Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Sentimentai


Zsófi Pittmann tekstilės paroda „Nykštukai, grybai ir 3D Jėzus“ galerijoje „Artifex“


Justina Augustytė

Share |
Zsófi Pittmann. „Love me Tender“
Šiuolaikinis Vengrijos menas greičiausiai ne vienam tebėra terra incognita. Taigi vien dėl to Zsófi Pittmann paroda verta apsilankymo.

Menininkė eksponuoja buitinės tekstilės kūrinius – siuvinėtus sieninius kilimėlius ir staltiesėles. Vengrų liaudies mene tokie siuviniai iki praėjusio amžiaus vidurio buvo labai populiarūs. Dažniausiai virtuvėje kabinti kilimėliai būdavo dekoruojami stilizuotomis sentimentaliomis, romantinėmis, religinėmis, patriotinėmis scenomis, poetiškais įrašais (citatomis iš liaudies dainų, eilėraščių posmais). Buvo siuvinėjama ant baltos drobės stačiakampių vienspalviais raudonais ar mėlynais siūlais, audinio skiautės kraštai aprėminami dekoratyvine juostele. Tokių mėgėjiškų rankdarbių buvo galima rasti kiekvienuose namuose, o jų siuvinėjimo tradicijas šeimos moterys perduodavo iš kartos į kartą. Nutrūkus liaudies tradicijoms, šie dirbiniai pamažu išnyko iš interjerų ir tik pastaruoju metu ėmė susilaukti tyrinėtojų dėmesio kaip marginali, įdomi ir nepelnytai nuvertinta liaudies meno sritis.

 

Zsófi Pittmann savo kūryboje imasi gaivinti šią primirštą tekstilės rūšį ir panaudoja ją kaip terpę šiuolaikiniams sentimentams įvaizdinti. Formaliai jos sienų kilimėliai visiškai atitinka savo liaudiškuosius prototipus: baltoje, juostele apkraštuotoje drobėje raudonais ar mėlynais siūlais paprastais dygsneliais siuvinėjamos figūrinės scenos. Kinta tik kūrinių turinys. Senųjų kūrinių siužetai atsirasdavo iš tuo laiku cirkuliuojančių vaizdų – bažnyčioje nusižiūrėtų religinių paveikslų, tarp tikinčiųjų plitusių populiarių religinių paveikslėlių, knygų iliustracijų ir pan. Zsófi Pittmann įkvėpimo semiasi jau iš savo gyvenamojo laiko ir savo siuviniuose įkurdina dabartinėje kultūroje plintančius atvaizdus. Taip kilimėliuose vietoje šventųjų randasi visiems gerai pažįstami veikėjai – tikri (Elvis Presley’s, Johnas Lennonas ir Yoko Ono) ir išgalvoti (Džeimsas Bondas, Supermenas) Vakarų popkultūros personažai, savotiško religijos pakaitalo – žvaigždžių kulto ikonos.

 

Tokia strategija – į profesionaliojo meno kūrinius perkelti trivialius ir kičinius masinės kultūros įvaizdžius – būdinga daugeliui poparto tradicija besiremiančių menininkų (chrestomatinis pavyzdys – amerikietis Jeffas Koonsas, iš vietinių pirmiausiai į galvą ateina Miglės Datkūnaitės kūrinys „Škaplieriai. Daiktinė sakramentalija“, kuriame vietoje šventųjų paveikslėlių įsiuvamas lėlės Barbės atvaizdas). Nors tokia kūryba ir nestebina naujumu, galerijoje eksponuojami darbai lengvai randa kontaktą su žiūrovu: personažų atpažinimo džiaugsmas parodą daro patrauklią, o kūrinius – universalius. Menininkė neslepia naudojanti jau laiko patikrintą praktiką ir leidžiasi į intelektualinius žaidimus, jungdama personažus bei palikdama žiūrovus šifruoti sceną ar subtiliai nurodydama į poparto ir kičo meno istoriją: viename iš darbų išsiuvinėta vengrų kilmės Italijos pornografijos žvaigždė ir politikė Cicciolina buvo jau minėto Jeffo Koonso žmona, nesyk pavaizduota jo skulptūrose.

 

Kūrinių vaizdinė informacija lengvai leidžiasi perskaitoma ir dėl paprastos raiškos (lengvais dygsneliais drobės paviršiumi nubėgančios grafiškos linijos) išduoda, jog Z. Pittmann specializuojasi grafikos ir knygų iliustracijos srityje. Menininkė iš tradicinės dailės perima liaudišką formų stilizaciją, primityvoką jų traktuotę, nesudėtingas gėlių girliandomis aprėmintas kompozicijas, polinkį šaržuoti. Tad ekspozicija atsiduoda jaukaus, mielo kaimiško kičo dvasia. Plūsteli sentimentai iš vaikystės, kai buvo landžiota bobutės stalčiuose su muilu kvepiančiomis siuvinėtomis nosinėmis ir skarelėmis.

 

Kiek kitokį įspūdį palieka Z. Pittmann instaliacijos, kurios, nors ir pratęsia bendrą parodos stilistiką, jau yra visai kitokio pobūdžio ir ekspozicijoje vyraujantį liaudišką jausmingumą papildo kitokiomis konotacijomis. Kristaus mirties ir prisikėlimo scenos kilimėlyje ir pagalvėlėje išsiuvinėtos imituojant trimatį (3D) vaizdą: rausvais ir melsvais siūlais kuriamas susidvejinęs raibuliuojantis piešinys, o šalia jo padėtas specialus įtaisas (puodeliai-žiūronai) gylio efektui įžvelgti. Staltiesėse siuvinėjamos atvirkščios ir ištampytos Paskutinės vakarienės ir grybaujančių nykštukų scenos, o ant greta pastatytų metalinių indų sienelių atsispindi įprasti, nedeformuotieji atvaizdai. Taip menininkė, viena vertus, nurodo į dabartines žiūrėjimo pramogas (trimatis kinas ir vaizdo efektai), kita vertus, padaro probleminį patį žiūrėjimo į meno kūrinį veiksmą, palikdama atvirą klausimą, kuris vaizdas yra tikras: išsiuvinėtasis ar atsispindintysis. Taigi reprodukuodama masinės kultūros įvaizdžius menininkė taip pat užsiima jų matymo ir vartojimo specifikos tyrimais. O kadangi forma yra vizualiai patraukli, rezultatas pasiteisina, ir pirma pažintis su šiuolaikine vengrų tekstile patenkina.

Paroda veiks iki gegužės 22 d.
„Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–17 val.



„7 meno dienos“ Nr.20 (896), 2010-05-21

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

etGRuAwyyCtqpmsn, 2011-12-01 08:05

My hat is off to your astute cmonmad over this topic-bravo!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti