Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Futbolas ir kiti demonai

Jonas Ūbis
Mėnuo, skirtas futbolui. Neabejoju, kad didelė dalis pasaulio gyventojų jo laukia ir praleis daug laiko prie televizorių. Ir bus laimingi.

Tai gerai, nes žmonės turi būti laimingi, kaip pasakytų vienos nelabai laimingos šalies prezidentė savo metinėje kalboje. Paprastai šioje šalyje dauguma nori būti teisi. Daugumą vienija ne tik futbolas ar alaus gėrimo šventės. Daugumą vienija ir noras pažinti paslaptis. Kuo aš skiriuosi nuo tos daugumos? Tikrai ne tuo, kad nežiūrėsiu futbolo. Aš manau, kad ne visos paslaptys turi būti įmintos, nes neįsivaizduoju pasaulio, kuriame nebėra paslapčių. Kita vertus, paslaptys sparčiai dauginasi. Ypač prie to proceso prisideda kino ir televizijos kūrėjai. Jei žiūrėsite ne tik futbolą, be abejo, atkreipsite dėmesį, kiek daug demonų ir kitokių paslapčių pritvinko ne tik siaubo ar fantazijų filmuose, bet ir Lietuvoje. Kitas klausimas, kad sunku atskirti išpūstas paslaptis nuo tikrųjų.

 

Iaino Softley filme „Raktas“ (LNK, 12 d. 22.35) jauną slaugytoją Karoliną (Kate Hudson) pasamdo prižiūrėti paralyžiuotą Beną. Jis gyvena gotiškame dvare netoli Naujojo Orleano. Šis dvaras - Violetos ir Beno Devro (Gena Rowlands ir Johnas Hurtas) karalija. Karolina gauna raktą, kuris atrakina visas dvaro duris. Net ir tas, kurios paslėptos už knygų spintos. Čia, palėpėje, mergina atranda kambarį, kupiną keistų daiktų, susijusių su liaudies tikėjimais. Filmo kūrėjai teigia, esą Luizianos pelkėse išliko paslaptingų ritualų kultūra, kurioje susipynė iš Afrikos, Prancūzijos, Karibų ir Ispanijos kilusių protėvių tikėjimų atgarsiai. Racionali Karolina netiki juodąja magija ir kitokiais prietarais, bet dvaras ir jo gyventojai pilni niūrių paslapčių. Tad mergina negali atsispirti norui jas perprasti. Softley prisipažino, kad filmo scenarijus jam patiko, nes suteikė galimybę leistis mėgstamų psichologinių trilerių - Romano Polanskio „Rozmari kūdikio“ ar Alano Parkerio „Angelo širdies“ keliais.

 

1999 m. ir pats Romanas Polanskis pabandė grįžti prie vieno svarbiausių savo filmų ir pakartoti „Rozmari kūdikio“ sėkmę. „Devintieji vartai“ (TV3, 13 d. 00.15) pasakoja apie Niujorko bibliofilą Diną Korso (Johnny Depp), kuris ieško pirmųjų leidinių, yra cinikas ir gali už geidžiamą knygą padaryti bet ką. Leidėjas Borisas Balkanas (Frank Langella), kuris kolekcionuoja tik šėtonui skirtas knygas, jam užsako surasti du retos knygos „Devyneri tamsos karalystės vartai“ egzempliorius. Borisas turi trečiąjį, bet įtaria, kad jo knyga padirbta. Teisingai sudėliotos knygos iliustracijos gali prišaukti velnią ir atverti požemio karalystės vartus. Dinas nusprendžia vykti į Portugaliją ir Prancūziją, ir netrukus jo gyvenimas ima neatpažįstamai keistis... Šis filmas - populiaraus ispanų rašytojo Arturo Perezo-Reverte knygos ekranizacija. Jis buvo kuriamas Ispanijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje. Nors (būkime atviri) pagrindinis filmo personažas yra velnias, Polanskiui vargu ar pavyko pasakyti apie jį ką nors nauja. Man filmas pasirodė pernelyg manieringas, sakyčiau, „antrinis“, nors Dariuso Khondji nufilmuotas tikrai meistriškai. Kita vertus, gal ir šėtonas supaprastėjo šiais liaudžiai prieinamos kultūros laikais?

 

Dar vienas filmas apie tamsias blogio jėgas - Christophe'o Ganso „Tylioji kalva“ (TV3, 12 d. 23.55). Jis apie motiną (Radha Mitchell), kuri nemato kito būdo išgelbėti dukrelės gyvybę, kaip tik vykti į paslaptingą kaimą, kuriame gyvena žinomas daktaras, gydantis nuo visų ligų. Bet kaime jos dukrelę pavagia blogio jėgos ir moteris turės pati susikauti su demonais. Jonathano Demme filmo „Mandžiūrijos kandidatas“ (TV3, 13 d. 21.30) personažas Benas (Denzel Washington) sužino, kad draugas, su kuriuo jis dalyvavo karo veiksmuose Kuveite, kandidatuoja į viceprezidentus, ir iškart prieš jo akis iškyla košmariški vaizdai. Benas mano, kad jis buvo užhipnotizuotas kartu su kitais kareiviais, ir pradeda ieškoti tiesos. Netrukus paaiškėja, kad visi jo draugai paslaptingomis aplinkybėmis žuvo...

 

Kas sieja tuos visus filmus? Pirmiausia, matyt, tikėjimas, kad blogis gali egzistuoti tam tikrose, konkrečiose vietose, teritorijose, kurios yra toli nuo mūsų kasdienio gyvenimo. Įžengę į blogio teritoriją, personažai yra priversti kovoti už save ar savo artimuosius. Tik pasipriešinimas (arba mįslės įminimas, arba tiesa) gali padėti personažui išlikti. Taip pamažu masinė kultūra formuoja „prakeiktų teritorijų“ ir „absoliučios tiesos“ erdves. (Ar pastebėjote, kaip tas erdves iškreipia kad ir paslėpta „Paskutinės instancijos“ kamera, kaip filmuojama Garliava?) Tos erdvės, suprantama, sąlygiškos, bet jos nėra „mūsų“, „savos“. Alfredo Hitchcocko filmuose blogis visada buvo šalia, jis buvo nematomas, bet tuo baisesnis. XXI a. masinė kultūra tarsi grįžta prie viduramžių tikėjimų užkeiktomis vietomis ir keistais ritualais. Blogio suvokimas vis labiau tampa viduramžiškas. Su jo sunaikinimu susiję ritualai - taip pat. Todėl nekeista, kad pakaunės „budėtojai“ atsiklaupę meldžiasi prie Kedžių namų. Lietuva taip pat vis giliau neria į naujuosius viduramžius. Racionalius argumentus ir tikėjimą proto galia vis labiau išstumia emocingos tariamos tiesos paieškos, iš Azijos atkeliavę ar „lietuviški“ pagoniški tikėjimai, maldos. Ir šventinimai (pastatų, gyvulių). Lėliškos pokalbių šou vedėjos ima atlikti žynių funkcijas. Patys šou primena sektų ritualus. Politika, beje, taip pat. Manęs tai nestebina. Stebina kas kita - atkaklus Katalikų bažnyčios tylėjimas, nors tuose televizijos raganų suvažiavimuose aktyviai dalyvauja ir kunigai.

 

Tradicinė kino gėrio ir blogio kovos teritorija - Laukiniai Vakarai. LTV (13 d. 23.30) primins 2003 m. Kevino Costnerio (jis yra filmo prodiuseris, režisierius ir vaidina pagrindinį Čarlio vaidmenį) sukurtą vesterną „Bekraštės prerijos“. Keturi filmo herojai, galvijų varovai, stengiasi pabėgti nuo savo praeities. Ramus jų gyvenimas baigiasi atsidūrus pasienio miestelyje. Čia karaliauja baimė. Čarlis ir jo draugai nusprendžia sunaikinti miestelį siaubiantį blogį. Praėjus dešimčiai metų po pilietinio karo, Laukinių Vakarų pionieriai jau pasiekė tam tikrą ekonominę stabilizaciją ir nori keisti įstatymus. Laisvų kaubojų era baigiasi. Atviros erdvės vis dažniau tampa nuosavybe. Bekraštės prerijos tampa uždaromis, atitvertomis teritorijomis. Filme analizuojama ši situacija, bet tai nereiškia, kad Costneris atsisakė tradicinio pasakojimo apie prievartą ir garbę. Čarlis ir jo draugai nėra bekraščių prerijų riteriai, jie pasirengę keršyti, kai vienas iš jų sužeidžiamas. Tiesą sakant, jie visai nenori išvaduoti miestelio iš despotiškos „kruvino barono“ Baksterio valdžios. Bet tas žmogus laužo nerašytas moralines taisykles. Todėl turi būti nubaustas. Netiesiogiai Costneris teigia ir kitą, nelabai madingą dabar mintį: prievarta turi būti kontroliuojama, antraip gali įvykti moralinė katastrofa.

 

Bet filmai apie prievartą patinka visiems. Michaelo Corrente „Bruklino įstatymai“ (LNK, šiąnakt, 11 d. 01.20) pasakoja apie tris draugus, kurie užaugo gatvėje. Maiklas, Karminė ir Bobis dar vaikystėje tapo atsitiktiniais žmogžudystės liudininkais. Po kelerių metų vienas iš jų pradeda dirbti mafijai... Leso Mayfieldo „Tikras vyras“ (LNK, 12 d. 21 val.) herojus yra federalinis agentas, kuris bando sugauti savo partnerio žudiką ir rasti pavogtą jo ginklą. Tam jis turi 24 valandas. Tuo pat metu į miestą atvyksta odontologijos produktų pardavėjas Endis. Jis yra palaikomas ginklo pardavėju... Fotografė Sofi (Courtney Cox) iš Grego Harrisono filmo „Lapkritis“ (LTV, šįvakar, 11 d. 21.20) bando atsigauti po savo vaikino mirties. Ji pati pradeda tirti Hju mirties aplinkybes po to, kai nuotraukose ima matyti jo siluetą. Gal Hju jai siunčia žinią iš anapus?

 

Bet, ko gero, pačiu šauniausiu šios savaitės personažu taps pensininkas iš Naujosios Zelandijos Burtas Munro, kuris 1967 m. sumušė važiavimo motociklu greičio rekordą. Apie tai pasakoja Roderio Donaldsono filmas „Greičio svajonė“ (LNK, 13 d. 23.20). Donaldsonas savo herojų pažinojo gerai - dar 1972 m. sukūrė apie jį dokumentinį filmą. Anthony Hopkinso suvaidintą vienišių kamuoja sutrikusi širdis, klausa ir prostata, bet jis flirtuoja su dviem damomis ir planuoja sumušti pasaulio greičio rekordą motociklu, kurį pasidarė iš seno dulkių siurblio (ar kažko panašaus). Ar gali būti „sveikesnė“ istorija šaliai, kurios pensininkai tapo visų socialinių ir kitokių nelaimių simboliu? Bet pirmiausia - vaistinių reklamos herojais, kurių negalias komentuoja laimingi anūkai. Todėl „Greičio svajonė“ - iš tų filmų, kuriuos pasižiūrėti tiesiog būtina. Nors filmo pagrindas - autentiška istorija, vis dėlto „Greičio svajonė“ labiau primena pasaką, kur visi personažai geri, o vienintelis konfliktų ir humoro šaltinis yra spalvinga pagrindinio herojaus asmenybė. Hopkinsas daro viską, kad parodytų savo pensininką kuo įtikinamesnį ir spalvingesnį, nors veiksmo ir originalumo „Greičio svajonei“ šiek tiek stinga. Tačiau amerikiečių kritikus filmas sužavėjo, nes jo ištarmė aiški ir optimistiška - nugali tas, kuris neišsižada jaunystės idealų ir turi drąsos įgyvendinti svajones. Paprasta ir optimistiška tiesa.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.