet daug svarbiau yra tos pakeistos materijos tvinksėjimas, primenantis žmogaus kūno vidinius judesius. Viena vertus, jo sukurtus objektus galima patirti grynai estetiškai, nes estetika čia yra labai svarbi. Kita vertus, menininkui rūpi pokalbis su kitu asmeniu, net jei jis abstraktus. Jo kūryboje neretai atsiranda primityviose kultūrose naudoti motyvai. Luizo Martinso kuriamus skulptūrinius objektus galime vadinti psichologinėmis formomis, kurios kalba apie būsenas erdvėje ar greta žmonių. Nesimetriškos, spontaniškos formos įtraukia į jautrius pokalbius su savo gelme, kur nėra nei konkrečių žodžių, nei daiktų.
Menininkas prisipažįsta, kad jį stipriai veikia Lietuvos moterys savo dėmesiu ir ryškia energetika, todėl nemaža dalis kūrinių atsirado būtent kaip šių įspūdžių įpavidalinimai. Palyginti su Vienos laikotarpio kūryba, kur dominavo prislopintas žemės, metalo koloritas, panašus į Arte Povera braižą, paskutinė darbų serija Lietuvoje prisipildė ryškiomis grynomis spalvomis. Šį pokytį menininkas aiškina ne savo pietietiška prigimtimi, o aplinkos pasikeitimu.
Karina Matiukienė Lietuvoje gerai žinoma kaip nuosekliai kurianti tekstilės technikomis bei išradinėjanti savas raiškos formas šiuolaikinė menininkė. Jos kūrybą mūsų publika įsidėmėjo dar tada, kai ji pristatė didelio formato industrinio veltinio objektus, instaliuotus Vilniaus mieste (1998 m.) ant restauruojamus pastatus apgaubusių tinklų. 2004–2007 m. Karinos įkurta ir veikusi „ARTima galerija“, užsimezgę kontaktai, organizacinė veikla ir toliau skatina burtis ir bendradarbiauti su kolegomis. Todėl šio projekto koloboracinis formatas nė kiek nestebina. Menininkė nemažai keliauja, stažuojasi svečiose šalyse ir tai atspindi jos gausėjantis technikų arsenalas (šilkografija, tapyba ant šilko, popieriniai objektai, mandala iš miltų su Egle Ganda Bogdaniene „Tikiu, netikiu“ 2009 m.) ir kūrinio erdvės suvokimas (vienas žingsnis iki instaliacijos).
Luizas keičia medžio medžiagiškas savybes, o Karina įsijaučia į jas, susitapatina ir leidžia skleistis pluošto, spalvų vibracijai. Luizo skulptūras galime vadinti prabylančiais kūnais, o Karina beveldama didžiulius objektus pati savo kūnu „įlipa“ į meno kūrinį ir šis tampa labiau apgaubiančiu buvimo lauku, nei savarankišku pasakotoju. Menininkė transformuoja karštą orą, jo sukeliamus sūkurius, vibracijas, juntamas karščio bangas. Minkštas, supresuotas veltinio pluoštas, tarsi suspaustas laiko vakuume, prabyla sodria materija. Karina transformuoja išorines aplinkybes, jų atmosferą, o Luizas – vidines pasekmes.
Parodos kūriniai stipriai veikia jusles ir išjudina emocijas. Juntamas kūrimo proceso vitališkumas, spontaniškumas. Kūrinius norisi suvokti, patirti lytėjimu. Formos pulsuoja savo grafine ritmika, primena pirmykščius ritualus.
Paroda veiks iki liepos 10 d.
Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius) dirba pirmadieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.
„7 meno dienos“ Nr.24 (900), 2010-06-18
|