Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 21 (897), 2010 gegužės 28 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Linas Vildžiūnas: Valstybė mus užmiršo(2)
Interviu dienraštyje „Lietuvos žinios”
Azerbaidžano muzika Nacionalinėje filharmonijoje
Vieno aktoriaus teatro festivalis Kaune
Monika Krikštopaitytė: Truputis materialumo (1)
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) atvirų dirbtuvių dienos
Vidas Poškus: Tykanti juoduma(3)
Harijo Branto piešiniai Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
Dovilė Aleksandravičiūtė: Viskas čia įtartina(2)
Lino Jusionio paroda „Įtartina veikla“ mobilioje galerijoje „Gaidys“
Nijolė Žilinskienė : Šviesos žaismas(1)
Kristės Vasiliauskaitės tekstilės paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje
Pokalbis su Dorota Masłowska
Kanų kino festivalio atgarsiai tarptautinėje spaudoje
Jonas Ūbis: Noriu grįžti(2)
Krėsle prie televizoriaus
Gegužės 28-birželio 3
„Naujosios dramos akcija '10“

Audronis Liuga

„Šiandien ir vėl kyla klausimas -

kur gali gimti meninė tiesa? Tokia tiesa,

kuria galima būtų pasidalyti su kitais.”

Kristian Smeds 

 

Žinomas šiuolaikinio teatro tyrinėtojas Draganas Klaićas straipsnyje „Ilgalaikė utopija“ ateities teatro pokyčius sieja su teatrinės erdvės transformacijomis. Jos turėtų vykti ne tradiciniuose teatro pastatuose, o tokiose vietose, kur nyktų ribos tarp tikrovės ir meninės fikcijos, scenos ir žiūrovų. Tai, anot Klaićo, kyla iš poreikio sugrąžinti teatrui bendruomeninį išgyvenimą, paversti jį ne tiek estetinės, kiek dvasinės patirties vieta. Šis poreikis išplaukia iš nostalgijos tiems laikams, kai teatras reikšdavo daug ir tapdavo kolektyvine švente. Kas šiandien teatrui sugrąžintų tokią patirtį? Juk jis negali konkuruoti su masinėmis šventėmis, vykstančiomis miestų gatvėse, aikštėse, arenose. Vadinasi, vien kitokios erdvės nepakanka. Reikia sukonstruoti kitokią teatro mašiną, padedančią nevaržomai keliauti laike ir erdvėje. Ją sukurti ir valdyti turėtų kūrybinė bendruomenė, nestokojanti drąsos, avantiūrizmo ir fantazijos. Dar būtina, kad kiekvienas jos narys gebėtų per kūrybinį veiksmą pasidalyti savo patirtimi su partneriais ir žiūrovais. Gal tada teatras, kaip bendros patirties vieta, nors akimirką iš utopijos taptų realybe.


***


2006-ųjų sausį suomių režisierius Kristianas Smedsas Vilniuje pradėjo repetuoti spektaklį pagal Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Būtiniausius daiktus scenografijai - spintą, kėdes, kilimą - radome sename vasarnamyje netoli Vilniaus. Tada čia apsilankęs Smedsas juokaudamas pasiūlė „Vyšnių sodo“ idėją: tarp susenusių žydinčių obelų susodinti aktoriai skaitytų Čechovo pjesės tekstus, o tuo metu darbininkai elektriniais pjūklais nupjautų medžius ir išvežtų kaip medienos atliekas... Vėliau prie „Vyšnių sodo“ idėjos grįždavom aptarinėdami teatro ir apskritai kultūros situaciją Lietuvoje. Per dvidešimt nepriklausomybės metų įsitvirtinę rinkos dėsniai pakeitė kultūros vietą visuomenėje. Pasikeitė ir ją kuriančių žmonių tarpusavio santykiai. Ideologinę cenzūrą pakeitė ekonominė priespauda. Kultūros žmonės ją ypač pajuto ekonominės krizės metais. Atėjo tinkamas laikas „Vyšnių sodui“.


2009-ųjų gegužės mėnesį Smedsas su būriu lietuvių teatro menininkų tame pačiame vasarnamyje netoli Vilniaus pradėjo „Vyšnių sodo“ repeticijas. Medžių kirsti niekas nesiruošė. Ieškota kitokių priemonių perteikti laiko paradoksus. Iš šalies žiūrint galėjo susidaryti įspūdis, kad sode susibūrę teatralai kartu smagiai leidžia laiką. Tačiau įsižiūrėjus buvo galima pastebėti filmavimo kameras, fiksuojančias kiekvieną repeticijų akimirką, ir pajusti ore tvyrančią kūrybinę įtampą...


Iš pradžių buvo tik apleistas sodas su senais vaismedžiais ir nedideliu vasarnamiu - nykstančio Vilniaus peizažo dalis. Ją sparčiai keičia naujas urbanistinis miesto veidas, kurio pėdsakai pastebimi ir priemiesčiuose. Tokių erdvių šiandien yra daugelyje Europos miestų. Tai - atminties erdvės, tampančios „vyšnių sodo“ priešistore. „Būtent autentiška aplinka paskatino pasitelkus Čechovo „Vyšnių sodą“ kalbėti apie tai, kas šiuo laiku vyksta gyvenime. Tai lyg kelių laikų sankloda: pro šiandieną persišviečia kelių dešimtmečių senumo atmosfera, o pro ją - Čechovo pjesės laikas“, - prieš pradėdamas repeticijas sakė Smedsas.


Vėliau atsirado „Vyšnių sodo“ vaidmenų atlikėjai: Ranevskaja - Virginija Kelmelytė, Gajevas - Juozas Budraitis, Lopachinas - Jonas Vaitkus, Jepichodovas - Vytautas Anužis, Piščikas - Gytis Padegimas, Petia Trofimovas - Paulius Budraitis, Šarlotė - Benas Šarka, Varia - Aldona Bendoriūtė, Ania - Irina Lavrinovič, Duniaša - Rasa Samuolytė, Jaša - Dainius Gavenonis. „Vyšnių sodo“ kūrybinė grupė taip pat įkūnijo „kelių laikų sanklodą“ - skirtingos kartos ir meniniai interesai buvo kaip ant delno. Kai kuriuos buvusius bendražygius likimas išblaškė po pasaulį. O visus sujungė „Vyšnių sodo“ idėja. Aktoriai buvo kviečiami ne kurti vaidmenis, kaip tai įprasta teatre, o pabūti kartu su savo personažais, paskaityti jų tekstus, papasakoti apie juos ir apie save. Repeticijos prasidėjo nuo pjesės skaitymo prie didelio stalo lauke po žydinčiais medžiais. Iš Paryžiaus atvykusi Ranevskajos vaidmens atlikėja V. Kelmelytė pirmą kartą po ilgo išsiskyrimo apkabino kolegas ir išdalijo jiems mažas dovanėles...


Teatras pasitraukė į šalį ir užleido vietą gyvenimui. Daugeliui aktorių tai buvo pirmasis tokio pobūdžio eksperimentas, ir kilo klausimas, kuo jis baigsis. Smedsas pasiūlė kitokį darbo metodą: „Tarp mūsų yra nemažai aktorių, kurie įpratę dirbti greitai ir rezultatyviai. Čia jie turi kitokią galimybę. Kaip režisierius noriu pasiūlyti aktoriams tokias aplinkybes, kuriose jie neturėtų skubėti ir galėtų džiaugtis laisve kartu fantazuoti. Gal iš tokios laisvės rasis kažkas įdomaus...“ Jau pirmąją „Vyšnių sodo“ repeticijų ir filmavimų savaitę dingo aktorių profesinis atsargumas, vyresnieji nusimetė amžiaus naštą ir kartu su jaunimu pasinėrė į režisieriaus Smedso pasiūlytą improvizacijų sūkurį. Iš jo pradėjo gimti netikėčiausi Čechovo pjesės scenų sprendimai. Netrukus atsirado ir atsakymas į klausimą, kas yra šis „vyšnių sodas“. Anot paties Smedso tai - „kūrybos, džiaugsmo, anarchijos vieta ir laikas, kai žmonės gali jausti, fantazuoti ir gyventi prieš pabaigą“.


Vyšnių sodas“ atspindi tai, kas teatre šiuo metu mane domina labiausiai. Tai - buvimas kartu su žmonėmis, su aktoriais. Kartais drauge praleisto laiko kokybė man svarbesnė už paties darbo kokybę. Interpretuodamas Čechovą neišvengiamai susiduri su laiko sąvoka. Turi atsakyti sau į klausimą, ką reiškia laikas teatre ir gyvenime. Dar ir todėl yra svarbu, kaip tu praleidi laiką kartu su Čechovu ir su žmonėmis“, - sakė Smedsas po pavasarinio repeticijų etapo. „Buvimas kartu su žmonėmis“ reiškė ne tik repeticijas, bet ir pokalbius apie teatrą, gyvenimą, kūrybos prasmę vakar ir šiandien, taip pat kasdienį pietų sriubos ritualą, vakarones prie laužo... Iš viso to gimė „Vyšnių sodo“ kūrybinė bendruomenė, nors kai kurie aktoriai ir režisieriai kartu repetavo pirmą kartą.


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru