Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 22 (898), 2010 birželio 04 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vytautas Barkauskas: „Lietuviška sakmė“(10)
Atgarsiai po Vilniaus festivalio atidarymo
Laima Kreivytė: Daiktavardiška tapyba(4)
Romualdo Kuncos natiurmortų paroda
Monika Krikštopaitytė: Literatų gatvė pro tris langus(5)
Pokalbis su šios gatvės gyventojais, auginančiais jos gyvybingumą
Kęstutis Šapoka: Kintančios sąvokos(6)
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininką Vytautą Michelkevičių kalbina Kęstutis Šapoka
Krėsle prie televizoriaus
Kora Ročkienė : Fiasko dideliame mieste(6)
Naujas filmas „Seksas ir miestas 2“

Živilė Ramoškaitė

Praėjusį penktadienį (gegužės 28 d.) prasidėjęs keturioliktasis „Vilniaus festivalis“ – šįsyk kompaktiškas ir laiko, ir erdvės požiūriu. Septyni festivalio koncertai sutilps į gerą savaitę (baigiamasis – ateinantį sekmadienį), ir visi vyks vienoje vietoje, Nacionalinėje filharmonijoje.

 

Dėl ko šis, o ir kiti meno renginiai siaurėja bei mažėja, visiems gerai žinoma, tad nebeaušinsime burnos. Verčiau pasveikinsime rengėjus, kad jie apskritai sugebėjo išlaikyti festivalio tęstinumą, pakviesti į Vilnių čia dar nesilankiusių įžymių atlikėjų ir surengti iškilią muzikos šventę melomanams. Apie tai liudija jau pirmieji du koncertai, pasibaigę audringomis ovacijomis.


Tiesa, nuolatiniams festivalio oponentams bus peno minčiai: nėra lietuviškos premjeros, apskritai trūksta lietuvių muzikos (tik Edgaro Montvido rečitalio programoje yra vienas K.V. Banaičio opusas)... Mano galva, šįsyk premjeros nėra tik dėl finansų stygiaus, o lietuviškų kūrinių pasirinkimą, regis, lemia atlikėjai. Matyt, jų pasirinkimo laisvę ir tektų riboti... Beje, senokai kirba mintis, kad pastoviu lietuvišku festivalio akcentu galėtų tapti M.K. Čiurlionio „Miškas“ arba „Jūra“. Vieną ar antrą simfoninę poemą reikėtų pagroti kasmet. Klausytojai keičiasi, o jei ir nesikeičia, kultūringiems piliečiams ne pro šalį įsiminti ir tuoj atpažinti tautos genijaus muziką, juk dailę atpažįsta tikrai daugelis!


Šįsyk festivalį pradėjo lietuviškos tematikos, sutartinių skambesiais ataustas veikalas, sukurtas rusų kompozitoriaus Rodiono Ščedrino, kuris yra Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narys. Tai Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirta „Lietuviška sakmė“ simfoniniam orkestrui. Ją, kaip ir visą likusią programą, atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas japonų dirigentės Tomomi Nishimoto. Pirmąsyk „Vilniaus festivalio“ pradedamajame koncerte dirigento batuta yra moters rankoje. Pridėjus dar ir vakaro solistę pianistę Tamarą Stefanović išeitų, kad festivalyje kaskart ryškesnis moterų vaidmuo. Šį įspūdį sustiprina greta jo meno vadovo Gintauto Kėvišo energingai dirbanti festivalio vykdomoji direktorė Rūta Prusevičienė su savo komanda.


Sankt Peterburge mokslus baigusi T. Nishimoto intensyviai koncertuoja Japonijoje, Europoje ir Rusijoje, bendradarbiauja su Latvijos ir Lietuvos kolektyvais. Pernai ji gastroliavo Japonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru, o šiemet iškart po festivalio atidarymo į savo tėvynę išvyko su mūsiškiu Nacionaliniu simfoniniu orkestru, kur bus surengtas didelis koncertinis turas po Japonijos miestus.
Klausantis koncerto programos, kurioje dar buvo Roberto Schumanno Koncertas fortepijonui a-moll bei Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherazada“, dėmesį traukė nepaprastai valingas ir tikslus dirigentės mostas, puikus kūrinio formos pojūtis, jautrumas smulkiausioms detalėms. Ypač puikiai dirigentei pavyko „Šecherazada“; jos klausantis iš tiesų jutai paslaptingą „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų atmosferą su ryškiais besikeičiančios jūros vaizdais, Sindbado laivu, šurmuliuojančia rytietiška muge. Dirigentė taip sudėliojo dramaturginius akcentus, kad veikalas visai neprailgo, o tai neretai atsitinka. Orkestras šiame kūrinyje gali atsiskleisti visu pajėgumu ir visais resursais, sužavėti skambesio jėga ir subtiliomis dinamikos bangomis. Tai ir išgirdome: kolektyvas grojo tiksliai, įkvėptai, darniai. Kūrinyje ypač gausu įvairių instrumentų solo, kuriuos orkestro artistai – stygininkai ir pūtikai – atliko pavyzdingai. Tačiau patys svarbiausi šioje siuitoje yra pirmojo smuiko soliniai epizodai, beveik prilygstantys solo kūriniui. Juos išraiškingai pagriežė orkestro koncertmeisteris Algimantas Peseckas, pasitelkęs gausius tembrų ir dinamikos niuansus, skoningą artikuliaciją, tikslius štrichus.
R. Schumanno Koncertą skambino pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi serbų kilmės Vokietijoje gyvenanti pianistė T. Stefanović. Ši atlikėja aktyviai įsitraukusi į tarptautinį muzikinį gyvenimą, dalyvauja įvairiuose festivaliuose ir dėsto Kelno aukštojoje muzikos mokykloje. Emigravusi iš tėvynės prasidėjus karui pianistė iki šiol ten nėra lankiusis; pasak jos, ten ja nesidomima. Tačiau pasaulio koncertiniame gyvenime ji atrado savo vietą. Greta klasikinio repertuaro ši pianistė mėgsta šiuolaikinę muziką, atlieka Pierre’o Boulezo, Győrgy Ligeti ir kitų įžymių autorių kūrinius.


Pianistei būdingas racionalus mąstymas ir ypatingas skambinimo tikslumas. Tai atsiskleidė klausantis R. Schumanno Koncerto. Tiesą sakant, kūrinyje gausu subtilaus jausmo, ilgesio, dvejonės ir kartu – veržlios energijos, džiaugsmingų emocinių pakilimų. Pianistė daugiausia kreipė dėmesį į raiškiai artikuliuotą harmoningai įformintą visumos perteikimą. Finalinėje dalyje ji stebino išskirtiniu virtuoziškumu, energija, valingumu, kai gausūs greiti kūrinio epizodai trykšte tryško tarsi savaime, be menkiausių išorinių pastangų, laisvai ir užtikrintai. Šis pianistės skambinimo stabilumas puikiai padės ir gastrolėse Japonijoje, kuriose ji atliks tą patį koncertą.


Antrąjį festivalio koncertą (birželio 1 d.) surengė Lietuvos kamerinis orkestras. Jo meno vadovas, solistas ir dirigentas Sergejus Krylovas scenoje susitiko su kitu mūsų publikos numylėtiniu, žymiu violončelininku Aleksandru Kniazevu. Abu virtuozai grojo pasikeisdami ir taip įkaitino publikos emocijas, kad salė nuo aplodismentų ir šūksnių tiesiog griaudėjo.


Pirmosios dalies programą sudarė žavūs, melodingi, populiarūs ir itin virtuoziški kūriniai, kurių klausymasis nereikalavo intelekto pastangų, bet teikė didžiulį džiaugsmą ir tikrą komfortą. Salę užbūrė solo instrumentų skambesio grožis, niuansų subtilybės bei toks lengvas ir grakštus virtuoziškumas, kokį girdime labai retai. Orkestras visus kūrinius akompanavo kaip aukščiausio lygio partneris, jaučiantis menkiausią solisto minties ir jausmo virptelėjimą.


Pradžioje A. Kniazevas pagrojo Aleksandro Glazunovo „Menestrelio dainą“, sužavėjusią nepaprastai jautriu frazavimu ir tembro subtilybėmis. Jo instrumentas prabilo visomis įmanomomis spalvomis. Šią emocingą muziką jis grojo naudodamasis mėgstamu savitu rubato, kuriam atitarti tikrai nėra paprasta. Neatsitiktinai orkestro koncertmeisteris Eugenijus Urbonas ėmėsi net saikingų dirigento mostų, kurie solisto ir orkestro muzikavimą sujungė į darniai alsuojantį ansamblį. Panašiai apibūdintumėme ir Piotro Čaikovskio Andante ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru