Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 18 (894), 2010 gegužės 07 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Paroda „Illusion of inclusion / Inclusion of illusion“ galerijoje „Vartai“
Kristina Stančienė: Tiesiog bendraminčiai(3)
Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos grafikos mokytojų ir jų mokinių paroda „Mokytojas – mokinys“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Aldona Eleonora Radvilaitė: Iš „Sugrįžimų“ dienoraščio(1)
Daiva Tamošaitytė: Trio concertante (4)
Pianistų dinastijos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Apie „Virtualios tikrovės“ pavojus
Krėsle prie televizoriaus
Apie Algirdo Šeškaus fotografijos parodą NDG ir albumus

Agnė Narušytė

„...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – sako fotografas Algirdas Šeškus ir taip viską supainioja, nes iš ko tuomet susidaro fotografija?

 

Šio teksto rašymo pretekstas – Algirdo Šeškaus fotografijų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje. Nedidelė. Neįprasta – fotografijos ne sukabintos ant sienų, o išdėliotos ant pakylų, žemesnių ir aukštesnių. Kas padėta ant pačių aukščiausių, mažesnio ūgio žmogus ir nepamatys – net ir man reikėjo šiek tiek pasistiebti, o kad įžiūrėčiau žemiausias, turėjau atsitūpti. Taip į fotografijų žiūrėjimą buvo įtrauktas ir kūnas, tapęs aktoriumi, ieškančiu savęs foto-sceno-grafijoje. Tuo tarpu ant sienų aukščiau nei visada sukabinti Šeškaus grafikos lakštai pasitarnavo (rekomendavus pačiam autoriui) kaip interjero dekoracijos. Taigi ant sienų – menas, o erdvėje – gyvenimas.

 

Kaip sakiau, pretekstas – paroda. Bet yra ir dvi storos knygos, kuriose sudėta labai daug Šeškaus – daugumai žmonių niekada anksčiau nematyto: leidyklos „Kitos knygos“ išleistas albumas „Žaliasis tiltas“ (2009) ir Lietuvos dailės muziejaus – „Archyvas (Pohulianka)“ (2010). Tad neparašyti apie Šeškų jau tiesiog neįmanoma. Visų trijų objektų sumanytoja – Margarita Matulytė (sudarant „Žaliąjį tiltą“ talkino Malvina Jelinskaitė), tad čia kalbėsiu apie Margaritos pamatytą Šeškų, temą su trimis variacijomis. Žiūrint ir skaitant, klausantis paties fotografo, susidarė vienas vaizdas, vienas klausimų ratas, vienas nusistebėjimas. Tuo, kas buvo, bet liko nematoma.


Buvo

 

Tada, maždaug 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai Šeškus pradėjo taip fotografuoti (taip – pilkai, neaiškiai, netvarkingai), mažai kas jo darbus suprato. Sunku buvo pateisinti akivaizdų nufotografuotų objektų banalumą ir nereikšmingumą, vaizdo monotoniją ir apsimestinį mėgėjiškumą. Vėliau dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius čia įžvelgė „skaudoka ironija atmieštą nostalgiškumą“, muzikologė Eglė Kunčiuvienė – „anemijos, apatijos, pasyvumo būseną“ ir „antiestetišką“ rafinuotumą“, rusų literatūros kritikas Levas Anninskis – išėjimą „už tradicinio („romantiškojo“) fotomeno ribų“ ir už „nuotraukos ribų – „penkiais centimetrais“, o aš – „nuobodulio estetiką“. Bet vis tiek nepasakyčiau, kad Šeškaus fotografija tapo tikrai suprantama, ji vis tiek liko mįslė.

 

Kad ir tas pats Anninskis – paaiškinęs Šeškaus strategiją, jis vis tiek klausia: „Na, o koks gi grynai fotografinis maišto rezultatas? Subraižyti negatyvai. Kreivi rėmeliai, prastas fotopopierius („kito negausi“?). Pereksponavimas (už kurį, kalbama, Nidos seminare Butyrinas pareikalavo Šeškui skirti „aukščiausiąją bausmę“)? Kažin ar galima fotomeno kūrinį sukurti maištaujant prieš fotomeno principus?“

 

Fotomenas – tai vaizdas. Susidūrę su fotomenu, mes skaitome vaizdą, į jį tarsi panyrame, išgyvename autoriaus numatytus ir vaizdu perteiktus jausmus ir t.t. Bet Šeškui vaizdas „nereikalingas“, subraižymais, tamsa, sugadinta kompozicija jis mums uždraudžia su vaizdu elgtis kaip įprasta. Bet kaip tuomet elgtis? Paneigdamas lengvai suprantamus vizualinius malonumus, Šeškus tarsi sako: „Ką čia suprasti? Žiūrėk!“

 

Tai yra, atsikratyk įpročio ieškoti trimatės erdvės bei tikrovės pakaitalo ir žiūrėk į fotografiją kaip daiktą, kurį kažkas pagamino ir kuris dabar turi savo gyvenimą. Nė nemėgink susitapatinti ir žiūrėk per atstumą, kritiškai. Pamiršk, ką žinai apie fotografiją, ir žiūrėk mąstydamas iš naujo. Žiūrėk į kambario prietemoje šiek tiek paslaugiai nematomus, gyvenimo nudėvėtus moterų kūnus, kuriuos fotografavo tikrai ne dėl grožio – dėl tikrumo. Žiūrėk, kaip gatve prieš trisdešimt metų praeina beveik tokios pačios moteriškės kaip dabar – viena su languotu paltu, kita su juodu. Žiūrėk į sujudėjusias (nes buvo ilgas išlaikymas) vaiko akis tarpduryje – gal čia tu? Žiūrėk į priešais Katedrą danguje susikryžiavusius troleibuso laidus, lyg ji būtų tik eilinis laikino gyvenimo elementas, o ne atviruku visad pasiruošusi tapti šventovė. Žiūrėk į debesį virš pievos: jis iš pradžių centre, paskui kairėje ir šiek tiek pakeitęs formą – gal jau ne tas pats? Ir taip toliau – paroda ir dvi storos knygos, pilnos „nereikalingų“ vaizdų, kur akimirka vis šiek tiek pasislenka, lėtai tiksi laikas prieš trisdešimt metų – Šeškaus fotografijose jis beveik sustojęs.


Dabar

 

Dabar Šeškus vėl atrandamas po ilgos nebūties – „iškasamas kaip archeologinis radinys“ (anot jo paties). Reikėjo nusileisti į rūsį, kur nuo 1990-ųjų gulėjo pamirštos fotografijos, atlipinti vieną vaizdą nuo kito, skudurėliu nuvalyti pelėsius – kad dabar visa tai galėtų būti eksponuojama po stiklu kaip praeities brangenybės, kaip „sekretai“. Archyvas – vienas iš parodos reikšminių žodžių – yra vieta, kur dedamos visos materialios veiksmų liekanos, pavyzdžiui, fotografijos. Į archyvą telpa visa, kas pamiršta, nenaudinga – kol kam nors prireiks. Anksčiau bespalvis, su nuobodžiu darbu sietas žodis „archyvas“ pastaruoju metu apaugo emocijomis ir asociacijomis. Vieni archyvai buvo atverti, kad iš jų išsiveržtų siaubas. Kiti archyvai buvo uždaryti, kad nesugriautų įprasto gyvenimo. Treti maitina mūsų vaizduotę vis tirštėjančia praeitim. Šeškaus archyvai nesišvaisto siaubu (jo ten yra tik šiek tiek – taupiai) ir nieko negriauna, nedemaskuoja. Juose atrandamas pasaulis jau dingęs – Gedimino prospekte nebepraeisi Lenino ar namo sienos su didžiuliu Brežnevo plakatu ir atsitiktinai nebeperskaitysi šūkio „Šlovė TSKP“. Tačiau spėju, kad panorėjus Vilnių (daugiausiai čia juk Vilnius) dar būtų galima nufotografuoti beveik tokį patį – su tom pačiom dviem moteriškėm langu...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru