Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Parodos šalia virtuvės ir užkalamų durų


Du netradiciniai šiuolaikinio meno projektai


Eglė Mikalajūnaitė

Share |
ŽemAt (Domas Noreika ir Agnė Bagdžiūnaitė). „Pavardė“. 2005 m.
Paskutinę gegužės savaitę Lietuvoje įvyko keli dėmesio verti šiuolaikinio meno renginiai: atsidarė „Nauja grupinė paroda“ buvusioje „Tauro“ alaus gamykloje Vilniuje ir renginys „PARKĖ“ Žeimių dvare. Gana skirtingi projektai tarpusavyje susiję keliais probleminiais Lietuvos meno scenai aspektais.

„Naujoje grupinėje parodoje“ septyni Vilniaus dailės akademijos studentai (Gediminas G. Akstinas, Aurelija Čiukšaitė, Kipras Dubauskas, Jurgis Paškevičius, Kazimieras Sližys, Justė Venclovaitė, Vytautas Virbickas) viešai pristatė baigiamuosius bakalauro darbus. Parodos metu (ji veikė penkias dienas) paraleliai buvo surengti papildomi įvykiai: parodytas 8 mm filmas apie Kipro Dubausko filmo „Atminties stebėjimas“ kūrimą, organizuota  ekskursija po XIX a. alaus gamyklos rūsius, parodos pašonėje surengta iškyla.

 

Žeimių dvare gegužės 29 d. vykęs renginys „PARKĖ“ buvo skirtas parkų dienai ir kartu veikė kaip tęstinio projekto „everything is in the past/international DOM Культуры“ dalis. Žeimių dvaro parke vyraujantis medis – liepa – yra simboliškai ir biologiškai moteriškas augalas (vienas iš nedaugelio pasaulio augalų, turintis labai artimų moteriškiems fitohormonų); atsižvelgiant į tai, renginio metu pristatyta paroda buvo dedikuota moterims. Vienoje erdvėje buvo eksponuojamos įvairaus tipo per pastaruosius penkiasdešimt metų moterų, moterims, apie moteris išleistos knygos, alternatyvaus dizaino baldai, antikvarinis nuotraukų albumas, videointerviu su Margarita Jankauskaite, dvare gyvenančių menininkų tapyba ir kt. Viso to išdėstymas greičiau priminė vieną instaliaciją. Tuo labiau kad paroda buvo anoniminė, t.y. nebuvo paminėta nė vieno menininko pavardė. Tą pačią dieną dvare (referuojant į parką ir medžius) koncertavo Vytauto Miškinio vadovaujamas choras „Ąžuoliukas“ (jis pakeitė pernai koncertavusias „Liepaites“).

Abiejuose projektuose yra nemažai įdomių aspektų – tiek atskirų kūrinių, tiek parodos kūno lygmenyse. Bet tarpusavyje juos sujungia būtent vietos konteksto ir renginio organizavimo problematika.

 

Visų pirma, abu projektai buvo organizuoti ne institucijų ar kuratorių, o pačių menininkų. Antra, parodos vyko erdvėse, kurios yra negalerinės arba nėra pirmiausia galerinės. Negalerinis erdvės kontekstas buvo ne tik aiškiai matomas, bet ir išryškintas.

 

„Tauro“ gamyklos pastato architektūra neišvengiamai, nepaslepiamai dominavo parodoje, vietos istorijos svarbą pabrėžė ir organizuota ekskursija, o neformalų parodos pobūdį – iškyla. „PARKĖS“ renginys buvo jautriai suderintas su dvaru (gyvenamuoju pastatu ir jo aplinka), o šiuolaikinio meno parodos atidarymą netradiciškai lydėjo klasikinės chorinės muzikos koncertas.

 

Tam tikra prasme panašios strategijos Lietuvos šiuolaikinio meno gyvenime yra įprastos – muziejinės ir galerinės erdvės rengia ar priima į savo erdves koncertus, filmų peržiūras ir kitus renginius; parodų atidarymai funkcionuoja kaip susitikimo vietos, vakarėlio pradžia ar jo alternatyva. Be to, pačios galerijos ir muziejai reflektuoja institucijos/pastato egzistavimą/istoriją savo veikla ir jų parodose dalyvaujančių menininkų darbais. Tačiau kalbant apie galerijas ir muziejus, visa tai galiausiai tiesiog paįvairina muziejinę/galerinę veiklą. O kalbant apie „Naują grupinę parodą“ ir „PARKĘ“, tie patys dalykai sustiprino iš esmės negalerinio pobūdžio erdvės įspūdį.

