Pirmiausia nusprendžiau pakalbinti gatvės senbuvį Liudviką Jakimavičių.

Gyvenate Literatų gatvėje, Adomo Mickevičiaus name, pats esate rašytojas, o ant Literatų sienos yra Jums skirta dedikacija su portretu. Kaip Jums patinka ten gyventi?

Čia įsikūrėme prieš maždaug 15 metų. Pati gatvė buvo visai kitoniška. Ji buvo tokia aptriušusi, su visokiais mediniais sandėliukais. Bet tuomet ir visas Vilnius toks buvo – gelsvai pilkšvas, aptriušęs. Čia augo medžiai. Tai buvo apleista vieta, kuri mano pasaulėžiūros žmogui atrodė kaip visai nebloga vieta gyventi, nes sava. Vėliau ją išgrindė, padažė – atliko euroremontą.

O tas Literatų sienos projektas, kurį, mano supratimu, turėjo būti labai nelengva „pramušti“, yra didelis darbas, nors ir iš mažų veiksmelių. Kadangi pats mėgstu metonimiją, nesu didingo metaforiško, simbolinio mąstymo žmogus, man patinka smulkūs dalykai. Ir šitas sienos veiksmas gražus, nes padaryta kažkas labai nedaug. Tai rodo vieną dalyką, kad visuomenėje yra prisikaupę daug kūrybinės energijos ir reikia ją tik atpalaiduoti, leisti žmonėms reikštis, leisti dirbti, ir jie viską padarys. Jie visai neturi iliuzijų, kad iš to galima uždirbti.

Atsiradus Literatų sienai, šita gatvė tapo labai gyva, viena iš praeinamiausių, labiausiai traukiančių gatvių, kur daug kas fotografuoja, praeina daug užsieniečių, kurie žiūrėdami gal ir nesupranta, kas čia prikabinėta. Man tas gyvumas patinka. Žiūrėk, ir krautuvėlė atsidarė, dar kažkas, susikuria lyg ir kaimo, bendruomenės pojūtis. Anksčiau šitoje gatvėje būtum galėjęs tik per galvą gauti, aš esu gavęs su plyta. Dabar ateina net moksleivių grupės atlikti kažkokių literatūrinių užduočių.

O kaip Jūsų pasaulėžiūros žmogui patinka gatvės pasikeitimas iš apleistos į judrią?

Turistai, kurie eina šita gatve, netriukšmauja, man jie nesukelia jokio diskomforto. Dauguma jų keliauja link Šv. Onos bažnyčios. Vilniui tai labai svarbi gatvelė. Matyt, pro ją eiti dabar smagiausia.
Šitas kvartalas kadaise buvo rusų miesto dalis. Kiek žinau iš nuogirdų, čia, kur stovi mūsų namas, buvo pirmoji stačiatikių Šv. Anos cerkvė. Nuėjęs į rūsį, kur išlikę renesansiniai skliautai ir, matyt, buvę palaidojimai, krapštydamas savo malkas kartais aptinku kaulų. Labai nejauku, stengiuosi per daug nekapstyti.

Literatų gatvė labai sluoksniuota istoriškai. Paminėjote dar vieną iš sluoksnių. Šios vietos pamatai rusiški, vėliau erdvė susisieja su lenkų kultūra – Adomo Mickevičiaus gyvenamoji vieta. Sluoksniai auga ir toliau. Aidas Marčėnas savo eilėraštyje „Literatų gatvė“ pamini ir Jus: „bet mane mažutėlį įpieš gal, gatvėje literatų, gdzie mieszkal Mickiewicz i Jakimowicz“ .

Marčėno žodžius pavadinkim pajuokavimu. O Mickevičius čia gyveno neilgai (gal metus ar pusantrų), bet jo atsiminimuose apie šitą namą yra rašoma, kad jis per visą pastatą važinėdavo dviračiu. Tuo metu pastatas architektūriškai buvo kitoks – tai buvo rūmai, Chruščiovo laikais suskirstyti į komunalinius butus. Rūmų nebėra, beveik nebėra ir žmonių, kurie čia nuolat gyventų. Aplink gyvena daugiausia nuomininkai arba naujai atsikėlę žmonės, kurie su senamiesčiu absoliučiai nieko bendro neturi. Čia greičiau yra nuomos punktas.

Galėčiau, žinoma, ir aš parduot butą, nusipirkt didesnį naujame rajone. Bet aš jau ten gyvenau. Žinau, koks tai psichologinis diskomfortas – neviltis apima. Tik betonas, stovėjimo aikštelės, kanalizacijos šuliniai ir viena smėlio dėžė, kur nežaidžia vaikai. Kažkoks kosmodromas. Norint dirbti, rašyti, reikia aplinkos, kur gerai jaustumeisi. Man čia sava. Senamiesčio erdvėj buvo pats turiningiausias laikas, kurį gyvenau: susipažinimas su poezija, gyvenimu. Kai mokėmės universitete, aplink ir slankiodavome. Mėgdavome pasėdėt kiemuose. Tada kiemai buvo atviri. Dabar pabandyk įeiti į kurį nors... Visi užrakinti. Aš jau nebeatsimenu, kaip jie atrodo. Mano gatvė irgi užrakinta, mano kiemas užrakintas. Lenkai, kurie ateina žvilgtelt į Mickevičiaus namą, negali įeiti, nes nežino kodų. O kiemai juk yra viena iš gražiausių Vilniaus dalių...

Buvimas Vilniuje smarkiai pasikeitė. Jei anksčiau būtum skaičiavęs praeivius gatvėje, tai būtų vienas užsienietis ir šimtas vietinių, dabar – du lietuviai ir 30 kitataučių su fotoaparatais. Mes patys pradėjom gyventi tokiame keistame užsienyje.

O dėl poezijos, tai labai nebloga vieta gyventi. Pro langus matau angelus ant Šv. Jono bažnyčios fasado. Humanizuota yra šita erdvė. Istoriškai humanizuota.

Ir Marčėnas, ir Jūs jau įrašyti sienoje. Ką manote apie literatams skirtas dedikacijas?

Kai tik prasidėjo šitas projektas, siena buvo daroma gana stichiškai ir rašytojai neturėjo čia jokio balso apie motyvus ar autorius, kurie galėtų atsirasti. Iš pradžių man buvo kiek nejauku, kad nėra Juditai Vaičiūnaitei skirtos dedikacijos, nes ji buvo pagrindinė Vilniaus poetė, kurios svarbiausi motyvai imami iš Vilniaus gatvių, bažnyčių, net augalų. Ji buvo viską sužiūrėjusi, ji praktiškai iš Vilniaus kūno ir darydavo savo eilėraštį. Be Vaičiūnaitės, man šita siena buvo nepilnavertė. Paskui, žiūriu, yra, ir man daug ramiau pasidarė. Kadangi sieną daro menininkai, justi, kad jie dirba neturėdami griežtų nuorodų, literatūros hierarchijos pojūčio. Tai greičiau improvizacija, virstanti į instaliaciją.

Tai gal ir nereikia tos hierarchijos? Gal tai greičiau pokalbių žanras. Projekto svetainėje yra sąrašas, kam jau padaryta dedikacija, kam siūloma, ir galima pačiam pasiūlyti rašytoją, kurį norėtųsi paminėti.

Ko gero, viskas, kas būtina, po truputį atsiras. Iš pradžių atrodė oi koks margumynas, ir jei nebus kokio nors scenaristo, tai gresia kiču. Žanriniu ir plastiniu, ir dar kitais požiūriais ten galima išsakyti galybę priekaištų. Bet kaip visuma, pati mintis, mano supratimu, yra labai teisinga ir gerai įgyvendinta. Gal ir gerai, kad nėra griežtos sistemos, nes gautųsi panteonas ar kapinės. To nereikia. Stichiškumas, savaimingumas mene yra labai gražu.

O koks jausmas, kai tau skirta dedikacija yra tavo gatvėje?

Blogas jausmas. Labai blogas. Nežinau kodėl, matyt, iš pasąmonės. Na, ar tu labai mėgsti žiūrėti į savo atvaizdą fotografijose? Aš nelabai. Juo labiau, kai esi ant viešos sienos. Kaimynė vedžioja šunį ir mato tave. Mane tai trikdo.

Dabar jau toks kiekis dedikacijų (apie 180), kad ne taip ir krenta į akis...

Teisybė. Ta siena nėra memorialas, ji kažkokia kitokia. Man skirtoje lentelėje parašyta mintis, kurios aš niekada nesu parašęs. Tai gal labiau dialogo užuomazga.

Man ji kažkiek primena suneštinę knygų lentyną, kur eidama pro šoną gali paskaitinėti pavardes ir atrasti, ką norėtųsi paskaityti. Įvyksta jungtys su tekstais.

Prancūzų struktūralistai pasakytų, kad ta siena yra tekstas. Mūsų tekstas apie mūsų rašytojus. Tai nėra dešimties populiariausių rašytojų rinkinys. Tai nėra paviršutiniškas dalykas. Jei kažkas imasi daryti dedikaciją, juk nedaro to šiaip sau. Matyt, jam kažkuo būtent tas autorius yra svarbus, jis su juo bent iš dalies susitapatinęs. Gali gauti nuorodas, nors aš ne visus autorius siūlyčiau skaityti, kurie yra sienoje. Tačiau visai įdomu sužinoti, kurie yra skaitomi.

Man labai patinka, kad čia dalyvaujantys dailininkai turi literatūros suvokimą, skonį, vertybių supratimą. Akivaizdu, kad literatūra jiems svarbi. Jei mūsų literatų paprašytų aprašyti kelis menininkų portretus, pamatytum tokį baisų skurdą... Jie apie dailę neturi jokio supratimo. Man padarė įspūdį, kad dailininkai vis dėlto skaito.

Labai gera pastaba, nors mane, kaip meno kritikę, toks dailės apleistumas liūdina.

Kitą dieną parūpo projekto priešistorė. Trumpai paplepėjusi su vienu jaunu autoriumi Jonu Olšausku, kuris yra ten sukūręs porą ženklų Jonui Mekui, susitikau su Literatų sienos kuratore menininke Egle Vertelkaite. Kad ir kaip būtų keista, Literatų gatvėje mudvi sutikom vaikštinėjantį Joną Meką...
 
Jūsų darbas su Literatų gatvės projektu buvo įvertintas Šv. Kristoforo apdovanojimu, skiriamu miestui nusipelniusiems vilniečiams. Kaip viskas prasidėjo?

Dabar šitas projektas yra tapatinamas su mano vardu. Tačiau mintis sieną Literatų gatvėje skirti literatams kilo Modernaus meno centro direktorei Danguolei Butkienei. Kažką nuveikti gatvėje, kur ir įsikūręs MMC (anksčiau čia buvo kelionių agentūra „Avanturas“), inspiravo ir VEKS’o inicijuotas projektas „Menas netikėtose erdvėse“. Kuruoti sumanymą ir plėtoti šį augantį „organizmą“ buvo patikėta man. Kadangi pažįstu nemažai menininkų, ėmiausi, manydama, kad tai tik laikinas, nedidelės apimties projektėlis. Pati mintis man buvo labai graži, o su literatais meninių sąsajų būta ir anksčiau.

Pagal dabar esančių kūrinių kiekį, regis, menininkai noriai dalyvauja.

Dabar yra apie 180 darbų. Menininkai dalyvauja gana noriai. Daugiausia tie, kurių paprašiau. Aktyviai kuriantys menininkai dažnai būna labai užsiėmę ir mums tenka jų luktelt, bet dėl gero rezultato verta. Juk žmonės dirba už dyką. Nuo pat pirmos dienos čia kūrusių menininkų amžius buvo labai skirtingas. Aktyviausia vidurinioji karta ir jaunimas.

Niekas nežinojo, į ką tas projektas pavirs. Vieniems ta siena atrodė romantiška, nes labai apsilaupiusi, bet romantiką sumažino techninės problemos tvirtinant lenteles. Reikėjo restauruoti visą sieną, suorganizuoti apšvietimą, patiems su studentų talka pasidarbuoti, kai kažkas aptaškė kūrinius žaliais dažais. Galima sakyti, kad įsigijau vis didėjantį augintinį, kuriuo reikia rūpintis nuolat. Tai darau irgi tik iš entuziazmo.

Siena vis pasipildo po kelias dešimtis darbų. Dar laukia neįmontuotų apie 20. Kartais jie vėluoja visai ne dėl pinigų trūkumo, o dėl atlikimo niuansų. Reikia įvertinti, kad darbas būtų atsparus lauko sąlygoms, norisi ir kultūringesnių medžiagų (ne plastmasės, o stiklo, keramikos ir pan.). Menininkai kartais pyksta dėl tokių reikalavimų, bet kadangi esu kuratorė, mano pareiga atsirinkti. Meninė vertė man yra vienas svarbiausių argumentų. Norėtųsi parengti dar ir informacines lentas su vertimu, kad atvykę žmonės suprastų kontekstą.

Šis projektas – kaip spontaniškai augantis avilys... O kada riba?

Mes taip ir norėjom. Nesuteikiam prioriteto nei menininkams, nei literatams. Stengiamės, kad dedikacijos per daug nesikartotų, bet vienas kitas dubliuojasi.

Riba yra, nors ji dar neaiški. Yra dar daug vardų, kurie būtinai turi atsirasti. Visų tikrai nesudėsim, jų juk vis atsiranda naujų. Tai kamerinė miesto gatvė, kur milijonai netilps, bet kol dar yra vietos, lentelės atsiras. Gatvės kaimynai (pvz., Tatuiruočių salonas, Tarptautinė vaikų mokykla) nori bendradarbiauti ir siūlo savo fasadus. Išklausau įvairių nuomonių, bet esu visiška fatalistė ir tikiu, kad projektas savaime ras, kaip užsibaigti, kai tam ateis laikas.

Ar galime sakyti, kad šią sieną darė menininkai, mėgstantys skaityti?

Iš dalies taip. Menininkai dažnai yra visapusiškai išsilavinę žmonės, kai kurie skaito nuo ryto iki vakaro, nors pažįstų ir tokių, kurie skaito visai nedaug, bet turi sau svarbius autorius. Arba išvis nemėgsta poezijos, bet kokiomis nors aplinkybėmis susiduria su kūriniu, kuris stipriai paveikia. Todėl mes įsileidžiame dedikacijas ir ne itin garsiems rašytojams, jei jie ką įkvėpė. Rėmėjai pageidavo, kad atsirastų ir tarptautinių autorių, susijusių su mūsų šalimi. Taip atsirado dedikacija Jonathanui Franzenui. Tačiau kadangi man nepatiko jo kūryba ir nepatiko tai, kaip joje minima Lietuva, padariau gana ironišką darbą.

Iš pokalbio su Liudviku Jakimavičiumi man užstrigo jo įžvalga, jog rašytojai vargiai taip gerai ir tiek daug žinotų dailininkų...

Iš tiesų nėra tos menų sintezės. Kai projektas prasidėjo, rašytojai visai nedalyvavo, net daugelis nežinojo, kad tokia siena yra. Nebuvo kaip jų lengvai pasiekti (tik Rašytojų sąjungoje buvo pakabintas skelbimas). Vėliau per žmones žinia išplito ir dabar esu kviečiama į skaitymus, jaučiamas susidomėjimas. Šiemet Literatų gatvėje net vyko vienas iš „Poezijos pavasario“ renginių.  

Belieka tikėtis, kad tokia siena bent iš dalies gali suvesti rašytojus ir vizualaus meno kūrėjus. Juk visai tikėtina, kad literatas gali susidomėti bent jau tuo, kuris galvodamas apie jį kūrė.

Galiausiai, kadangi pokalbiuose apie legendinę gatvę ne kartą nuskambėjo žodžiai „užsienietis“ ir „nuomininkas“, pagalvojau, kad verta pakalbinti ir vieną iš jų. Jaunos amerikietės mokslininkės Michelle K. ALGER  jau daugiau nei metus nuomojamo buto langai atsiveria į Literatų sieną. Įdomu, kaip jai viskas atrodo. 

Kad galėtum aprašyti Literatų gatvę, mažų mažiausiai turėtum būti poete, nes ji sudaryta ne tik iš sienų ir grindinio, bet ir kvapų, nuotaikų bei jų prieštaravimų. Per visą tą laiką, kai čia gyvenu, vyksta nesibaigianti pojūčių šventė. Ji virsta pro langus į mano kambarį ir kaskart patvirtina, kad Vilnius visuomet buvo mišrus miestas savo tautybėmis, socialinėmis klasėmis, religijomis, šeimos modeliais ir socialinėmis grupėmis. Popietinė Hare Krišnos mantra, kūdikių verksmas, gitaros garsai, atsimušęs nutrūkusių pokalbių šnabždesys, senamiesčio veikėjo riksmas – „Ammmmmmmmmmerrrrrrrrrrrika!“, kažkieno meistriškos violončelės serenados, iš Tatuiruočių salono girdimas adatų zvimbimas, šeimininko laukiančio šuns inkštimas, šnekos prancūziškai, vokiškai, angliškai, ispaniškai, rusiškai, lietuviškai ir kalbomis, kurių neatpažįstu. Ritmas triumfuoja. Lagamino ratukų zirzimas nuseka šeimininką, ieškantį viešbučio, suskamba varpai, grąžtas – rengiama nauja dedikacija dar vienam literatui. Visuomet girdžiu, kai jos atsiranda. Mėgstu apžiūrėti naujas lenteles, kad ir pasakojančias apie man ne visuomet žinomus autorius, o dar labiau man patinka, kad galiu jas paliesti. Ši siena papildo miesto įvairovę ir kuria iš tiesų demokratišką aplinką, kurią Vilniui būtų vertinga išsėti ir kitose viešose erdvėse.

Parengė Monika Krikštopaitytė

„7 meno dienos“ Nr.22 (898), 2010-06-04