Jos debiutinis romanas „Lenkų ir rusų karas po baltai rauduona vėliava“ (2002) apdovanotas prestižine žurnalo „Polityka“ premija („Paszport „Polityki“) ir laikomas didžiausia paskutinio dešimtmečio lenkų literatūros sensacija. Knygos pagrindu Xawery Ýulawskis sukūrė filmą „Lenkų rusų karas“, kuriame Masłowska suvaidino epizodinį vaidmenį. Antrasis rašytojos romanas „Karalienės povas“ (2006) buvo apdovanotas svarbiausia lenkų literatūros premija „Nike“. Masłowska taip pat parašė dvi pjeses: „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ (2006) ir „Tarp mūsų viskas gerai“ (2008). Ir romanai, ir pjesės sulaukė daug vertimų į kitas kalbas, pastatymų užsienyje. Lietuviškai išleistas romanas „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2007), pagal pjesę „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ spektaklį „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ „Menų spaustuvėje“ pastatė Agnius Jankevičius. Praėjusią savaitę Lenkų kultūros instituto ir spektaklio prodiuserio Audronio Liugos kvietimu Vilniuje viešėjusi Dorota Masłowska pasižiūrėjo spektaklį, susitiko su Vilniaus pedagoginio universiteto studentais ir dėstytojais. Su Dorota Masłowska kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

Jums leidus, apie Vilniaus įspūdžius paklausiu pabaigoje, pirmiausia prašyčiau pasakyti, kokias asociacijas Jums kėlė Lietuva prieš čia atvykstant?

Niekad čia nebuvau ir, atvirai pasakius, Lietuva man nekėlė kokių nors ypatingų asociacijų, išskyrus Adomą Mickevičių ir Czeslawą Miloszą. Greičiau esu tingi, pasyvi turistė, lankanti viešbučius ir keičianti lėktuvus. Labai nemėgstu turistauti ir fotografuotis prie paminklų.

Tačiau numanau, kad, metus gyvenusi Berlyne, apžiūrėjote miestą. Kas ten Jums padarė didžiausią įspūdį?

Berlyne labiausiai mėgstu laisvę, kokią turi tenykščiai žmonės, ir galimybę būti tuo, kuo esi, nemokant už tai ypatingos kainos. Todėl Berlyne praleistą laiką prisimenu labai smagiai. Tik kad ir jame gyvenau ne kaip turistė. Į Berlyną persikėliau su visais namais, mano dukra lankė ten paprastą darželį, mano gyvenimas Berlyne, sakyčiau, buvo labai kasdieniškas.

Kaip iš Berlyno atrodo Lenkija? Ar vienų metų atstumas nuo Lenkijos leido kitaip pasižiūrėti į lenkų problemas, lenkiškumą?

Manau, kad būtent šiuo požiūriu tie metai man davė labai daug. Pats suvokimas, kad galima gyventi kitur, šiek tiek kitokiomis teisėmis, savaip atpalaiduoja ir suteikia jėgų. Bet aš grįžau į Lenkiją. Tai buvo mano sąmoningas pasirinkimas, nes esu nuo tos Lenkijos priklausoma, nes tą šalį gavau kartu su viskuo, vienintelę šalį, kurią per kalbą suprantu iki kaulų smegenų. Taigi grįžau į Varšuvą su džiaugsmu ir gerai joje jaučiuosi.

Susitikote Vilniuje su vietiniais polonistais. Man pasirodė, kad polonistai Jūsų nemėgsta.

Atvirai sakant, tai buvo mano pirmasis susidūrimas su polonistika nuo licėjaus laikų. Seniai negirdėjau tokių literatūrologinių to, ką darau, aptarimų, todėl buvo įdomu pasiklausyti. Tačiau ar polonistai mane myli, ar ne, žinote, man nelabai įdomu.

Visada yra ryžtingų gerbėjų ir tokių pat ryžtingų oponentų. Ar Jus jaudina kritika?

