Jau senokai praūžė bigbendų eros banga, užgimusi Amerikoje ir klestėjusi XX amžiaus ketvirtuoju ir penktuoju dešimtmečiais, atnešusi pasauliui svingą muzikoje ir lindihopo šokį. Praūžė tai praūžė, bet ne be pėdsako.
Ir šiandien tiek Amerikoje, tiek Europoje ir net Azijoje gyvuoja daug neblogų džiazo orkestrų, kuriasi nauji. Štai rudenį mus žada aplankyti garsusis Gleno Milerio orkestras, kuriam legendinis muzikas vadovavo iki pat savo žūties 1944 metais. Vieni tų orkestrų grojo ir tebegroja tradicines šios eros melodijas, kartais keisdami aranžuotes, kiti kuria ir atlieka savo muziką. Toli gražu ne kasdien pavyksta išgirsti gerą bigbendą scenoje. Šio žanro muzikai (ypač naujai), reikia būti gerai pasiruošus, kitaip nepajusi tikro jos žavesio.
Štai birželio 4 dieną Vilniaus festivalyje mus aplankė vienas įdomiausių Europoje Briuselio džiazo orkestras, 2013 metais minėsiantis savo įkūrimo dvidešimtmetį. Briuselio džiazo orkestras kaip tik yra vienas tų, kurie groja naują muziką, savo kompozicijas, nors ir klasikinės bigbendo eros dvasia. Šio orkestro nepavadinsi kolektyvu, grojančiu „standartinį“ džiazą, nes šiskolektyvas atlieka originalią muziką ir kuria unikalias aranžuotes, vertina išradingą ir spalvingą muzikavimą.
Tai vienas žymiausių tokio žanro kolektyvų europietiško džiazo scenoje, prieš keletą metų amerikiečių žurnalo „Down Beat“ įrašytas į geriausių pasaulio bigbendų dešimtuką. 1993 m. orkestrą subūrė trys Belgijos džiazo garsenybės - Frankas Vaganée, Serge'as Plume'as ir Marcas Godfroidas. Labai greitai orkestras sulaukė pripažinimo ne tik Belgijoje, bet Europos šalyse ir JAV. Kolektyvas yra grojęs su tokiomis žvaigždėmis kaip Dave'as Liebmanas, Dave'as Douglasas, McCoy'us Tyneris, Gianluigi Trovesi, Gustavo Bergalli, Norma Winstone, Maria Joćo, Richardas Galliano ir kitais.
Vienas iš orkestro įkūrėjų, kompozitorius ir saksofonininkas Frankas Vaganée ir šiandien puikiai vadovauja šiam kolektyvui, grodamas jame saksofonu. Tai gerą profesionalų išsilavinimą gavęs Europoje ir JAV muzikas. Šiuo metu jis groja ne vien su savo orkestru, bet ir su daugeliu džiazo kolektyvų. 2001 m. jam buvo įteiktas geriausio Belgijos metų muzikanto apdovanojimas „Auksinis Django“.
Orkestro ramybė, užtikrintumas ir profesionalumas, stabilumas, matyt, daugiausia priklauso nuo paties F. Vaganée. Labai įdomios, mums negirdėtos kompozicijos, naujos, bet tradicija dvelkiančios aranžuotės, labai profesionalus požiūris į muziką, nepaprasta tvarka scenoje. Dar vienas dalykas, kiek nustebinęs ir labai nudžiuginęs mane, - tai unikalus orkestro skambesys ir kiek „kreivoka“ stilistika, ir ne visai standartiškai grojanti ritmo grupė.
Tiesa, gal kiek per daug forsuotos triūbos. Labai pasigedau trombono solo epizodų. Toks visoje programoje buvo tik vienas, ir tas pats trumpokas. Tiesa, truputėlį šokiravo orkestro statika ir pernelyg didelis tikslumas. Taip, aš suprantu, kad muzika bigbendui yra kompozicinė ir viskas ten tiksliai užrašyta natomis, net ir trumposios solinės vietos. Tačiau kai muzikantai, eidami į priekį groti solo, nešasi su savimi natas, kažkodėl tai truputėlį trikdo. Norėtųsi nors solo epizoduose to lašo improvizacijos, kad ir suvaidintos, kad ir seniai išmoktos. Arba gal reikėtų groti tą solo iš vietos (daugelis orkestrų daro būtent taip).
Koncertui Vilniuje bigbendas pasirinko kūrinius iš „Auksinės Briuselio džiazo orkestro kolekcijos“, kuri yra įrašyta ir netrukus bus išleista CD pavidalu. Tai viena naujausių orkestro programų, atskleidžianti jo savitumą. Programa sudaryta iš originalių orkestro narių kompozicijų ir ilgamečio bigbendo bendradarbio, trimitininko bei kompozitoriaus Berto Joriso kūrybos.
Klausant jų muzikos nekyla abejonės, kad tai puikiai orkestro specifiką išmanančių ir jo privalumus žinančių muzikantų kūriniai, tačiau, kaip visada būna, vieni kiek stipresni kompoziciškai, kiti aranžuotėmis, o trečius gelbsti geras atlikimas. B. Joriso kompozicijos man pasirodė nuobodokos, nors labai profesionalios formos atžvilgiu. Kitų orkestro muzikantų kūriniai buvo spontaniškesni ir gyvybingesni. Ko gero, labiausiai man patiko paties F. Vaganée muzika, tiesa, manyčiau, jog koncerte jis tikrai per mažai buvo atskleistas ir kaip kompozitorius, ir kaip solistas, nors orkestrą valdė puikiai.
Tokie koncertai visada skatina daugiau pasidomėti nestandartine Europos džiazo muzika. Todėl nekantriai lauksiu panašių renginių.