 

Institucinės kritikos teorijos smalsiai Lietuvos meno bendruomenei yra puikiai žinomos, o praktiškai jos buvo matyti tiek galerinėse erdvėse rodomame mene, tiek už galerijos/muziejaus ribų vykdytuose projektuose. Tačiau per pastaruosius metus negaleriniai projektai Lietuvos meno scenoje buvo nunykę: jau kuris laikas praėjo nuo paskutinių įdomesnių – Mirjam Wirz, Gedimino ir Nomedos Urbonų projektų. Iki šiol galvoje skamba kūrybinėse dirbtuvėse „Galerijos akademija“ Vytauto Michelkevičiaus Skaidrai Trilupaitytei atkakliai keltas klausimas: „Tai visgi kodėl Lietuvoje nėra artist-run space?“; beveik nėra ir viešosioms miesto erdvėms skirto meno. Pastaraisiais metais keli įdomesnėse Vilniaus vietose vykę projektai buvo įgyvendinti būtent trumpam atvykusių menininkų (Ibrahim Quraishi projektas Žygimantų g. bute, Anjos Westerfrölke projektas Vilniaus vizitiečių vienuolyne). VEKS’o organizuotos meno viešosiose erdvėse dienos tik išryškino atskirų, po programos skėčiu nepakištų iniciatyvų trūkumą. Vienintelis įsimintinas atskiras pastarųjų metų lietuvių projektas buvo trys į skandalą įveltos skulptūros Neries krantinėje.

Galbūt vienintelė ryški su šiuolaikiniu menu susijusi, bet aiškaus galerinio identiteto neturinti erdvė (nekalbant apie Žeimių projektą), šiuo metu, ko gero, yra „KultFlux“ platforma, kuri, turėdama aiškią idėjinę viziją (viešosioms miesto erdvėms skirta veikla), formaliai instituciškai neturi jokio aiškaus identiteto. Tai neorientuota į vieną konkretų formatą erdvė filmams, paskaitoms, koncertams, parodoms, vakarėliams, kuriai labai svarbus išlieka vietos kontekstas – upė ir krantinė.

 

Grįžtant prie „Naujos grupinės parodos“ ir „PARKĖS“ – abu projektai palaiko anapus institucijos vykstančią institucinę kritiką: kitaip tariant, tai yra ne institucijoje egzistuojanti kritinė refleksija, bet tiesiog išėjimas iš sterilios reprezentacinės meno erdvės į gyvą, „žmogiškesnę“ aplinką.

 

Nors abi parodos telpa į svarbesnių šiuolaikinio meno galerijų rodomo meno rėmus, jas pamatė nedaug publikos: Vilniaus „Tauro“ gamykloje kiek daugiau, atokiame Žeimių miestelyje mažiau.

 

Sąvokos „periferija“ ir „alternatyva“ kažkuo panašios. Jos abi nurodo į nuo centrinių srautų nutolusius mažesnės apimties reiškinius. Tik „periferija“ susijusi su nuo aktualijų atitolusiu, o alternatyva, atvirkščiai, – su progresyviu požiūriu. Iš principo, abu vykę projektai turėjo periferijos ženklų – yra įgyvendinti (dar tik) studentų ar mažo miestelio gyventojų, – bet, mano akimis, jie abu sudalyvavo mažai pastebimame, bet svarbiame alternatyviame procese.

 

Žeimių dvaro sodyba. www.zeimiudvaras.lt

„7 meno dienos“ Nr.24 (900), 2010-06-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

FglyJPJhTWixx, 2011-12-01 08:08

That's not even 10 mtinues well spent!

nedabar, 2010-06-21 19:56

ir ne tik straipsni bet ir apskritai priemoniu plano nebuvima kulturos politikos vykdymo programose

N, 2010-06-21 11:18

gera fotografija, labi gerai iliustruoja straipsni

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti