Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

„MonoBaltijos“ sprintas 1


Vieno aktoriaus teatro festivalis Kaune


Rasa Vasinauskaitė

Share |
Roger Westberg „Tragiška komedija“
Kauno kamerinio teatro organizuojamo festivalio emblemoje pavaizduotas žmogeliukas tampa tikru sprinteriu. Šiemet antrą kartą vykęs tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis „MonoBaltija“ regisi ne tik sustiprėjęs, bet ir pasipildęs naujais vardais.

 

Turbūt ne tik garsas apie jaukią ir šiltą festivalio atmosferą (nepaisant karštų diskusijų po kiekvieno spektaklio), bet ir galimybė pamatyti skirtingus tokio teatro ieškojimus suviliojo čia grįžti pernykščius atlikėjus, sugundė atvykti naujus. Festivalio įkvėpėjai ir organizatoriai Aleksandras bei Stanislovas Rubinovai, taip pat visa Kamerinio teatro komanda festivalio dienomis savo svečiams skiria ypač daug dėmesio. Festivalio metu užtenka laiko ir atsipūsti, apžiūrėti Kauną ir jo apylinkes, ir padirbėti. Praktikams ir teoretikams būnant kartu, festivalio žmonės pasijunta viso renginio dalimi ir tampa atsakingi, kad jis vyktų sklandžiai.

 

Per 5 šiųmečio festivalio dienas (gegužės 5–9 d.) buvo suvaidinta 12 spektaklių, scenoje pasirodė aktoriai iš Lietuvos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir Vengrijos. Sumanytas kaip Baltijos šalių festivalis, šiemet jis priėmė ir spektaklį iš Vengrijos. Visai nebūtina kurti legendų apie Vengrijos prieigas prie Baltijos jūros (galbūt ateityje į Kauną atvyks dar tolesnių „sausumos“ kraštų menininkai), svarbiausia, kad vengrų spektaklis papildė monoteatro kūrėjų ieškojimus dar viena galimybe. Ir taip nutiko, kad būtent vengrų aktorius Péteris Schereris, suvaidinęs mokytojo „karą“ su mokiniais ir mokymo sistema, pelnė 1-ąjį festivalio prizą. Galbūt skirti vietas bei prizus spektakliams, kurie labiausiai priklauso nuo trapaus ryšio tarp atlikėjo ir žiūrovų, nėra geras sumanymas, tačiau kad ir kokie kartais neteisingi atrodytų, šie įvertinimai gali paskatinti tuos, kurie dar tik pradeda „mono“ karjerą, ir pažadinti tuos, kurie jau snaudžia ant laurų.

 

Palyginti su praėjusiais metais, šiųmetė „Monobaltija“ iš tikrųjų priartėjo prie monodramos – dauguma spektaklių tarsi įkūnijo vieno personažo dramą. Ar tai būtų socialinis, ar pramaišiui su politika, ar lyrinis „pasakojimas“, jie visi užkabino dramatišką žmogaus (ir net aktoriaus!) likimo briauną, per pasirinkto kūrinio prizmę įvertindami ir šiuolaikinio pasaulio situaciją. Be to, ėmė ryškėti tam tikros atskirų šalių vaidybos, juolab teatro tendencijos, kurios, kad ir koks intymus būtų šis žanras, atsispindėjo ir monospektakliuose. Turiu omenyje ypač stiprią hiperrealistinio ir kartu atsiribojimo teatro stilistiką vokiečių aktorės Gaby Schelle spektaklyje „Fedros sapnai“, beveik politinio teatro manifestaciją estų aktoriaus Indreko Taalmaa spektaklyje „Adolfas“, raiškios formos paieškas „įsceninant“ šiuolaikinę poeziją suomio Tuukkos Vasama „Odėje meilei“ ar aktyvaus žiūrovų dalyvavimo reikalaujantį Schererio spektaklį „Klamo karas“. Pasirodo, Vasama yra dirbęs su Kristianu Smedsu, Schereris puikiai žino Árpádą Schillingą, o Taalmaa „Adolfas“ įsilieja į šiandien bene populiariausios Estijoje trupės „No99“ kryptį – pasitelkus teatrą formuoti nacionalinę ir pilietinę savimonę, nes jokios kitos oficialios institucijos šios funkcijos nebeatlieka. Tad šie monospektakliai – tai ir neįprastos sceninės raiškos, ir originalaus požiūrio į pasirinktą (ar sukurtą) tekstą pavyzdžiai. Šalia – artimesnė literatūrinio teksto adaptacijai/interpretacijai tendencija, kurią kiekvienas savaip pristatė rusų aktoriai Jurijus Kraskovas („Pamišėlio užrašai“) ir Sergejus Barkovskis („Goriuchino kaimo istorija“). Nieko keista, kad lietuvių žiūrovai labai entuziastingai sutiko būtent šiuos du atlikėjus, o Barkovskis daugeliui tapo ir festivalio favoritu – įtaigioji rusų vaidybos mokykla, vertimo nereikalaujantys tekstai iškart sugriovė „ketvirtąją sieną“, leisdami mėgautis ir kiekviena teksto užuomina, ir aktoriaus intonacijų žaismingumu. Šia prasme ypač nepasisekė su nauju spektakliu į Kauną grįžusiam švedui Rogeriui Westbergui. Pernai parodęs įspūdingą „Hamletą komediją“, kurį vaidina jau antrą dešimtmetį, šįmet aktorius pristatė 2008 m. pagal belgų autorių Yves Hundstad ir Eve Bonfan „Komiškąją tragediją“ kurtą spektaklį. Deja, žiūrovai spektaklio metu tiesiog pasiklydo tarp švedų ir anglų kalbos, ir Westbergo bandyta suvaidinti Aktoriaus bei sceninio įkūnijimo laukiančių personažų kelionė ieškant Meilės ir Laiko pabiro į paskirus, sunkiai suprantamus fragmentus. Westbergas yra Stokholmo „Boulevardteatern“ meno vadovas ir aktorius; „Komiškoji tragedija“, regis, kurta nedidukėje scenoje su uždangomis ir gausybe prožektorių, tad visą šią amuniciją atsivežęs Westbergas tokį teatriuką „pastatė“ ir Kamerinio salėje. Vis dėlto gausus pasakojamasis tekstas, kurio metu Westbergas ir tiesiogiai bendrauja su publika, ir leidžiasi į aktoriaus bei personažo santykių apibendrinimus, užgožė kupinas žavesio ir humoro pantomimines scenas, kurios iš esmės ir apibūdina Westbergą kaip meistrišką, viduramžių ar šekspyriško teatro dvasią išsaugojusį histrioną. Beje, nedaug trūko, kad kitaip pasisuktų ir Barkovskio vaidinamas spektaklis, kai šiam neįpusėjus ėmė byrėti svarbiausiu scenovaizdžio akcentu buvusi spinta, nesuveikė „besisukančio kaimo“ mechanizmas.

 

Antroji „MonoBaltija“ tik patvirtino, kad monospektaklis, kaip vieno aktoriaus teatras, yra ir gali būti labai įvairus. Gali spręsti pačias įvairiausias problemas, išbandyti dar nebandytas formas. Ir kartu tai toks teatras, kuris kiekvieną vaidinimą, kiekvieną vakarą išbando paties aktoriaus meistrystę. Nes ne tik aktorius, bet dar labiau žiūrovai kuria ir išbaigia monospektaklį, suteikdami jam ir prasmes, ir reikšmę. Kad žiūrovai sektų paskui aktorių iki spektaklio pabaigos, reikalinga ne tiek gera istorija (dramaturginė, literatūrinė medžiaga) ar režisūrinė išmonė, kiek aktoriaus įtaiga. Anaiptol ne kiekvienas gali vaidinti monospektaklį, ir aktoriaus nuoširdumas ar tiesioginis bendravimas su žiūrovais dar nelemia sėkmės. Pavyzdžiui, ta nelemtoji spinta, privertusi Barkovskį beveik sustabdyti spektaklį, sukūrė naujas ir vaidinimo, ir žiūrėjimo aplinkybes – aktorius gražiai „įpynė“ nuotykį į vaidinimą, ir žiūrovai tapo jo „suokalbininkais“. O štai Gaby Schelle, tirpstančiais ledais atsitiktinai aptaškiusi žiūrovus, iškart pajuto jų priešiškumą. Manyčiau, kad Kamerinio teatro erdvė turėjo įtakos ir Nijolės Narmontaitės „Selavy!“, rodytam patį pirmą festivalio vakarą. Aktorei talkino gyvai grojantys muzikantai, mažoje aikštelėje tapę tikrais „veikėjais“ – spektaklis ištrūko iš „mono“ rėmų ir įgijo muzikinio kabareto pavidalą. Kabaretas irgi priklauso aktoriaus teatrui, bet šįkart Narmontaitės pasakota ir dainuota mažos mergaitės svajonių išsipildymo istorija pažiro į paskirus epizodus, kuriems tikro skalsumo suteikė būtent muzikantai. Tad puikiai tikęs festivalį atidaryti, „Selavy!“ iškart atsidūrė už „konkurso“ ribų. Be to, koją jam pakišo silpna dramaturgija – Violetos Sagaitytės ir pačios Narmontaitės tekstai nors ir siekė nerti prisiminimų nuo vaikystės iki jaunytės giją, dažniau skambėjo kaip jungiamoji dainų grandis, o antroje spektaklio dalyje, aktorei pasakojant ir vaizduojant stojimo į Konservatoriją etiudus, juolab vainikuojant spektaklį meilės žiūrovams ir teatrui išpažinimu, – pernelyg asmeniškai. Suprantama aktorės intencija sukurti spektaklį apie kelią į sceną, atgaivinti vaikystės žvaigždes, prisiminti mylimus filmus, tačiau tai, ko užtenka koncertinei programai, pasirodė ne visai tinkama monospektakliui.

 

Šiųmečiai spektakliai, pratęsdami tai temą, tai formą, tarsi vienas su kitu susisiejo. Narmontaitė užsiminė apie garsiąsias Sophia Loren, Edith Piaf, Marilyn Monroe, Gretą Garbo, Marlene Dietrich, skirdama joms po dainą ar epizodą. Lenkų aktorė Anna Skubik, suvaidinusi spektaklį „Nulūžę nagai. Marlene Dietrich“, išvedė į sceną visai kitokią Marlene – seną ir vienišą, gyvenančią savo uždarame, buvusios šlovės pritvinkusiame pasaulyje, kuris tampa gyvenimo pamoka jaunai jos asistentei. Marlene – tai lėlė, kuriai Skubik suteikė simbolinę reikšmę; meistriškai valdydama žmogaus ūgio lėlę, aktorė sugebėjo suvaidinti ir pačią Marlene, ir jos pagalbininkę – aikštingoji žvaigždė ne tik reikalauja nuolatinio dėmesio, bet ir imasi mokyti jauną draugę moteriškumo. Aktorės ir lėlės tarpusavio santykiai, balsu ir judesiu sukurta dviejų moterų kasdienybė, juolab žvaigždės įpročiai ir aštrus charakteris tapo Skubik spektaklio, suvaidinto tuščioje erdvėje, naudojant tik didžiulį lagaminą-spintą, pamatu. Vis dėlto spektaklio išbaigtumui pristigo ne tiek „tekstinės“, kiek sceninės dramaturgijos – lėlės kaip veikėjos charakteristikos išsisėmė pernelyg greitai, ir vos keli linksmesni epizodai (pavyzdžiui, Dietrich alpimai ar užmigimai, jos nugaros masažas), deja, neapsaugojo spektaklio nuo monotonijos. Skubik į monoteatrą atėjo iš lėlių pasaulio – 2002 m. baigusi Krokuvos valstybinę teatro mokyklą kaip lėlininkė, aktorė dirbo Torūnės lėlių teatre, vėliau gilino profesinius įgūdžius Graikijoje, nuo praėjusių metų yra Vroclavo lėlių teatro aktorė. „Nulūžę nagai. Marlene Dietrich“ – tai 2007 m. kartu su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Romualdu Wicza Pokojskiu kurtas Skubik spektaklis.

Indrekas Taalmaa (g. 1967 m.) spėjo padirbėti skirtinguose Estijos teatruose (Viljandyje, Rakverėje, Tartu „Vainemune“), o nuo 2006 m. yra Pernu „Endla“ teatro aktorius. 2005 m. Taalmaa kartu su režisieriumi ir dailininku Ervinu Öunapuu kurtas „Adolfas“, naudojant Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ ir Pipo Uttono tekstus, yra nepriklausomas projektas ir vaidinamas iki šiol. Kaune, turint omenyje ir sostinėje laukiamas gėjų eitynes, ir minimą įstojimo į Europos Sąjungą dieną, spektaklis suskambėjo ypač aktualiai – antros dalies Taalmaa herojaus „iš liaudies“ balsas susisiejo su nacionalistinėmis ir pseudopatriotinėmis lietuviškų „nacijos grynintojų“ nuotaikomis. „Adolfas“ skyla į dvi dalis: pirmoje Taalmaa sako ilgą Hitlerio monologą prieš jam nusižudant požeminiame bunkeryje 1945-aisiais. Aktorius gražiai išlaviruoja tarp ypač rasistinių Hitlerio pasisakymų ir jo santykių su artimiausiais žmonėmis bei padėjėjais. Ilgiau nei pusvalandį trunkantis monologas nė kiek neprailgsta: aktorius sako jį stovėdamas ant mažutės pakylos, nacių partijos vėliavos fone, kartais užgerdamas „mėgstamiausiu“ savo herojaus vandeniu iš priešais kabančio buteliuko, kartais paimdamas į rankas mikrofoną. Taalmaa neimituoja triukšmingų Hitlerio pasisakymų, aktoriui svarbiau išdėlioti tuos loginius teksto akcentus, kurie vėliau leistų jam pademonstruoti Hitlerio idėjų „tęstinumą“. Ir būtent antroje dalyje, kai tarsi iš žiūrovų salės į sceną nusileidęs, savo monologu apie iškrypusią šiuolaikinę Europą prapliupęs, svastiką pakeitęs kryžiumi ir pats „virtęs“ kunigu Taalmaa herojus ima dėstyti jau naujas „tiesas“, tuomet ir supranti, kad neapykanta bet kokiam kitoniškumui niekur nedingo, nacistinės idėjos gyvos, karas tęsiasi nuolat. Sakyčiau, ne tiek aktoriaus vaidyba (kad būtų geriau suprastas, antros dalies pradžioje Taalmaa ne tik prabilo rusiškai, bet ir skanino tekstą rusiškais keiksmažodžiais), kiek spektaklio idėja ir pasirinkta tiksli, lakoniška forma lemia šio spektaklio gyvybingumą ir ilgaamžiškumą.

Kauno lėlių teatro scenoje rodytas Rolando Kazlo „Geležis ir sidabras“ pakerėjo festivalio žiuri narius. Suomis Jukka Mallinenas net įsivaizdavo Kazlą vaidinant garsiojo Aki Kaurismäki filmuose – toks žmogiškas, kasdieniškas, bet kartu universalus jam pasirodė aktoriaus kurtas personažas. Galima būtų daug kalbėti apie Kazlo spektaklį, šįkart suvaidintą itin jautriai, reaguojant į žiūrovų salės kvėptelėjimus ir gebant išlaikyti jos dėmesį net per ilgiausias pauzes. Svarbiausia, kad, atrodytų, vien lietuviškai suprantama Vlado Šimkaus poezija netapo kliūtimi kitų šalių festivalio svečiams įžvelgti aktoriaus įtaigą, pajausti spektaklyje kuriamą prabėgusio laiko atmosferą, ne tik poeto, bet ištisos epochos likimą. Už tai aktorius ir jo spektaklis buvo apdovanotas 2-uoju festivalio prizu. Ir visai kitaip į poetinį tekstą pažvelgė suomių aktorius Tuukka Vasama, kartu su režisieriumi Masi Eskolinu praėjusių metų liepą sukūrę „Odę meilei“ pagal taip pat suomių poeto Tuomo Timoneno eiles. Šiuos trisdešimtmečius vienija ne tik amžius, bet ir tai, kad jie studijavo Helsinkio teatro akademijoje. Nuo ateinančio rudens Eskolinas vadovaus Rovaniemio teatrui, Vasama, kaip laisvai samdomas aktorius, iki šiol yra išbandęs pačius skirtingiausius žanrus, na o Timoneno knyga „Odė meilei“ 2007 m. buvo apdovanota Suomijos geriausios poezijos knygos prizu.

 

Paradoksalią Timoneno poeziją „įsceninti“ nėra lengva, ir menininkai pasirinko mažiausiai nuspėjamą kelią – sukurti pačiai šios poezijos esmei tinkančią formą. Ant nedidukės veidrodinių grindų pakylos, išpuoštos žydinčiomis šakelėmis, žiūrovų apsuptas juda ir kalba Vasama – žmogysta balto grimo veidu, pašiauštais rausvais plaukais, baltu kostiumu ir juodai lakuotais nagais. Jis ir savotiškas narcizas, nesitraukiantis nuo savo atvaizdo veidrodžiuose, ir gamtos stichijos, siaučiančios tarsi užklupusi meilė, ir faunas, giedantis odę įsivaizduojamam meilės objektui, ir net pats meilės objektas. Šios keistos asociacijos ateina į galvą kaip aktoriaus tariamų, rėkiamų, dainuojamų žodžių antrinimas, kuriuos Vasama derina prie aštrių judesių, trankaus žingsniavimo ar sukimosi vilkeliu. Tai iš tikrųjų intensyvus, agresyvus ir net humoristinis monologas, kur kūno plastiką diktuoja ir žodis, ir spektaklio metu skambanti sunkiojo roko bei regio muzika, ir kur dramaturgija kuriama iš žodžio bei judesio disonansų. Spektaklio pradžioje demonstravęs ypač „suvaržytą“ pavidalą su raiščiu ant akių, vėliau aktorius neriasi iš drabužių – agresyvi išvaizda, pasirodo, slepia trapų ir pažeidžiamą kūną, trokštantį patirti tikrus jausmus; aktorius vynioja didžiulį kamuolį, šilkinės virvės galais sujungdamas pirmų eilių žiūrovus ir tik nuojautos vedamas nepasiklysta jų „nuaustame“ labirinte. Už šį netikėtą poezijos, kūno plastikos ir muzikos sujungimą Vasama pelnė 3-iąjį festivalio prizą.

 

Sakyčiau, kad labiausiai „nuskriaustos“ šįkart festivalyje dalyvavusios aktorės. Pernykščiame svarbiausi apdovanojimai atiteko Birutei Mar ir Aldonai Bendoriūtei, o šiųmečiame dominavo vyrai. Nepasisekė Schellei, kurios spektaklis iš scenos buvo perkeltas į kamerinę salę, o vokiškam tekstui būtinai reikėjo vertimo. Schelle – aktorė, dramaturgė ir teatro „Factory Theatre Productions e.V.“ Kylyje direktorė. Kartu su režisiere Kanstanze Ullmer jos pabandė sujungti Euripido, Senekos bei Racine’o monologus ir sukurti šiuolaikinę Fedros tragedijos versiją. Spektaklis ir prasideda aktorės pasiruošimu vaidmeniui, kai skaitydama vieną monologų ji ilgai neranda tinkamiausios intonacijos. Tik vėliau gali suprasti, kad Schelle vaidinama herojė pati tarsi atsiduria Fedros situacijoje – meilė posūniui darosi nepakeliama, moteris pasirenka mirtį. Ullmer naudojamos priemonės būdingos vokiečių teatrui – čia ir animacinė projekcija spektakliui prasidedant, ir vaizdo kamera, tampanti savižudybės liudininke, ir beveik natūralistinė, naudojant kraujo spalvos skystį, mirtis – kraujas trykšta ant balto ekrano, Fedrai smūgiuojant į pilvą peiliu. Režisierė ir aktorė pasirinko plonytę ribą tarp realistinės ir atsiribojimo vaidybos, bet noras sukurti „iliuziją“ vis dėlto buvo stipresnis; tai ir suglumino žiūrovus, iš pradžių nekreipusius dėmesio į tai, kad aktorė įlipo į ledų dėžę ir norėdama nusivalyti batelį paprašė žiūrovų servetėlės, o vėliau ėmusius nerimauti dėl kiekvieno staigesnio jos judesio. Ne tik atstumas tarp aktorės ir žiūrovų, bet ir Schelle susijaudinimas turėjo įtakos, kad šis jau penktus metus vaidinamas spektaklis nesuskambėjo taip, kaip galbūt buvo autorių sumanytas.

 

Nepasisekė ir latvių aktorei Kristinei Klētniecei, atvežusiai į Kauną 2008 m. kartu su ukrainiečių režisiere Irina Kliščevskaja statytą spektaklį „Ledi Kapuleti“ pagal Ninos Mazur pjesę. Rygos nacionaliniame dramos teatre dirbanti Klētniecė dažnai dalyvauja nepriklausomuose projektuose. „Ledi Kapuleti“ – Džuljetos motinos monologas vienuolyne, į kurį ji pasitraukė po dukters mirties. Laisva autorės variacija Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ motyvais sugundė aktorę ir režisierę įsijausti į šekspyriškuosius laikus. Vos 45 minutes trunkantis spektaklis gerokai prailgo ir dėl skurdžios režisūros, kuri pasirodė tokia pasenusi, kad iškrito iš festivalio konteksto, ir nelabai aiškios veiksmo linijos – Kapuleti sieloje susimaišė ir Džuljetos, ir mylimo Tebaldo netektis. Klētniecė vaidindama kalbėjo rusiškai, tad kartu išryškėjo ir pjesės trūkumai.

 

Antrą kartą į Kauną grįžęs plastikos monospektaklių kūrėjas lenkas Januszas Stolarskis šį kartą atvežė naujausią savo spektaklį – „Kodas“. Jį inspiravo susitikimas su Poznanės šokio teatru, kur Stolarskis spektaklyje „Pono von K nutikimai“ atliko pagrindinį vaidmenį, ir su kompozitorių Zbigniewo Łowżyło bei Krzysztofo Nowikowo muzika, sukurta Mateuszo Marczewskio eilėms. Muzika netyla visą spektaklį, ji yra svarbiausias aktoriaus judesių ir judėjimų impulsas: kūno metamorfozė, judesių partitūra aktoriui judant kreida apibrėžtame rate išsidėlioja į savotišką gimimo ir mirties ciklą. Prasidėjęs aktoriui gulint, spektaklis ir baigiasi tik tuomet, kai nuėjęs ištisą pokyčių kelią, kūnas vėl grįžta į savo ramybės būseną. Kitaip nei pernykščiame „Ecce homo“, kurtame pagal Nietzsches kūrinį, šįkart Stolarskis apsieina be žodžių, o muzika suteikia spektakliui koncentracijos ir tikslumo.

 

Atskirai norisi aptarti Schererio „Klamo karą“, J. Vachtangovo teatro aktoriaus Jurijaus Kraskovo „Pamišėlio užrašus“, prie kurių savo ranką pridėjo Rimas Tuminas, ir Sergejaus Barkovskio „Goriuchino kaimo istoriją“, kurią, gimusią Sankt Peterburgo „Puškino teatro centre“, aktorius vaidina jau beveik dešimtmetį.

 

B. d.


„7 meno dienos“ Nr.20 (896), 2010-05-21

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

qqmfXfARqn, 2011-10-23 10:50

Grazi for mkaing it nice and EZ.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti