Festivalis prasidėjo šiuo kūriniu. Reklama, ažiotažas, į koncertą atvyko net Prezidentė, ministras pirmininkas, ambasadoriai. Visa tai – labai gražu ir gerai, tačiau perklausius „Lietuvišką sakmę“, deja, savaime atminty iškilo lakus posakis: „... o karalius tai nuogas...“ Tai sakau atvirai ir tiesiai, nes esu profesionalus muzikas, turintis nemažą kūrybinę patirtį. „Lietuviškoje sakmėje“ nebuvo nei lietuviškos dvasios, nei sakmės, nei Žalgirio mūšio. Girdėjau butaforiškai paviršutinišką muziką, primityvią dramaturgiją epiniam kūriniui netinkama per maža forma.

Galėčiau išvardyti daug mūsų lietuvių kompozitorių, kurie būtų galėję sėkmingiau atspindėti simfoninėje muzikoje šį didingą jubiliejų – 600 metų nuo mūsų pergalės Žalgirio mūšyje! Tarp kitko, R. Ščedrino simfoniniai kūriniai, kad ir kaip būtų keista, Lietuvoje atliekami dažniau nei bet kurio lietuvių autoriaus. O kur mūsų kompozitorių kūriniai užsienyje, pagaliau toje pačioje Maskvoje? Nėra. Ir nėra jokios vadybos, jokių pastangų, jokio dėmesio mūsų muzikinei kultūrai (tarp kitko, ir jokio honoraro už kai kuriuos mūsų stambius kūrinius). Pasiteisinimas sunkmečiu skamba juokingai, ir tai jau ne tarp kitko.

R. Ščedrino „Lietuviška sakmė“, propaguojama ir jau skambanti užsienyje (spėta jau net simfoninę partitūrą išleisti Vokietijoje, garsioje „Schotto“ leidykloje), mano manymu, neatitinka nei šio pavadinimo, nei dedikacijos. Šiokie tokie sutartinių atspindžiai, kurie padėtų, kaip sakė pats autorius, „po kojomis pajusti lietuvišką žemę“, visai nepadėjo, o ir jokio žadėto finalinio himno muzikoje nebuvo. Geresnis atlikimas gal kiek ir gelbėtų situaciją, tačiau natos lieka tos pačios (partitūroje pažymėta – Lietuvos nacionalinės filharmonijos užsakymu).

Gausiai užpildžiusi filharmonijos salę publika savo mandagiai skystais aplodismentais patvirtino šiuos mano liūdnokus įspūdžius. Nutylėti negalėjau. Tačiau norisi būti optimistu ir kovoti su visais trūkumais bei pragmatiškomis negerovėmis bent jau įvardijant ir atvirai, viešai akcentuojant. Tik taip išbrisime ir nugalėsime tą visapusišką krizę – ir finansinę ekonominę, ir kultūrinę bei dvasinę.

„7 meno dienos“ Nr.22 (898), 2010-06-04