Pagal meno istorijos modelį norvegiškai
Xan Krohn. „Moters portretas“. 1918 m. Ši keliaujanti tapybos paroda, kurioje pristatomi Bergene ir kitose Šiaurės Norvegijos vietovėse gimusių ar gyvenusių dailininkų darbai, nuo kovo mėnesio svečiavosi Kauno M. Žilinsko galerijoje, o dabar persikėlė į Vilnių.
Tai privatus dailės kolekcininkų Annie's ir Birgerio Mowinckelsų 1850-2008 m. laikotarpio norvegų tapybos darbų rinkinys. Spėju, kad muziejiškos (miegančios ir kvepiančios dulkėmis) Žilinsko salės labiau tiko šiai nuosaikiai, aukso rėmais apiformintai kolekcijai, bet „Titaniko“ saulėta švara suteikė paveikslams daugiau balso. Kad ir kaip eksponuotum, ar „baltame kube“, ar tarp duslių kiliminių dangų ir granitinių laiptų, šis paveikslų rinkinys...
|
Gamtos ritmu
Danguolė Brogienė. „Kelionė į anapus“. 2008 m. Danguolės Brogienės tekstilės paroda neleidžia pamiršti spalvų jėgos ir gebėjimo žaisti emocijomis. Joje kūriniai kalba apie stichijas ir žiūri į miestą kaip į labirintą. Optinis tekstilės menas maloniai stebina. Darbai tarsi šnekučiuojasi su kitais lietuvių menininkais, kurių kūryboje suskamba panašios formos, koloritas ar net temos. Ar autorė pasako ką nors nauja savo kūryba? Žinoma. Jos braižas savitas.
Brogienės polinkis geometrizuoti vaizduojamą objektą leidžia nesivelti į literatūriškumus. Čia jungiasi spalvų ramumas, nekeliantis diskomforto pasikartojantis ritmas. Kompozicijų koloritas įvairuoja nuo A iki Ž, bet jis nėra įkyrus akiai. Keli autorės kūriniai savo forma ir koloritu primena M.K. Čiurlionio paveikslus, kuriuose taip pat įkvėpimo semiamasi iš žemės, kur svarbūs jos ciklai. Gal kiek ir drąsoka Brogienę lyginti su Čiurlioniu, bet patys kūriniai...
|
Viešas atsisakymas priimti dešimtmečio meno žvaigždės statusą*
„EIKIT VELNIOP ŠUNSNUKIAI–TARPAS–ATSISAKAU PRIZO–TARPAS–NIEKADA JO NEPRAŠIAU–NETELPA Į JOKIUS RĖMUS TOKS MENININKO KIŠIMAS Į JŪSŲ PROPAGANDĄ–NORIU KAD VIEŠAI PAREIKŠTUMĖTE, KAD AŠ NIEKO BENDRA NETURIU SU JŪSŲ ŠLYKŠČIAIS ŽAIDIMAIS.“ (Asgerio Jorno 1964 m. siųsta telegrama Guggenheimo prezidentui kaip atsisakymas priimti jam skirtą prizą).
Kreipiamės viešai, nes mūsų ligšiolinės derybos nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, nors atskleidė aplinkybes, kurios galėtų sudominti visus Lietuvos menininkus.
Pradžiai pristatysime kontekstą. Šių metų rudenį ŠMC organizuos Lietuvos dailės gyvenimo dešimtmetį reziumuojantį renginį, kuris taip ir vadinasi – „Lietuvos dailė“. ŠMC institucija turi visus galios svertus nuspręsti, kas vertas istorijos, o kas ne. Šiuo atveju ŠMC apsisprendė...
|
Nostalgijos trauka
Olgos Baby kūrinių paroda Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose Yra susiformavusi nuostata, kad apie abejotinos meninės kokybės kūrinius rašyti paprasčiausiai neverta. Iš tiesų vienintelis dalykas, kodėl ėmiausi šio įvykio, – tai papilkėjusi, bet vis dar galinga erdvė, kurioje jis įsikūrė.
Išgirdusi apie „netradicinę“ tapytojos Olgos Baby parodą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, išsyk suklusau. To susidomėjimo raktiniai žodžiai buvo: „netradicinė“ ir „Sporto rūmai“. Naiviai tariausi nušausianti du zuikius vienu šūviu: apžiūrėsiu mėgstamą pastatą ir aplankysiu tą paslaptingąją parodą. Reikia pripažinti, kad vieną zuikį tik pašoviau, o kito, pastebėjusi, kad jis kažkoks įtartinas, todėl greičiausiai bus nenaudingas, neliečiau....
|
|