Kai publikuoju naują kūrinį ir jis sulaukia tam tikros reakcijos, vertinimų, spaudos aptarimų ir pan., tada kurį laiką viską seku ir kažkaip jaudinuosi. Paskutinis toks epizodas buvo prieš dvejus metus, bet dabar manęs tai visai nejaudina ir atrodo kaip pernykštis sniegas. Bet, žinoma, tais momentais, kai kažką iš savęs siunčiu pasauliui, seku, kaip bus priimta ir kažkaip dėl to nerimauju.

Nuo pat knygos „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“ pasirodymo, sakyčiau, periodiškai skelbiami „Masłowskos sezonai“: po pirmo romano buvo antras, tada iš eilės dvi dramos. Kada galime laukti naujo Masłowskos kūrinio?

Neturiu žalio supratimo. Tai vyksta tarsi savaime. Esu nelabai pareigingas žmogus ir itin nemėgstu spaudimo, net kai spaudžiu pati save. Dabar greičiau yra duomenų rinkimo etapas, o ne jų perkūrimo.

Ar tai bus romanas, ar teatro pjesė?

Sunku pasakyti, bet noriu grįžti prie prozos. Nenorėčiau įstrigti teatre ir nenorėčiau nieko daryti mechaniškai, todėl manau, kad būtų žavu, jei grįžčiau prie buvimo rašytoja.

Kodėl susidomėjote teatru?

Labai sveika ir kūrybiška yra bėgti nuo bet ko, kas atliekama automatiškai, vadinasi, nuolat sau reikia sakyti: „Žvalgykis aplink, mokykis naujų dalykų!“ Todėl gavusi pasiūlymą parašyti pjesę, juo ir pasinaudojau. Buvo smalsu, ar sugebėsiu, dar norėjau priversti save išmokti kažką nauja. Ir tai pavyko. Paskui parašiau kitą pjesę. Bet dabar bijau, kad tai gali tapti mechaniška. Manau, grįžimas prie prozos pareikalautų didesnių intelektualinių pastangų.

Susidūrėte ir su kinu. Kaip pasijutote aktorės vaidmenyje?

Labai blogai. Vis dėlto privalėjau tai padaryti, nes žinojau, kad tai jau niekad gyvenime nebepasikartos, todėl jaučiau pareigą sau tai daryti.

Ar jaučiatės savo kartos literatų dalis?

Jei ir jaučiuosi kieno nors dalis, jei kažką panašaus apskritai fiksuoju, tai tikrai ne literatūrologinės ar sociologinės, bet savos kompanijos ir emocinių ryšių kategorijos lygyje. Su daugeliu to paties amžiaus žmonių, turinčių tą pačią profesiją, nuoširdžiai draugauju. Panašiai jautriai suvokdami pasaulį, manau, kuriame tam tikrą bendruomenę. Tačiau neturiu supratimo, kaip tai atrodo iš šalies, ir kur tai galima išdėlioti istoriškai ir literatūrologiškai.

Kadaise Levas Tolstojus parašė tekstą „Negaliu tylėti“. Parašė, nes negalėjo tylėti. Kodėl rašote Jūs?

Nes negaliu kalbėti (juokiasi). Visada buvo sunku tiesiogiai formuluoti mintis, tad mano poreikis ir būtinybė rašyti daugiausia atsirado būtent iš nesugebėjimo kalbėti. Beje, stengiuosi tai keisti ir tą sugebėjimą galiausiai pamažu išlavinsiu. Tačiau niekad nesugebėjau išreikšti minčių kalbėdama. Todėl manau, kad rašymas man iš pat pradžių buvo būtinas, kad galėčiau visiškai patirti save. Tad tai viena mano psichologinių ir emocinių būtinybių, labai organiškas ir natūralus poreikis.

Kritikai rašo, kad esate pagadintos literatūros atstovė. Ar kalbos destrukcijos elementai ir konvencijų maišymas iš pat pradžių buvo Jūsų sąmoningas pasirinkimas?

Manau, kad tai buvo mano laisvės instinktas, noras pasijusti laisvai, laužyti tam tikras slegiančias ir paralyžiuojančias taisykles. Man visada patiko schemas laužanti literatūra. Tas schemas, kuriose, visų nuomone, kaip tik ir slypi literatūros grožis. Todėl judėjau prie tam tikro grubumo, šleikštulio ar net skatologijos. Bet visada už to buvo troškimas išsakyti tai, kas slepiama, draudžiama ar stipriai maskuojama. Ypač kai dar buvau jauna. Dabar mane tai jau nuvargino, manau, kad šį siužetą jau išsėmiau, poreikis apnuoginti ir demaskuoti jau nebėra toks didelis kaip kadaise. Be to, žinau, kad visos tos kaukės, lakai, plėvelės yra paprasčiausiai reikalingi, kad galėtum normaliai gyventi.

Ar Jus dažnai atpažįsta gatvėje, kaip tada elgiatės?

Pagal mano knygą sukurtas filmas tapo garsus, neseniai jį parodė Lenkijos visuomeninė televizija, tad mano atpažįstamumas, kuris anksčiau buvo gana pakenčiamas, dabar tikrai smarkiai išaugo ir dėl to gana neramu, bet ką padarysi.

Kokia literatūra Jus įkvepia, ką mėgstate skaityti?

Skaitau labai daug. Dažniausiai tam tikru periodu žaviuosi kokiu nors autoriumi ir skaitau visas jo knygas, vėliau susidomėjimas kažkur išnyksta. Paskutiniu metu tokį stiprų susižavėjimą pajutau skaitydama Trumaną Capote ir Bretą Ellisą. Be to, dar skaitau knygas, kurios man suteikia daug daugiau skausmo ir skaitytojo darbo. Apskritai labai įdomu, kaip knyga veikia tam tikru žmogaus gyvenimo momentu ir kaip tai, ką skaitai, yra susiję su to meto akimirka.

Bet kartu tai gali atsispindėti ir vėliau, pavyzdžiui, Jūsų darbe.

Labai įdomu, kas vyksta žmogaus galvoje, perskaičius knygą. Esu įsitikinusi, kad ji gali daug ką pakeisti, net realius įvykius, kurie žmogui atsitinka.

Ką manote, ar įmanoma išversti Jūsų kūrinius į kitas kalbas ir kitus kultūros kodus?

Apsilankymas Vilniuje ir spektaklis šiuo požiūriu man labai įdomūs, nes pirmąkart mačiau savo pjesę perkeltą į kultūrą ir papročius tos šalies, kur ji statoma. Manau, tai daugiausia įmanoma todėl, kad Lietuva kultūriškai yra labai panaši į Lenkiją, ji taip pat katalikiška šalis. Spektaklis, kurį čia pasižiūrėjau, paskatino susimąstyti, kad žmonės nenori žinoti nieko apie Lenkiją ar kitą šalį. Žiūrėdami spektaklį, jie visada pirmiausia nori sužinoti ką nors apie save. Kai tai įvyksta (o Vilniaus pastatyme taip ir buvo), reaguojama iš tikrųjų entuziastingai, užsimezga žiūrovų ryšys su aktoriais ir tekstu. Abi mano pjesės, nors statomos daugelyje Europos ir ne Europos šalių, tampa pasakojimais apie Lenkiją, kai nėra galimybių jas perkelti į duotos šalies sąlygas. Tokio spektaklio suvokimas visada yra turistiškas, o ne gilus.

Pabaigoje prašyčiau pasidalyti savo įspūdžiais apie viešnagę Vilniuje.

Mano atsakymas bus visiškai neįdomus, nes atvažiavau čia labai skubėdama, naktį, ir pamačiau viešbučio vidų, viešbučio restoraną ir Lenkų kultūros institutą. Dar paminklą Adomui Mickevičiui pro automobilio langą. Todėl manau, kad pasivaikščiojimą po Vilnių ir atsakymą į šį klausimą turiu palikti nelabai apibrėžtai ateičiai.

„7 meno dienos“ Nr.21 (897), 2010-05-28