Dėl ko šis, o ir kiti meno renginiai siaurėja bei mažėja, visiems gerai žinoma, tad nebeaušinsime burnos. Verčiau pasveikinsime rengėjus, kad jie apskritai sugebėjo išlaikyti festivalio tęstinumą, pakviesti į Vilnių čia dar nesilankiusių įžymių atlikėjų ir surengti iškilią muzikos šventę melomanams. Apie tai liudija jau pirmieji du koncertai, pasibaigę audringomis ovacijomis.

Tiesa, nuolatiniams festivalio oponentams bus peno minčiai: nėra lietuviškos premjeros, apskritai trūksta lietuvių muzikos (tik Edgaro Montvido rečitalio programoje yra vienas K.V. Banaičio opusas)... Mano galva, šįsyk premjeros nėra tik dėl finansų stygiaus, o lietuviškų kūrinių pasirinkimą, regis, lemia atlikėjai. Matyt, jų pasirinkimo laisvę ir tektų riboti... Beje, senokai kirba mintis, kad pastoviu lietuvišku festivalio akcentu galėtų tapti M.K. Čiurlionio „Miškas“ arba „Jūra“. Vieną ar antrą simfoninę poemą reikėtų pagroti kasmet. Klausytojai keičiasi, o jei ir nesikeičia, kultūringiems piliečiams ne pro šalį įsiminti ir tuoj atpažinti tautos genijaus muziką, juk dailę atpažįsta tikrai daugelis!

Šįsyk festivalį pradėjo lietuviškos tematikos, sutartinių skambesiais ataustas veikalas, sukurtas rusų kompozitoriaus Rodiono Ščedrino, kuris yra Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narys. Tai Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirta „Lietuviška sakmė“ simfoniniam orkestrui. Ją, kaip ir visą likusią programą, atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas japonų dirigentės Tomomi Nishimoto. Pirmąsyk „Vilniaus festivalio“ pradedamajame koncerte dirigento batuta yra moters rankoje. Pridėjus dar ir vakaro solistę pianistę Tamarą Stefanović išeitų, kad festivalyje kaskart ryškesnis moterų vaidmuo. Šį įspūdį sustiprina greta jo meno vadovo Gintauto Kėvišo energingai dirbanti festivalio vykdomoji direktorė Rūta Prusevičienė su savo komanda.

Sankt Peterburge mokslus baigusi T. Nishimoto intensyviai koncertuoja Japonijoje, Europoje ir Rusijoje, bendradarbiauja su Latvijos ir Lietuvos kolektyvais. Pernai ji gastroliavo Japonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru, o šiemet iškart po festivalio atidarymo į savo tėvynę išvyko su mūsiškiu Nacionaliniu simfoniniu orkestru, kur bus surengtas didelis koncertinis turas po Japonijos miestus.
Klausantis koncerto programos, kurioje dar buvo Roberto Schumanno Koncertas fortepijonui a-moll bei Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherazada“, dėmesį traukė nepaprastai valingas ir tikslus dirigentės mostas, puikus kūrinio formos pojūtis, jautrumas smulkiausioms detalėms. Ypač puikiai dirigentei pavyko „Šecherazada“; jos klausantis iš tiesų jutai paslaptingą „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų atmosferą su ryškiais besikeičiančios jūros vaizdais, Sindbado laivu, šurmuliuojančia rytietiška muge. Dirigentė taip sudėliojo dramaturginius akcentus, kad veikalas visai neprailgo, o tai neretai atsitinka. Orkestras šiame kūrinyje gali atsiskleisti visu pajėgumu ir visais resursais, sužavėti skambesio jėga ir subtiliomis dinamikos bangomis. Tai ir išgirdome: kolektyvas grojo tiksliai, įkvėptai, darniai. Kūrinyje ypač gausu įvairių instrumentų solo, kuriuos orkestro artistai – stygininkai ir pūtikai – atliko pavyzdingai. Tačiau patys svarbiausi šioje siuitoje yra pirmojo smuiko soliniai epizodai, beveik prilygstantys solo kūriniui. Juos išraiškingai pagriežė orkestro koncertmeisteris Algimantas Peseckas, pasitelkęs gausius tembrų ir dinamikos niuansus, skoningą artikuliaciją, tikslius štrichus.
R. Schumanno Koncertą skambino pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi serbų kilmės Vokietijoje gyvenanti pianistė T. Stefanović. Ši atlikėja aktyviai įsitraukusi į tarptautinį muzikinį gyvenimą, dalyvauja įvairiuose festivaliuose ir dėsto Kelno aukštojoje muzikos mokykloje. Emigravusi iš tėvynės prasidėjus karui pianistė iki šiol ten nėra lankiusis; pasak jos, ten ja nesidomima. Tačiau pasaulio koncertiniame gyvenime ji atrado savo vietą. Greta klasikinio repertuaro ši pianistė mėgsta šiuolaikinę muziką, atlieka Pierre’o Boulezo, Győrgy Ligeti ir kitų įžymių autorių kūrinius.

Pianistei būdingas racionalus mąstymas ir ypatingas skambinimo tikslumas. Tai atsiskleidė klausantis R. Schumanno Koncerto. Tiesą sakant, kūrinyje gausu subtilaus jausmo, ilgesio, dvejonės ir kartu – veržlios energijos, džiaugsmingų emocinių pakilimų. Pianistė daugiausia kreipė dėmesį į raiškiai artikuliuotą harmoningai įformintą visumos perteikimą. Finalinėje dalyje ji stebino išskirtiniu virtuoziškumu, energija, valingumu, kai gausūs greiti kūrinio epizodai trykšte tryško tarsi savaime, be menkiausių išorinių pastangų, laisvai ir užtikrintai. Šis pianistės skambinimo stabilumas puikiai padės ir gastrolėse Japonijoje, kuriose ji atliks tą patį koncertą.

Antrąjį festivalio koncertą (birželio 1 d.) surengė Lietuvos kamerinis orkestras. Jo meno vadovas, solistas ir dirigentas Sergejus Krylovas scenoje susitiko su kitu mūsų publikos numylėtiniu, žymiu violončelininku Aleksandru Kniazevu. Abu virtuozai grojo pasikeisdami ir taip įkaitino publikos emocijas, kad salė nuo aplodismentų ir šūksnių tiesiog griaudėjo.

Pirmosios dalies programą sudarė žavūs, melodingi, populiarūs ir itin virtuoziški kūriniai, kurių klausymasis nereikalavo intelekto pastangų, bet teikė didžiulį džiaugsmą ir tikrą komfortą. Salę užbūrė solo instrumentų skambesio grožis, niuansų subtilybės bei toks lengvas ir grakštus virtuoziškumas, kokį girdime labai retai. Orkestras visus kūrinius akompanavo kaip aukščiausio lygio partneris, jaučiantis menkiausią solisto minties ir jausmo virptelėjimą.

Pradžioje A. Kniazevas pagrojo Aleksandro Glazunovo „Menestrelio dainą“, sužavėjusią nepaprastai jautriu frazavimu ir tembro subtilybėmis. Jo instrumentas prabilo visomis įmanomomis spalvomis. Šią emocingą muziką jis grojo naudodamasis mėgstamu savitu rubato, kuriam atitarti tikrai nėra paprasta. Neatsitiktinai orkestro koncertmeisteris Eugenijus Urbonas ėmėsi net saikingų dirigento mostų, kurie solisto ir orkestro muzikavimą sujungė į darniai alsuojantį ansamblį. Panašiai apibūdintumėme ir Piotro Čaikovskio Andante cantabile interpretaciją, pasižymėjusią dar ir ypatingo švelnumo piano bei pianissimo atspalviais.

Šie du opusai atskleidė Kniazevą lyriką, o štai Niccolo Paganini Variacijos G. Rossini operos „Mozė Egipte“ tema – Kniazevą virtuozą. Smuikui skirto kūrinio transkripcija violončelei, pasirodo, buvo padaryta dar XIX šimtmečio pradžioje. Kas, jei ne A. Kniazevas, mėgstantis imtis taip pat smuiko repertuaro (violončelės literatūros jam per maža!), ją suras ir lengvai, tarsi pokštaudamas, pristatys publikai. Šio atlikėjo talentui, beje, seniai neužtenka vieno instrumento. Kita jo muzikinė aistra – vargonai, kuriais jis groja ne tik savo malonumui, bet ir rengia koncertus. Penktadienį Kaune kaip tik ir įvyks vargonininko A. Kniazevo koncertas.

S. Krylovas pasirinko du išskirtinio virtuoziškumo reikalaujančius opusus. Tai N. Paganini Koncerto smuikui Nr. 2, h-moll, finalas antrašte „Varpelis“ (La campanella) ir Pablo de Sarasate’s Koncertinė fantazija G. Bizet operos „Karmen“ temomis. Klausantis N. Paganini, hipnotizavo smuikininko grojimo lengvumas, švelnumas, subtilūs niuansai ir ritmo darna. Apie ritmą prabylu neatsitiktinai: įvairiose šio kūrinio interpretacijose galima pastebėti gana laisvą atlikėjų požiūrį į šios muzikos ritmą ir tempą. Tai lemia atlikėjui keliamos virtuozinės užduotys, kurių čia knibždėte knibžda ir kurias nepaprastai sunku įveikti nesulėtinus kai kur tempo arba nestabtelėjus. S. Krylovui visi šie pavojingi rifai atrodė vieni juokai, jis tarp jų nardė tarsi žuvis, nė akimirkai nepamesdamas bendro muzikos vyksmo ir subtiliai išdainuodamas lyrines temas. Muzika pleveno ir aidėjo laisvai tarsi varpelis.

Dar daugiau virtuoziškumo smuikininkas pasitelkė atlikdamas „Karmen“ fantaziją. Įvairiais triukais apipintos operos temos buvo raiškiai artikuliuotos, išdainuotos ar beveik sušoktos (finale). Orkestras, beje, šėlo kartu su solistu. Nuo aistringos lyrikos iki padūkusio tempo šokio – tokia šios fantazijos raiškos skalė, paklususi S. Krylovo meistrystei.

Po pertraukos kiek atsivėsinusi publika įdėmiai klausėsi W.A. Mozarto Sinfonia concertante smuikui, altui ir orkestrui Es-dur. Šį opusą filharmonijos salėje paskutiniu metu gana dažnai groja įvairūs atlikėjai, taigi koncertų lankytojai jau gali lyginti skirtingas interpretacijas ir išsirinkti mėgstamiausias. Ši interpretacija buvo unikali jau vien tuo, kad alto partiją violončele grojo A. Kniazevas (tai jo paties transkripcija). Tačiau ne tik tai. Abu solistai W.A. Mozartą interpretavo labai romantiškai, suteikdami gausybę emocinių niuansų, vietomis – tiesiog svajingai, gana laisvai traktuodami ritmą (ypač pirmoje dalyje). Jų muzikavimas panėšėjo į labai intymų pokalbį, kuriame atsargiai išsakomos arba pašnibždamos slapčiausios mintys ir nuojautos, gausu klaustukų ir ypač – daugtaškių. Pirma – S. Krylovo smuikas, paskui – A. Kniazevo violončelė arba atvirkščiai. Finale jau girdėjome įprastesnį W.A. Mozartą, sakytum, sugrįžta į atvirą ir viešą erdvę, kurioje suskamba judri, raiški, šviesi, klasicistiškai stilinga muzika.

„7 meno dienos“ Nr.22 (898), 2010-06-04