Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 23 (899), 2010 birželio 11 d. > Muzika > Festivalio kulminacija ir finalas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Festivalio kulminacija ir finalas


Edgaras Montvidas, Grigorijus Sokolovas ir orkestras iš Pietų Korėjos


Živilė Ramoškaitė

Share |
Edgaras Montvidas.
D. Matvejevo nuotrauka
Sekmadienį (birželio 6 d.) simfoninės muzikos koncertu baigėsi keturioliktasis Vilniaus festivalis.

Nuo ano penktadienio iki sekmadienio Nacionalinėje filharmonijoje įvykę septyni skirtingų žanrų koncertai kiekvienas savaip traukė dėmesį. Festivalį atvėrė ir užbaigė simfoninė muzika, bet pagal susiklosčiusią tradiciją taip pat surengta kamerinės, senosios ir džiazo muzikos koncertų, kuriuose solavo žinomi ir pirmąsyk į Lietuvą atvykę atlikėjai. Tarp jų buvo net tokio ryškumo menininkų kaip Grigorijus Sokolovas. Šio pianisto rečitalis tapo viso renginio kulminacija, ilgam išliekančiu meniniu sukrėtimu. Manau, po kokių dešimties metų keturioliktąjį Vilniaus festivalį prisiminsime pirmiausia kaip tą, kuriame klausėmės G. Sokolovo. Panašiai kaip pirmąjį prisimename dėl Mstislavo Rostropovičiaus interpretuotos S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ muzikos. Tačiau nereikėtų manyti, kad šie meno meteorai nustelbia kitų ryškių talentų šviesą. Anaiptol; šiame festivalyje jų taip pat turėjome.

 

Prieš savaitę („7md“ Nr. 22) rašėme apie pirmuosius du koncertus - Lietuvos nacionalinio simfoninio ir Lietuvos kamerinio su iškiliais solistais. Šįsyk - apie Edgaro Montvido, Grigorijaus Sokolovo rečitalius ir festivalį užbaigusio Inčono Filharmonijos simfoninio orkestro koncertą.

 

E. Montvidas lietuvių melomanams pirmiausia pažįstamas kaip operios dainininkas, dalyvaujantis Nacionalinio operos ir baleto teatro ir ypač aktyviai - Gintaro Rinkevičiaus orkestro rengiamuose operos spektakliuose. Visi girdėjusieji, manau, nepamiršo jo sukurtų ryškių vaidmenų ir ypač - Verterio Jules Massenet operoje.

 

Londone senokai įsikūręs solistas sėkmingai kopia tarptautinės karjeros laiptais: vis dažniau pasirodo garsiose Europos scenose, dalyvauja festivaliuose, koncertuoja. Jo kūrybinę biografiją puošia įspūdingi teatrų, koncertų salių ir dirigentų vardai. Tačiau ypač džiugina, kad E. Montvidas palaiko glaudžius ryšius su tėvyne, kurioje turi būrį gerbėjų, sakytum, tikrų sirgalių, akylai sekančių jo karjerą ir operatyviai informuojančių visuomenę apie dainininko laimėjimus. Ir tai ne mitas, kokių pas mus pasitaiko, bet teisybė, patvirtinta birželio 2-ąją filharmonijoje vykusio E. Montvido kamerinio rečitalio.

 

Solistas pasirinko programą, kuri papuoštų bet kurios įžymybės koncertą: nuostabius Maurice'o Ravelio, Claude'o Debussy, Ferenco Liszto, Edvardo Griego dainų ciklus, o tarp jų atsirado vietos ir Kazimiero Viktoro Banaičio Kastyčio arijai iš operos „Jūratė ir Kastytis“. Sudėtingas, meninės ir ne mažiau fizinės ištvermės reikalaujantis repertuaras. Fortepijono partiją atliko anglų pianistas Simonas Lepperis.

 

Tarsi savita ir nuotaikinga įžanga nuskambėjo M. Ravelio „Penkios graikų liaudies dainos“ (žodžiai M.D. Calvocoressi). Neįprastos melodikos kontrastingi muzikiniai vaizdeliai buvo pateikti naudojant ne tik vokalo, bet ir vaidybos priemones. Saikingi, bet itin pagavūs rankų gestai, kūno poza taip įtaigiai perdavė šių vaizdelių atmosferą, jog galėjai net neskaityti teksto vertimo (visų užsienio kalba dainuotų kūrinių išverstas tekstas buvo pridėtas prie programėlių). Neatsimenu, kad kada nors būčiau šį Ravelio veikalą girdėjusi, tad ypač įdėmiai sekiau folkloru ataustos vokalo melodikos ir subtiliai pritaikyto raveliško fortepijono pritarimo derinius.

 

Jau pirmajame kūrinyje E. Montvidas blykstelėjo raiškiu vokalu, banguojančiu išraiškingu garsu, logiška ir prasminga frazuote. Tačiau šie ir kiti solisto meno turtai dar ryškiau skleidėsi atliekant C. Debussy ciklą „Užmirštos arijetės“ (žodžiai P. Verlaine'o). Žavėjo dainininko išgyvenimo tikrumas, temperamentas, įprasmintas teksto ir muzikos ryšys, vokalizuotos ilgos melodijos, tikslūs frazių atspalviai, dėmesys kiekvienam žodžiui ir skiemeniui, kai įgarsinamos ne tik balsės, bet ir priebalsės. Puiki turininga muzika susilydė su adekvačia interpretacija, emocinės įtampos kulminaciją pasiekus finalinėje ciklo dalyje „Neviltis“.

 

Antroje koncerto dalyje nepaprastai jausmingai E. Montvidas dainavo F. Liszto „Tris Petrarkos sonetus“. Jo atliekamoje muzikoje galėjai tiesiog skęsti. Dainininko interpretacija alsavo išgyvenimo intensyvumu, jausmų tiesa, kuri salę veikė hipnotizuojamai. Jautrus solisto partneris S. Lepperis Lisztą skambino gal perdėm atsargiai. Temperamentingesnis solisto palaikymas nebūtų pakenkęs.

 

Šiek tiek į kitą, lyg debesyse skęstantį garsų peizažą perkėlė K.V. Banaičio Kastyčio arija. Solistas labai raiškiai artikuliavo jos savitą muzikinį piešinį, pagrįstą dainininkams nelengvai įveikiamais judriais arpeggio bei staigiomis moduliacijomis. E. Griego dainos - „Taip lemta“, „Gulbė“ ir „Sapnas“, paskui du puikūs bisai - Nemorino romansas ir liaudies daina „Pjovė lankoj šieną“ (harmonizuota Petro Olekos) efektingai užbaigė šią vokalinio meno šventę.

 


 

Apie Grigorijaus Sokolovo rečitalį (birželio 3 d.) turėčiau rašyti tokiais superlatyvais, kokių ieškant apima neviltis. Visi įprasti recenzijų žodžiai ir epitetai atrodo sudėvėti, netikri, neatspindintys šio menininko kūrybos esmės. Pasakyti, kad tai aukščiausią meistrystę pasiekęs atlikėjas, - tai tarsi kalbėti apie amatą kūrėjo, kuriam amato klausimas seniai nebeegzistuoja, jo paslaptys seniausiai žinomos ir visapusiškai įvaldytos.

 

G. Sokolovas - ne tik didis interpretuotojas, jis mąstytojas ir kūrėjas, iš žinomo kūrinio garsų formuojantis galingo poveikio gyvybingus muzikos pavidalus. Iš kur jie gimsta, iš kokios versmės trykšta? Apie tokius muzikantus sakome, kad juos palietė Dievo pirštas; galimybė pabūti kartu su jais apšviečia ir gydo sielą, padeda gyventi, saugo patį giliausią žmogiškumą.

 

Koncerto metu publiką lyg ir ignoruojantis pianistas iš tikrųjų ją labai gerai jaučia ir kiekvienu išgaunamu garsu veikia tarsi karšta lava plūstantis ugnikalnis. Nesvarbu, ką grotų, - tylutėliai virpančias skaidrias melodijas ar griaustiniui prilygstančią fortissimo muziką. Kaip išgauti tokius į transcendenciją nukreiptus J.S. Bacho Partitos Nr. 2 c-moll garsus? Sulaikę kvapą gaudėme aiškiai artikuliuotas prasmingas retorines šios muzikos figūras, sekėme nuostabiai skaidrų polifoninį audinį, kuriame reikšmingi motyvai išnirdavo taip natūraliai ir taip vaizdžiai, kaip komplikuotame pokalbyje pasakyta aiški mintis. Šios siuitos interpretacija nutolusiam nuo Bacho muzikos žmogui suteikė galimybę sužinoti ir pajusti, kokia tai muzika, kur jos grožis ir tiesa.

 

Johanneso Brahmso „Septynios fantazijos fortepijonui“, op. 116, atsiskleidė neišmatuojama jausmų gelme ir įvairove, kokią kartais labiau nujaučiame, negu tiesiogiai patiriame. G. Sokolovas suteikė unikalią galimybę pabūti šiame nuostabiame - nenuglaistytame, kupiname giliausio ilgesio, skausmo, vilties ir tamsių tragiškų bedugnių - garsų pasaulyje, kuris dėl taurios formos įgauna genialaus meno kūrinio pavidalą. Tokios meno pamokos neįkainojamos. Dar vienas didis veikalas, skambėjęs koncerte, buvo Roberto Schumanno Sonata f-moll, op. 14.

 

Fortepijono skambėjimas neretai prilyginamas orkestrui, šis koncertas galėjo tuo akivaizdžiai įtikinti.

 

Publika ilgai nenorėjo paleisti G. Sokolovo nuo scenos. Pianistas dar paskambino net penkis Fryderyko Chopino preliudus (op. 28), kurių interpretaciją nušvietė savita jo asmenybė.


 

Sekmadienio vakare Filharmonijos scenoje išvydome svečius iš Tolimųjų Rytų. Pirmąsyk Lietuvoje koncertavo Inčono filharmonijos simfoninis orkestras iš Pietų Korėjos. Šis susitikimas tapo reikšmingas bent keliais požiūriais: sužinojome, kaip šios šalies orkestras atlieka europietišką muziką, susipažinome su talentingu jaunu armėnų smuikininku Sergejumi Chačatrianu, išgirdome ir šiek tiek Rytų kompozitorių muzikos.

 

Inčonas, miestas netoli Seulo, pasaulyje žinomas savo didžiuliu moderniu oro uostu. Tačiau dabar lietuviai jį įsimins ir kaip miestą, turintį didelį simfoninį orkestrą, dirbantį gražiuose Kultūros ir menų centro rūmuose. Orkestras gyvuoja nuo 1966 metų, koncertuoja šalyje bei užsienyje ir užsiima svarbia edukacine veikla. Nuo 2006 m. kolektyvui vadovauja kinų dirigentas Zuohuang Chenas, dirigavęs baigiamąjį Vilniaus festivalio koncertą.

 

Orkestrui suėjus į sceną pamatėme, kad jame, panašiai kaip mūsų orkestruose, labai daug moterų; ir ne tik stygininkių, bet ir pūtikių. Man jos visos atrodė labai jaunos, bet šis įspūdis gali būti apgaulingas...

 

Orkestras programą pradėjo nacionaliniu veikalu, Japonijoje gyvenančio tautiečio Jong-gup Woo (g. 1916) Fantazija orkestrui. Nesudėtingas, skaidrios faktūros kūrinys buvo atliktas labai nuoširdžiai, išryškinant dainingas rytų melodijas. Kompozitorius derina Vakarų klasikinės ir Rytų muzikos tradicijas. Dar du programos veikalai - J. Brahmso Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur ir Piotro Čaikovskio IV simfonija, užbaigusi koncertą. Šią simfoniją orkestras pagrojo mums neįprastai, drausmingai perteikdamas bendrą muzikos tėkmę, nesigilindamas į detales ar dramaturgijos ir turinio niuansus.

 

Ryškiausias koncerto numeris buvo su orkestru S. Chačatriano atliktas J. Brahmso Koncertas. Šiam smuikininkui dar tik 25-eri, bet jis jau yra laimėjęs du svarbius konkursus - J. Sibelijaus Helsinkyje ir Karalienės Elžbietos Briuselyje. Beje, Sibelijaus konkurso I vietą pelnė būdamas vos penkiolikos metų. Smuikininkas 17 metų gyvena Vokietijoje, kur baigė mokslus, koncertuoja garsiose Europos salėse, bet jo širdis tebėra Armėnijoje. Tai tvirtinu išgirdusi ypač subtiliai bisui atliktą įžymaus etnografo ir kompozitoriaus Komitaso užrašytą armėnų liaudies melodiją.

 

J. Brahmso Koncertą jis grojo subtiliai ir išraiškingai, gebėdamas net ir greitesnio tempo vietas išdainuoti. Šis dainingasis pradas negožė audringo ir veržlaus dramatizmo temų ir epizodų, kurių šiame koncerte apstu. Jaunasis smuikininkas atliko Koncertą su tikru didmeistrio užmoju, žavėdamas muzikavimo laisve ir įtaiga. Gilus jo muzikalumas ir jautrumas detalėms gal nebuvo adekvačiai atlieptas orkestro, tačiau patyrusio maestro Z. Cheno dėka ansamblis buvo pakankamai darnus. S. Chačatrianas groja Stradivarijaus instrumentu, bet gražų ir lakų garsą pirmiausia lėmė smuikininko gebėjimas jį išgauti, jo valdomo stryko sąlytis su styga ir intensyvus vibrato. Tikiuosi, šį talentingą muzikantą dar išgirsime ir ne tik kur nors Vakaruose.


„7 meno dienos“ Nr.23 (899), 2010-06-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

katinas, 2011-11-19 17:48

Kodėl taip neprofesionaliai rašoma? Banguojantis balsas! Reikt7ų į tokį koncertą neiti... Scenoje moterys... Bet juk ne liūtai?
Baisoka, jei tai daro vadinamasis profesionalas

QTxpvmTQhogtzdh, 2011-06-23 23:51

Good point. I hadn't tohuhgt about it quite that way. :)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti