Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
IN MEMORIAM

Žodelis apie Joną


Jonas Strielkūnas (1939-2010)


Henrikas Algis Čigriejus

Share |
Jonas Strielkūnas (1939-2010)
A. Baryso nuotr.
Kopia nedidukas žmogelis gatve į kalną, vėjas iš nugaros vis pašiaušia jam plaukus. Žmogus tas krypt į dešinę, krypt į kairę. Gal kad koks pašalaitis galėtų ir šyptelt.


O eina didelis Poetas. Toks didelis, kokių likimas tautoms mesteli baisiai retai. Mesteli kaip nepaprastą dovaną, kaip savotišką atsiprašymą, kaip atsilyginimą už neteisybes, už savo paties kitas „dovanas“ - prisiminimų gėlą, už žiauriai skaudžiai žmoguje perštintį žinojimą, kad netruks atskristi metalo paukščiai / Metalo paukščiai - nesugrįžimo.varnas kaip juodas skeveldras. Ir už juodą praradimo arklį, ir už dar daug ką, labai daug ką.

 

Bet svarbiausia, kad būtų apie tai pasakyta - taigi ir apmalšinta, o gal net ir nugalėta, iš moderniosios poezijos kratinių išsiskiriančiu disciplinuotu, dainingu ir žaismingu, be užsikirtimų sklendžiančiu žodžiu. Kad nors kiek palengvėtų, nors kiek pasidarytų ramiau. Visiems mums. Ypač mūsų Lietuvėlėje.

 

Ir pats tas Jonas eina, žiūrėk, nešinas krepšiu, kokiu išsiruošiam į turgų, mat pats prie turgaus, kuris nėra jokia nuodėmė, gyvena, eina, o krepšy boluoja lakštai - nauji eilėraščiai „Poezijos pavasariui“... Nukrečia Jonas cigaretės peleną, šypsosi: gyvenimas yra gyvenimas, ką tu su juo. Jį reikia ištverti. Yra kaip yra. Negi draskysies, tuo labiau kad esi kilęs iš ramios - sakykime, kad ramios - žiemių Lietuvos. Ramus nerimas kaip atsvara, kaip tikras stoicizmas buvo jo ir palydovas, ir draugas. Kaip pasauly, žinoma, pirmiausia pas mus politinėse peštynėse ant politikos laktų priminimas: yra gi daug svarbesnių dalykų.

 

Be nepaprasto poetinio talento, jis turėjo dar vieną dovaną - ne apsimestinį, ne fariziejišką, o tikrą kuklumą. Kaip jis varžėsi, jautėsi lyg sugautas, kai Vabalninke per jubiliejų jam buvo patikėta iškelti to miesto vėliavą. Bet kai reikia, tai reikia. Gal jis ir žinojo, kad yra didelis - kur jau čia nežinosi, - bet jis mojo į tai ranka: Ne mūsų reikalas...

 

Ar ne per dažnai giltinės dalgis ėmė švysčiot rašytojų gretose? Užkabindamas ir pačias reikšmingiausias, mums ypač reikalingas asmenybes? Štai užpernai netekome Alfonso Maldonio, Sigito Gedos, šių metų vasary - prozos grando Juozo Apučio, dabar štai vėl.

 

Kai mirė Vaižgantas, Lietuvoje iškart pasidarė šalčiau. Šalčiau pasidarė pas mus ir po šių metų gegužės devintosios. Ypač plunksnos darbininkų šeimoje. Mums labai trūks Jono ir literatūriniuose renginiuose, ir išvykose, ir šiaip mieste, ir mūsų kavinukėje. Jonas buvo labai labai mūsiškis. Jis nepavydėjo niekam, bet nepavydėjome ir jam. Nepavydėjom, ko gero, ne todėl, kad labai jau mes geri ir taurūs, o todėl, kad tokiam talentui pavydėti paprasčiausiai nebeįmanoma.

 

Tai va, o kai žmogus palieką tokį neįkainojamą palikimą, gal ir mirtis nebėra pernelyg siaubinga. Patsai gi Jonas iš TENAI tikriausiai nusišypso: Ne mūsų reikalas.

 

Henrikas Algis Čigriejus


 


 

„7 meno dienos“ Nr.19 (895), 2010-05-14

Versija spausdinimui

Komentarai

uvNUIOhYh, 2011-12-01 14:11

More posts of this quality. Not the usual c***, plesae

Atrodo tuoj parasys kazkas, 2010-05-19 16:11

apie Strielkuna gerai, taip gerai, taip jau gerai, kad atkurs zmogu, ir taip to norisi, ir Cigriejus beveik parase.

i, 2010-05-14 20:08

pagarba.lengvos jam zemeles

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti