Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEKSTAI

Dievas išnyko, liko kapitalizmas


Ar neoliberalai yra Liuterio idėjų tęsėjai?


7 MD

Share |
Mark C. Taylor



Kaip apibūdinti šiuolaikinės religijos situaciją? Viena vertus, sunku likti neišvengiamos visuomenės sekuliarizacijos teorijos šalininku - religija gyvuoja ir keičiasi, nors dažnai įgauna naujas, paradoksalias formas. Kita vertus, nepaprastai populiarūs tapo vadinamieji naujieji ateistai. Religijos filosofas Markas C. Tayloras (g. 1945) mano, kad pirmiausia turime suvokti: religinės sąvokos vis dar daro didžiulę įtaką šiuolaikiniam pasauliui.

Iš teologinių krikščionybės teorijų kilo daug šiuolaikinės neoliberaliosios ekonomikos teorijų. Nėra prasmės koncentruotis į dabar dirbtinai skatinamą ginčą tarp religijos ir mokslo. Daug įdomiau stebėti, kaip mokslas transformuoja tam tikrus religinio paveldo elementus.


Markas C. Tayloras - amerikiečių filosofas, Jacques'o Derrida ir kitų Europos postmodernizmo mąstytojų tyrinėtojas. Parašė keliasdešimt knygų, tarp jų „Dekonstruojant teologiją“ („Deconstructing Theology“, 1982), „Apie religiją. Tikėjimo ekonomika virtualioje kultūroje“ („About Religion: Economies of Faith in Virtual Culture“, 1999), „Po Dievo“ („After God“, 2007).


Apie tai, kaip protestantiška teologija pavirto laisvosios rinkos ideologija, o 7-ojo dešimtmečio jaunimo kultūra - Silikono slėnio informatikos revoliucija, su filosofu kalbėjosi Sebastianas Duda. Pokalbis buvo išspausdintas lenkų „Newsweek“ priede „Europa“ 2009 m. rudenį. Interviu pateikiame sutrumpintą.



Kodėl taip triumfuoja antireliginiai kryžiuočiai, tokie kaip Dawkinsas ar Hitchensas?

 

Dawkinsas ir Hitchensas visiškai neišmano srities, kurią taip aštriai kritikuoja. Jei aš parašyčiau panašią knygą apie mokslą, kokią Dawkinsas parašė apie religiją, mokslininkai greičiausiai mane suvalgytų gyvą. Nei Dawkinsas, nei Hitchensas nežino, kad pirmasis mąstytojas, kuris paskelbė Dievo mirtį, buvo Liuteris, ir kad jo koncepciją vėliau pakartojo Hegelis. Jie nesuvokia, kad dalyvauja ginče, kuris tikrai neprasidėjo kartu su molekulinės biologijos laimėjimais. Teologija vis dar yra šiuolaikinio mokslo pagrindas. Beje, ne tik mokslo, bet ir kultūros, nors tai suvokiama pernelyg menkai.


Religija persmelkia visą mūsų kultūrą labai subtiliai, apie tai dažniausiai nežino nei tie, kurie gina religiją, nei tie, kurie ją puola. Kai 7-ajame dešimtmetyje pradėjau studijuoti, mus mokė, kad progresuojant modernizacijai visuomenė vis labiau sekuliarizuosis. Beje, taip manė beveik visi inteligentiški žmonės. Šis procesas turėjo būti neišvengiamas ir nesugrąžinamas.


Tikėjote, kad taip bus?

 

Ne, nes jau tada buvau gana jautrus neinstituciniam, visuotiniam religijos aspektui. Dabar manau, kad sekuliarizmas yra tam tikra teologinės refleksijos forma, nes Dievo mirtis man yra teologinė problema.


Toks sekuliarizmo suvokimas yra susijęs su asmeniniais išgyvenimais. 1967-ųjų vasarą gyvenau Naujajame Džersyje, netoli Niujorko. Pasaulis aplink mane degė tiesiogine to žodžio prasme. Savo akimis mačiau rasinius neramumus - Niuarko miestukas per kelias liepos dienas buvo sunaikintas. Studijas turėjau baigti 1968 metais. Tų metų sausį prasidėjo Tet puolimas Vietname; vasarį įvyko neramumai Viskonsino, Pietų ir Šiaurės Karolinos valstijose, kovą sprogo Prahos pavasaris, balandį buvo nušautas Martinas Lutheris Kingas, gegužę visame Vakarų pasaulyje užvirė universitetai, birželį žuvo Robertas Kennedy. Studentai maištavo. Kovojo prieš kažką, ką vadino sistema, bet kas greičiausiai reiškė sunkiai apibūdinamą karinę ir gamybinę sąjungą.


Dabar manau, kad tas maištas buvo dvasinė revoliucija, nors tai jokiu būdu nebuvo tradicinis dvasingumas. Mes, jaunieji, tada laukėme didžiulių visuomeninių permainų. Pagrindinis klausimas buvo, kaip jas atlikti? Atsakymai būdavo labai paprasti. Kai kas tvirtino, jog iš pradžių reikia pakeisti pasaulį, kad galėtume pakeisti sąmonę. Taip tvirtino Marxo gerbėjai, marksizmas Vakarų Europoje buvo populiaresnis nei JAV, bet ir pas mus jis turėjo aistringų šalininkų. Jie aštriai priešinosi valdžiai ir autoritetams, maištavo prieš profesorius ir pan. Kiti sakė, kad norint pakeisti pasaulį pirmiausia reikia pakeisti sąmonę. Tai buvo Freudo gerbėjai. Tai, kad jie norėjo pradėti nuo vidinių permainų, suartino juos su religija, bet jie liovėsi apie religiją mąstyti judėjų-krikščionių kategorijomis. Pirmiausia juos traukė induizmas, kartais budizmas. Galų gale į jų gyvenimą smarkiai įsibrovė kultūra, kurios visuotiniu reiškiniu tapo narkotikų vartojimas.


Skelbiu gana paradoksalią tezę, kad informacinės revoliucijos pagrindas slypi 7-ojo dešimtmečio narkotinėje kultūroje. „Sex, drugs and rock'n'roll“ garbinantiems studentams pirmiausia rūpėjo išsilaisvinti iš valdžios ir autoritetų, kurie taip pat buvo atsakingi ir už informacijos platinimą. