Gyvai – „Sidabrines gerves“, o per televizorių – Lenkų vaidybinių filmo festivalio Gdynėje. Abi ceremonijos buvo puošnios, iškilmingos, skatinančios domėtis nacionaliniu kinu, jį kurti ir remti, abiejose apdovanojimus teikė nusipelnę ir madingi žmonės. Abi sulaukė ir pagyrų, ir kritikos. Lenkų buvo nepalyginti rimtesnė, bet juk suprantama kodėl. Lietuvių humoras kartais atrodė abejotinas, bet mūsų humoro jausmas patys žinome koks. Prisipažinsiu, nesirengiau rašyti nei apie vieną, nei apie kitą renginį, bet vedžiodamas savo šunelį mintyse kelias dienas nuolat grįžinėjau į savaitgalį, tarsi būčiau kažko nesupratęs. Atsisėdęs rašyti, pabandžiau išsiaiškinti. Keista ne todėl, kad prieš prasidedant „Sidabrinėms gervėms“ salės prieigose pamačiau daugybę seimūnų ir visai mažai kinematografininkų. Tai suprantama – Seimas nori spindėti, nes jaučiasi lietuviško „glamūro“ dalimi. (Kita vertus, gal tik taip politikams ir galima paaiškinti, kad kinas Lietuvoje dar egzistuoja?) Sutrikdė visai kas kita. Atsiimdamas svarbų prizą jaunas lenkų režiserius kreipėsi į televizijos vadovus, sakydamas, kad žiūrovai nėra tokie kvaili, kaip kad jie mano. Žiūrovams reikia ir rimtų filmų. Atsiimdamas „Sidabrinę gervę“ jaunas lietuvių scenaristas mojavo apdovanojimu kaip kardu ir piktai aiškino, kad „Zero 2“ pasižiūrėjo daugybė žiūrovų, nors filmo kūrėjai negavo iš valstybės nė lito. Todėl būtent tokiam žiūrimam kinui ir reikia skirti nacionalinio kino pinigų. Kažkaip neįsivaizduoju, kad lenkų komercinio kino kūrėjas leistų sau pasakyti kažką panašaus. Komercinis ir yra komercinis, jis užsidirba pats. Suprasčiau, jei jaunas lietuvių kūrėjas skatintų rūpintis žiūrovų kultūra, kad šie nežvengtų salėje išgirdę rusišką keiksmažodį. Bet lietuviškas liberalizmas suformavo „savitą“ požiūrį į meną ir kultūrą – tai yra tik dar vienas vartojimo produktas. Jis skirtas maloniai, be žymesnių intelektualinių pastangų praleisti laisvalaikį. Todėl turi būti prieinamas ir suprantamas visiems.

Beje, šį lozungą jau dvidešimt metų įgyvendina televizijos. Sakyčiau, labai sėkmingai. Neseniai „Newsweek“ puslapiuose diskutuodama apie lenkų televiziją, tokį mechanizmą tiksliai aprašė Agnieszka Holland: „Jaunas žmogus, kuris nei mokykloje, nei radijuje, nei per televiziją nesusidūrė su Chopino, Beethoveno ar Szymanowskio muzika, ją suvoks kaip garsų kakofoniją. Žiūrovas, kurio pagrindinis maistas yra telenovelės, nebus pasirengęs suvokti sudėtingos ambicingų amerikiečių serialų kalbos, ką jau kalbėti apie svarbesnius europietiškus filmus ar nacionalinę klasiką. Žiūrovas, kurio požiūrį į tikrovę formuoja tabloidinės televizijos žinios ir politikų ginčai informacijos laidose, nesugebės suvokti šiuolaikinio pasaulio, jo ekonomiką, ūkį, politiką valdančių mechanizmų. Jis nesugebės sąmoningai rinkti savo atstovų. Nepamirškime, kad nepaisant revoliucinių žiniasklaidos permainų pagrindinis lenkų žinių šaltinis yra televizija ir radijas. Skaitymas dramatiškai menksta. Laikraščių tiražai taip pat. Komercinės žiniasklaidos tikslas beveik išimtinai yra pelnas, kurį ji gauna iš reklamos. Tad žiniasklaida nepristato pasaulio, kuriame svarbios kitokios nei vartojimas vertybės. Ji vadovaujasi greito pelno būtinybe ir investuoja beveik vien tik į pigią pramogą, sensacijas ir skandalus. Maža to, reklamos davėjus domina tik vartotojiškai patrauklios žiūrovų grupės – pasiturintis didmiesčių gyventojas nuo 18 iki 50 metų. O kur vaikai? Pensininkai? Žemdirbiai? Mažų miestelių gyventojai? Inteligentai ar jaunimas, nesuinteresuotas vartotojišku gyvenimo būdu?“
LTV pavasarį pradėjo gana reguliariai priminti lietuvių kino istoriją. Kartu su filmų kūrėjų prisiminimais Aistė Stonytė savo laidoje nuolat pateikia ir anoniminių šiuolaikinių žiūrovų nuomones. Įdomu, ką jie rašytų, jei lietuvių kinas ir prieš keliasdešimt metų būtų buvęs tik atvirai komercinis, toks kaip kad „Zero“ ir „Zero2“?

Šį šeštadienį (5 d. 23 val., kartojimas 6 d. 11.30) LTV primins vieną geriausių ir pranašiškiausių lietuviškų filmų – Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969). Filmo herojai – provincijos miestelio gyventojai, tiksliau, jo šviesuomenė – gydytojai, mokytojai, kunigas, inžinieriai. Už išoriškai paprastos ir ramios jų egzistencijos filmo kūrėjai įžvelgė ne vieną neišsipildymo ar meilės dramą. Bijau, kad dabar pasikeitė ir šviesuomenė, ir maži miesteliai, bet filmo konfliktas visai šiuolaikiškas. Miestelyje planuojama statyti didelę gamyklą, ji ne tik sugadins idilišką peizažą, bet ir sugriaus tradicinį gyvenimo būdą bei jo vertybes. Tai supranta ne visi filmo herojai, bet scenarijaus autoriams Icchokui Merui ir Vabalui tai buvo akivaizdu. Tradicinis konfliktas tarp seno ir naujo filme skatino žiūrovus mąstyti, lyginti. Jo ištarmė buvo nedviprasmiška, matyt, todėl „Birželis, vasaros pradžia“ buvo rodomas tik Lietuvoje, o ne visoje Sovietų Sąjungoje, nors susikirtimai su cenzūra prasidėjo dar scenarijaus tvirtinimo stadijoje. Filmas tarsi nujautė „atlydžio“ pabaigą, netrukus prasidėsiančią gilią brežnevinę stagnaciją ir papasakotos parabolės žodžiais teigė, kad baisiausia yra tai, jog niekas nepasikeis.

Tokių ypatingų filmų šią savaitę nebus daug. Prie jų priskirčiau Spike’o Lee debiutą – 1986 m. sukurtą komediją „Jai šito verkiant reikia“ (LTV2, 6 d. 23.40). Pagrindinė filmo herojė Nola Darling (Tracy Camilla Johns) turi tris gerbėjus – mandagų ir saugumą žadantį Džemį, savimi besigrožintį modelį Gryrą ir juokingą dviratininką Marsą (jį Woody Alleno stiliumi suvaidino pats režisierius). Nolos draugė lesbietė taip pat stengiasi įtikinti merginą pasirinkti kitokius malonumus. Nors kiekvienas jų siekia turėti merginą tik sau, Nola nori būti laisva ir savarankiška. Per 15 dienų nufilmuoto, mažo biudžeto, Kanuose parodyto „Jai šito verkiant reikia“ sėkmė paskatino naują nepriklausomų ir pirmiausia juodaodžių kūrėjų bangą. Bet istorinė filmo reikšmė pirmiausia susijusi su tuo, kaip jame rodomi juodaodžiai: ne įprasti veltėdžiai, narkotikų prekeiviai ar šliundros, o išsilavinę, protingi miestiečiai. Bruklino atmosferą filme pabrėžia režisieriaus tėvo Billo Lee džiazo muzika.

Dar vienas dėmesio vertas prisiminimas per LTV2 – šįvakar (4 d. 21.15) rodomas anglų kino klasiko Tony Richardsono filmas „Komikas“ (1960), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Laurence’as Olivier, Alanas Batesas ir Albertas Finney. Tai pasakojimas apie miuzikholo artistą, kuris vaidina prastuose reginiuose ir nereaguoja į jokią kritiką, bet šiuo atveju man svarbiau ne siužetas, o genialūs aktoriai.

Nostalgiškus prisiminimus jau sukelia ir Terry Gilliamo „Broliai Grimai“ (TV3, 5 d. 22.15), nes vieną brolių suvaidino Heathas Ledgeris. Svajotojas Džeikobas kartu su cinišku Vilhelmu (Matt Damon) keliauja iš kaimo į kaimą, įtikinėdami jų gyventojus, kad jų namuose gyvena daugybė ne šio pasaulio pabaisų ir todėl jie turi atlikti egzorcizmus. Bėda ta, kad užklydę į vieną kaimą herojai įsitikina, jog jame iš tikrųjų yra pabaisų... Terry Gilliamas tarsi apverčia aukštyn kojomis žinomą schemą – broliai Grimmai kadaise keliavo po Vokietiją, rinkdami pasakas, kurios iki šiol žavi didelius ir mažus. Tose paslapčių ir pavojų pritvinkusiose pasakose magiškos jėgos kovoja su blogiu, o paprasti mirtingieji pasipriešina blogų burtininkių ir kitokių piktų jėgų kėslams. Fantazuotojas Gilliamas brolius apgavikus filme priverčia tapti didvyriais ir kuria pasaką apie pasakų kūrėjus. Mintis aiški ir akivaizdžiai šiuolaikiška. Kad pasaka apie brolius Grimmus taptų dar aiškesnė, režisierius sujungia komedijos, fantazijos, siaubo filmo elementus. Tikrieji broliai Grimmai buvo įsitikinę, kad jų pasakos – puiki pramoga. Jie gyveno sudėtingais laikais – XIX a. Vokietijoje dominavo prietarai ir mitai. Bet tai buvo ir radikalių permainų metas, kai kartu su Napoleono kariuomene į šalį atėjo Šviečiamosios epochos idėjos. Racionalios minties susidūrimas su kaimišku, mitais ir senoviniais pasakojimais besiremiančiu gyvenimo būdu virto konfliktu, kurį Gilliamas norėjo atskleisti ekrane, rodydamas brolių kelionę. Esu įsitikinęs, kad filmas aktualus, juk panašų konfliktą tarp tikėjimo fantazijomis ir racionalių idėjų dabar išgyvena ir kaimiškas vertybes garbinanti mūsų tauta.

Nors internetas beribis, apie dar kelis rečiau rodytus filmus – telegrafiškai trumpai. Bruce’o Williso herojus – pavargęs ir ištroškęs pagirių policininkas Richardo Donnerio 2006 m. filme „16 kvartalų“ (LNK, 6 d. 22.20) gauna užduoti nuvežti plepų kalinį į teismą. Užduotis paprasta, bet netrukus policininkas supranta, kad turės rinktis tarp lojalumo kolegoms ir pareigos apsaugoti liudininką. Du Haroldo Ramiso 2005 m. „Ledinės kompanijos“ (TV3, 5 d. 00.50) sukčiai (John Cusack, Billy Bob Thornton) prieš pat Kalėdas išvilioja iš Kanzaso mafiozų du milijonus dolerių, bet iš miesto pasprukti jiems nebus lengva. Neilo LaBute 2006 m. filmo „Karklų žmonės“ (LTV, šįvakar, 4 d. 22.30) herojus policininkas Edvardas (Nicolas Cage) ieško be pėdsakų dingusios mergaitės. Paieškos atveda jį į salą, kurios gyventojai išpažįsta pagonybę. Policininkas pradeda įtarti, kad mergaitė galėjo būti paaukota vienam iš dievų. Mathieu Kassovitzo 2003 m. filmo „Gotika“ (TV3, 8 d. 23 val.) herojė psichologė Miranda (Halle Berry) kalėjimo psichiatrinėje ligoninėje gydo pavojingas ligones. Viena jų yra žudikė (Penelope Cruz), bet Miranda merginos kalbomis netiki. Situacija pasikeičia, kai Miranda ryte atsibunda šalia nužudyto vyro. Ją persekioja prieš kelerius metus mirusios merginos vizija. Daktarės kolega įtaria, kad Miranda serga... Chen Kuo Fu 2002 m. „Dvigubas vaizdas“ (TV3, šiąnakt, 4 d. 00.25) perkels į Taivano sostinę Taibėjų, kur naujausios technologijos visiškai sugyvena su dvasiomis ir fantomais, o trys paslaptingos žmogžudystės sutrikdo vietinę policiją. Filmą rekomenduoju, nes bylą tiriantį policininką vaidina Tony Leung Ka Fai – bene ryškiausia šių dienų kinų žvaigždė, matytas Won Kar-wai, Ango Lee filmuose.

Apibendrinant daugumą šiuolaikinės tematikos šios savaitės filmų, galima padaryti išvadą, kad gyvename nesaugiame, kupiname paslapčių, dvasių ir piktų jėgų pasaulyje. Jis primena brolių Grimmų pasakas. O ką primename mes, besiklausantys dar niūresnių visokių televizijos rūtų, kunigų ir prokurorų pasakų?

Jūsų –
Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.22 (898), 2010-06-04