Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 19 (895), 2010 gegužės 14 d. > Teatras > Ateities teatro mašinos (1)
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Ateities teatro mašinos (1)


„Naujosios dramos akcija '10“


7 MD

Share |
Heineris Mülleris (1929-1995)
Dvyliktą kartą rengiama „Naujosios dramos akcija '10“ pristatys du projektus. Abu juos galima pavadinti iššūkiu šiandienio margaspalvio teatro gyvenimo karuselėje. Jų kūrėjai, skirtingų kartų asmenybės, panašiai jaučia dabarties pulsą ir suvokia teatro misiją. Jie suderina tradiciją ir novaciją, o dabartį matuoja istorijos ir atminties matu. Jie peržengia nusistovėjusias ribas ir kuria ateities teatro mašinas.

2009-aisiais Europos teatras minėjo 80-ąsias vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio (1929-1995) gimimo metines. Gegužės 27-30 d. NDA kartu su Goethe's institutu lietuvių publiką supažindins su šio vieno įtakingiausių XX amžiaus pabaigos teatro mąstytojų kūryba. Apie ką ji šiandien mums byloja?


Müllerio pjesės „Filoktetas“ skaitymą režisuojančiam Jonui Jurašui graikų tremtinio Filokteto personažas primena jam artimą „rytų europietišką pjesės autoriaus patirtimi paženklintą mūsų laikams būdingą egzilio jauseną“. Pažintį su Müllerio asmenybe ir kūryba papildys dokumentiniai filmai, kuriuos pristatys jų autorius, šveicarų režisierius Christophas Rüteris, ir garsiausios dramaturgo pjesės „Hamletas-mašina“ pastatymo Berlyno „Deutsches Theater“ vaizdo įrašas.

„Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ 2009-aisiais programoje pradėtas kurti „Vyšnių sodas“ pasitelkęs tiesioginę vaizdo transliaciją „išties ranką“ šiemetinei Europos kultūros sostinei Rūrui. Pirmas tokio pobūdžio teatrinis projektas Lietuvoje skiriamas 150-osioms Antono Čechovo gimimo metinėms. Liepos 3-5 d. Vilniaus priemiestyje paskutinį kartą rodomas „Vyšnių sodas“ bus tiesiogiai transliuojamas didžiausiai Vokietijos teatro meno bienalei „Theater der Welt“ („Pasaulio teatras“) ir Lietuvos televizijai. Lietuvių publika pirmoji pamatys taip pat audiovizualinę instaliaciją apie šio unikalaus projekto kūrimą. „Šiandien ir vėl kyla klausimas - kur gali gimti meninė tiesa? Tokia tiesa, kuria galima būtų pasidalyti su kitais“, - sako „Vyšnių sodo“ idėjos autorius suomių režisierius Kristianas Smedsas. Subūręs skirtingų kartų lietuvių teatro menininkus, tokios tiesos jis ieško atokiai nuo teatrinio gyvenimo šurmulio. Ten, kur galima iš naujo atrasti kūrybinės bendruomenės „vyšnių sodą“ jį naikinančioje laiko tėkmėje.


Paminklai nekraujuos iki paskutinio mūšio.

 

Heiner Müller

 

Šį žmogų su Havanos cigaru rankoje, skvarbiai žvelgiantį pro akinius storais rėmais, žino visas šiuolaikinis vokiečių teatras. Nors jis gyveno Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir rašė apie šaltojo karo padalytos šalies realijas, jo vardas minimas tarp svarbiausių XX a. pabaigos Europos teatro novatorių. Tai - Heineris Mülleris, dramaturgas, poetas, režisierius, visuomenės veikėjas.

 

Pradėjęs kaip Bertolto Brechto sekėjas, Mülleris teatre ieškojo naujų būdų apmąstyti visuomeninius dabarties procesus. Jis gilinosi į mitologiją ir klasikinius siužetus, atrasdamas juose šiuolaikinio pasaulio pirmavaizdžius. Müllerio tekstai nėra klasikinės pjesės. Tai - koncentruotos formos draminiai koliažai, arba „medžiaga“ (material), kaip juos vadino pats dramaturgas, sukurti pasitelkus modernios literatūros ir šiuolaikinio kinematografo žodyną.

 

Kitų autorių tekstus Mülleris vertino kaip paskatą kūrybai, o ne „asmeninę nuosavybę“. Kai kurie kritikai už tai jį vadino „virtualiu kopijuotoju“. Tačiau Mülleris kopijavo taip, kaip niekas kitas nesugebėtų padaryti. Jis atrasdavo gilumines sąsajas tarp Sofoklio, Shakespeare'o, Wagnerio, Kleisto, Artaud, Becketto, Genet kūrybos ir kritiškai jas apmąstydavo, remdamasis pokario Europos ir savo asmenine patirtimi. Mülleris pirmasis teatre chrestomatinius mitus ir siužetus priartino prie šiuolaikinių visuomeninių, politinių realijų. Jis neslėpė, kad tokį kūrybos metodą lėmė pats jo būdas: „Man geriau sekasi rašyti, kai turiu kitų sukurtus rėmus, kuriuos galiu užpildyti savaip. Tai tikriausiai lemia baimė kažką atrasti, įrodyti. Man geriau, kai visiems žinomą įrodymą galiu pateikti savaip.“ Tam jis, anot knygos „Heinerio Müllerio teatras“ autoriaus Jonathano Kalbo, „kaip vampyras iš savo aukos“ perimdavo klasikinio dramaturgo stilių arba pasinaudodavo kito autoriaus šaltiniu, „iš vidaus jį susprogdindamas“.

 

Komentuodamas vieno svarbiausių savo kūrinių „Hamletas-mašina“ (Hamletmachine) pavadinimą, Mülleris sakė, kad mitai yra kaip senos mašinos, iš kurių reikėtų sukurti šiuolaikiniams žmonėms tarnaujančius mechanizmus. Mitologija, anot dramaturgo, turi iš naujo atgimti šiuolaikiniame teatre ir padėti visuomenei apmąstyti savo dabartį. Šis Müllerio kreipinys ne tik paskatino šiuolaikinį teatrą ieškoti naujų klasikos interpretavimo būdų, bet ir keitė pačią teatro sampratą. Interpretuodamas mitus, Mülleris atsisakė tradicinių personažų, veiksmo nuoseklumo ir net dialogų, siūlydamas teatrui visiškai naujus raiškos būdus. Jis sugebėjo praplėsti ne tik dramos, bet ir teatro meno ribas, įkvėpė vadinamojo postdraminio teatro atsiradimą. Todėl Müllerio poveikis šiuolaikinio teatro raidai prilyginamas tam, kurį padarė Brechtas pokario teatrui.

 

Mülleris parašė daugiau kaip trisdešimt pjesių, iš kurių dažniausiai statomos „Hamletas-mašina“, „Kvartetas“, „Mauzeris“, „Misija“, „Volokolamsko greitkelis“, „Filoktetas“, „Vokietijos mirtis Berlyne“, „Medėjos medžiaga“. Svarbiausias Müllerio dramos kūrinys „Hamletas-mašina“ yra vos aštuonių puslapių tekstas, kuriame telpa Hamleto akimis pamatyta šaltojo karo suskaldyto pasaulio tragedija. Ją perteikti teatre tapo vienu didžiausių naujosios dramaturgijos iššūkių. Müllerio Hamletas stovi tarp tragiškos Europos istorijos nuolaužų ir jos miglotos ateities barikadų. Jis - aktorius, atsisakantis vaidinti. Esminis šio Hamleto teiginys - „Mano drama baigėsi“. Jis yra nenumaldomo istorijos molocho liudininkas, negalintis nieko pakeisti. Hamletas tik karštligiškai ieško žodžių išreikšti savo patirtį ir maištą. 1979-aisiais parašytas „Hamletas-mašina“ pelnė Mülleriui pasaulinę šlovę ir novatoriškiausio savo laiko dramaturgo vardą. Šis tekstas, kaip ir kai kurie kiti dramaturgo kūriniai, iki šiol domina teatro menininkus įvairiose pasaulio šalyse.

 

Mülleris buvo vienas kontroversiškiausių XX a. pabaigos Vokietijos menininkų. Rytų Vokietijos valdžia jo kūrybą cenzūravo, o jį patį pašalino iš Rašytojų sąjungos, kai jo pjesės jau buvo publikuojamos ir statomos Vakaruose. Jei kas nors bandydavo atgabenti į Rytų Berlyną Müllerio tekstus, jie būdavo konfiskuojami pasienyje. Nepadėdavo aiškinimai, kad juos sukūrė iškiliausias Rytų Vokietijos rašytojas. „Mülleris? Negirdėjau tokio“, - sakydavo pasieniečiai, sulaikydami knygas, kurias atvykstantieji į šalį galėdavo pasiimti išvykdami. Tik didėjantis tarptautinis pripažinimas padėjo Mülleriui išsaugoti darbą tėvynėje. Bet ir pelnęs pripažinimą Vakaruose, jis vienodai kritikavo abi padalintos šalies politines sistemas ir jos istoriją: „Vokietijos istorija yra mano priešas, ir aš noriu įsižiūrėti jai į akis.“ Ir kaip tikras anarchistas mėgdavo pridurti, kad „vienintelis Vokietijos identitetas yra markė“. Müllerio triumfo valanda išmušė griuvus Berlyno sienai, kai jis pelnė aukščiausius savo šalies įvertinimus ir buvo pakviestas vadovauti Brechto įkurtam legendiniam teatrui „Berliner Ensemble“, kuriame dirbo iki pat mirties. 1991-aisiais Avinjono festivalis parengė atskirą Mülleriui skirtą programą. Tai dar labiau sudomino Europos teatrus jo kūryba.

 

Mülleris ne tik rašė pjeses, bet ir pats jas režisavo, buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Svarbią dramaturgo kūrybinio palikimo dalį užima vieši pasisakymai ir interviu, kuriuos jis paversdavo savotiškais spektakliais, dėstydamas provokuojančias mintis apie politiką, istoriją, menininko vietą visuomenėje. Savo tekstus Mülleris kūrė pasitelkdamas labai plačią kultūros panoramą nuo Goyos iki Beuys'o, nuo Eizenšteino iki Godard'o. Kai kurie menininkai, kaip antai Büchneris ir Kafka, poetai W.H. Audenas, T.S. Eliotas, Ezra Poundas, nuolat buvo jo dėmesio centre. Daugeliui anuomet VDR gyvenusių menininkų Mülleris buvo ne tik novatoriškas dramaturgas ir režisierius, bet taip pat didžiausią autoritetą pelnęs intelektualas šiapus geležinės uždangos. Bet ir anapus jos Müllerio kūryba teikė impulsų menininkams. Ypatinga kūrybinė draugystė Müllerį siejo su režisierium Robertu Wilsonu. Nepaisant skirtingų visuomeninių ir kultūrinių patirčių, šie menininkai rado bendrą kalbą ir vienas kitą papildė. Wilsonas bendradarbiavo su Mülleriu kurdamas savo teatrinį epą „Pilietiniai karai“ ir režisavo jo pjeses „Hamletas-mašina“, „Kvartetas“.

 

Pagrindinė Müllerio kūrybos tema yra istorija ir atmintis. Dabartis jam buvo kaip istorijos mūšio laukas. Jis žvelgė į audringus XX a. pabaigos Europos visuomeninius ir politinius procesus per istorijos perspektyvą, ieškodamas jų raidos dėsningumų. Vienas pagrindinių Müllerio kūrybos šaltinių buvo Trojos karo mitologija, kurioje jis įžvelgė gilumines paraleles su šiandiena: „Aš visada jaučiau Trojos karo sąsajas su tuo, kas pasaulyje vyksta dabar, bet dar nėra įvardyta.“ Istorinės atminties ratas, anot Müllerio, žmonijos iš esmės nieko neišmoko. Apie tai byloja jo tekstuose pasikartojantis karų, katastrofų, žudymų vaizdavimas, siekiantis antikos laikus. Geriausias pavyzdys - „Filoktetas“. Šis Müllerio tekstas nėra antikos kopija, o palimpsestas, - nuo laiko išblukusį Sofoklio originalą jis atkuria pasitelkdamas XX a. istorijos patirtį. Ir iš esmės pakeičia jo finalą. Naujajame „Filoktete“ nėra choro, nepasirodo Deus ex machina, atnešantis laimingą pabaigą. Mülleris vaizduoja negyvenamą Lemnos salą kaip nuožmaus mūšio tarp politinių interesų ir žmogiškų vertybių lauką. Šiame mūšyje nėra nugalėtojų, o istorinė pergalė prieš Troją įkūnija mūsų dienų politikos cinizmą ir žmogaus bejėgystę jam pasipriešinti.

 

Nors Müllerio kūryboje praeitis pasitelkiama siekiant giliau suvokti dabartį, savo personažų lūpomis dramaturgas neskelbia galutinių išvadų ir nesistengia moralizuoti. Kaip buvęs Brechto sekėjas, jis stengėsi paaiškinti veikėjų poelgius besikeičiančiose situacijose, jam svarbu, kad režisierius, aktorius arba skaitytojas susidarytų savo požiūrį į vaizduojamus įvykius. Pats kritiškai interpretavęs klasiką, jis kvietė tai daryti ir savo interpretuotojus. Kaip ir Brechtą, Müllerį teatre labiau domino procesas, nes „kelias nesibaigia pasiekus tikslą“.

 

1994-aisiais Mülleris buvo apdovanotas prestižine „Europos naujosios teatro realybės“ premija kartu su lietuvių režisieriumi Eimuntu Nekrošium. Šių dviejų menininkų pagerbimas tuo pat metu buvo simboliškas Rytų Europos teatro įtakos šiuolaikinei teatro minčiai įvertinimas. Abiejų kūryba formavosi komunistinės cenzūros sąlygomis ir peržengė nacionalinės kultūros ribas, paveikė šiuolaikinio teatro procesus. Abu tiesė naujus teatro kelius, tik vienas - pasitelkęs vaizdą, o kitas - žodį. 1995-aisiais Mülleris mirė. Anot „Süddeutsche Zeitung“ teatro kritiko Jürgeno Bergerio, „vokiečiai gali didžiuotis, kad toks žmogus rūpinosi jų kalba“. Galima pridurti - ir kūrė ateities teatro mašinas.

 

A. L.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.19 (895), 2010-05-14

Versija spausdinimui

Komentarai

iSUSRCyKZwDr, 2012-01-09 09:50

I could watch Scihlnder's List and still be happy after reading this.

, 2010-05-16 20:15

nice

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti