Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 23 (899), 2010 birželio 11 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Edgaras Montvidas, Grigorijus Sokolovas ir orkestras iš Pietų Korėjos
Rasa Vasinauskaitė: Postdraminis teatras (2)
Teorijos tikrinimas praktika
XI lietuvių ir lenkų muzikologų konferencijai pasibaigus
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Manifestacija ir tikrovė(2)
Menininkų grupės „Entrevue art“ paroda Šventosios Dvasios bažnyčios Dominikonų vienuolyne
Linas Vildžiūnas: Vis daugiau lenkų filmų (1)
Įspūdžiai iš pavasarinės Gdynės
Krėsle prie televizoriaus
Paroda „Moters laikas“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Agnė Narušytė

Sumaniusi parašyti knygą apie save, Simone de Beauvoir suprato, kad pirmiausia turi apibrėžti, kas yra moteris, tad parašė knygą „Antroji lytis“ (1949). Nuo tada praūžė ne viena feminizmo banga, prirašyta daugybė teorijų apie moterį ir jos istoriją, prikurta moters žiūrą realizuojančių meno kūrinių. Moters apibrėžimų, pasirodo, gali būti neįtikėtinai daug. Ir negalima pasakyti, kad klausimas būtų galutinai išspręstas ar kad būtų kiek nors lengviau save kaip nors apibrėžti, jei jau esi moteris.


Šita ilga įžanga atsirado mąstant, kaip rašyti apie Nacionalinėje dailės galerijoje neseniai atidarytą tarybinės skulptūros ir kino parodą „Moters laikas: skulptūra ir kinas“ (kuratorės Laima Kreivytė, Elona Lubytė, konsultantė Giedrė Jankevičiūtė). Mat paroda - teorinė, iš NDG fondų atrinktos skulptūros būriuojasi aplink temas: „Didvyrės ir herojės“, „Socialiniai kūnai“, „Privačios erdvės“, „Moteris-puošmena“ ir „Dekonstruota“. Kuratorių tekstai padeda pastebėti moters vaizdavimo stereotipus ir nukrypimus nuo jų, o visa tai dar kitu kampu pasuka lietuviškų dokumentinių kino filmų ištraukos (atrinko Živilė Pipinytė). Apėjus parodą lieka jausmas, kad tai gerai išskleista tarybinių laikų požiūrių į moterį visuma su visais prieštaravimais ir nelogiškumais. Nes juk tarybinė moteris, kaip ir viskas anuo metu, buvo sukonstruota, kaip teisingai sako kuratorės, kad atitiktų vienintelio įmanomo ideologinio peizažo visumą. Ir jei mėginčiau aprašyti, ką pamačiau parodoje, išeitų Laimos Kreivytės teksto reprodukcija. To, žinoma, negalima leisti, todėl ir prisiminiau de Beauvoir, tą vieną pirmųjų fundamentalių mėginimų apibrėžti - sukonstruoti - moterį. Nes stovint šalia įvairiausiomis pozomis sustingusių moterų skulptūrų, ėmė kirbėti išdavikiškas klausimas: o kodėl reikia konstruoti ir apibrėžti? Ir todėl šis tekstas yra daugiau mėginimas suprasti, ką mums duoda moters konstravimas, kuris galiausiai virsta dekonstravimu, paliekant pačius parodos eksponatus šiek tiek paraštėse - taip, kaip jie ir stovi galerijos pakraštinėse erdvėse. Pagaliau juk ir pati tema, ir tai, kaip atrinkti, sudėlioti darbai, aiškiai rodo, kad paroda yra ne tiek apie meną, kiek apie gyvenimą.

 

Taigi garsioji Simone de Beauvoir frazė skelbia: „Moterimi ne gimstama, o tampama.“ Nors parodos kuratorės kalbėjo apie „moters laiką“, kaip jį apibrėžė Julia Kristeva (linijinis - vyro, cikliškas - moters ir dar yra monumentalusis, skirtas amžinybei), man ši sąvoka labiau susijusi su de Beauvoir žodžiu „tampama“. Laikas, kurio prireikia susivokti, kad „moteris“ yra kažkokia forma, į kurią turi įlieti (ar įsprausti) save. Laikas, kurį praleidi tą darydama, laikas, kuris prabėga stengiantis iš jos neiškristi, laikas, kuris neišvengiamai tave iš tos formos išmeta. Juk sakoma, kad laikas - moters priešas (žinoma, jis ir vyrų priešas, bet kiek kitaip). Štai laikraštiniai straipsniai apie garsenybes nesiliauja tarškėję apie vyresnio amžiaus aktorių pasidarytas plastines operacijas ir kaip po to jos, nors ir atrodo jaunesnės, nebegali vaidinti savo sustingusiais veidais. Prieš kelerius metus skaičiau apie trumpą, palyginti su vyrų, moterų aktorių karjerą - ar galėtume įsivaizduoti moterį, panašiai sugrįžusią į ekraną kaip Harrisonas Fordas filme „Indiana Džounsas ir Krištolo kaukolės karalystė“ (2008)? Vaizdas būtų groteskiškas. Taigi moters laikas yra trumpas ir tai kelia įtampą, verčiančią skubėti ir daryti klaidas. Tai apie gyvenimą, bet grįžkime į parodą.

 

Parodoje susibūrusios skulptūros, tie sustingę nuogų gražuolių, mergelių tautiniais rūbais, poečių, gražinų, barborų, jūračių, senučių, mamų su vaikais ir kiti kūnai yra ir mano laiko dalis. Jie lydėjo ir mano tapimą moterimi, ir ne tik lydėjo, bet ir vairavo. Štai Roberto Antinio (vyresniojo) „Eglė žalčių karalienė“ (1957) - iš nuostabos ir išgąsčio sustingusi Eglė tą akimirką, kai savo marškiniuose pamato žaltį. Nors ji užklupta netikėtai, jos nuogas kūnas išsilenkia ir banguoja gracingai, tarsi net ir tokią akimirką nepamirštų pozuoti visad potencialiai matančiam žiūrovui (vyrui). Į šią panašios skulptūros (o juk dar buvo ir fotografijos) paauglystėje mane mokė, kokia turi būti moteris, jos gyveno mano vaizduotėje, šaipydamosi iš to, ką matydavau veidrodyje, susargdindamos pasyviai smilkstančia melancholija. Tuo tarpu sovietinė ideologija primygtinai siūlė sekti kitokiais pavyzdžiais, kurių buvo apstu ir kine, ir skulptūroje: pergalingai ranką iškėlusi Marytė Melnikaitė su kerziniais batais, kampuotos darbininkės, stamantrios kolūkietės su paršeliais, melžėjos plokščiais veidais ir t.t. Jau vien dėl to, kad juos bruko, mes tuos įvaizdžius atmesdavome, nors ir liūdnai pripažindamos, kad gyvenime tokių daug. Prisimenu, kaip žiūrėdamos tarybinius filmus svarstydavom, kada gi pagaliau jie pradės rodyti gražias moteris - „kaip užsienyje“. Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, kai jau tapai visomis tomis moterimis, kuriomis galėjai, ta paauglystės nuostata atrodo juokinga ir kartu pranašiška - dabar masinis kinas rodo tik gražias, tik jūrates, egles ir kitas menininkų mūzas, versdamas moteris abejoti savo kūnais ir juos perdarinėti kartais pražūtingais būdais. Ir tik dabar aiškėja pozityvioji tų per prievartą pirštų nemalonių įvaizdžių prasmė: jos propagavo nepriklausomą moterį, kuri pati daro, kuria, kovoja, o ne pasyvią, priklausančią nuo vyro žvilgsnio ir tam žvilgsniui kas akimirką atsiduodančią, tad neturinčią laiko nei daryti, nei kurti, nei kovoti. Jau dabar, šitame laike, pagyvenusi trejus metus Anglijoje, kur niekada nereikėjo per prievartą lipdyti melžėjų, matau, kad Lietuvoje moterys laisvesnės.

 

Moters tapsmo laike svarbios ir tos figūros, kurių nebuvo. Tarybinėje skulptūroje labai akivaizdžiai nebuvo Marijos. Visos marijos, spalvotos, nugludintos ir liūdnos, buvo uždarytos griežtai apibrėžtose erdvėse - bažnyčiose ir kapinėse, tad mano vaizduotėje buvo susijusios tik su anuo pasauliu, su mirtim. Marija nebuvo mano realybės dalis tuo metu, kai buvo aktualus tas tapimas moterimi. Todėl galėjau tarsi iš šalies stebėti su jos atsiradimu bent jau laike susijusį vien šeimai atsidavusios moters kultą, kuris buvo pradėjęs formuotis nepriklausomybės ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru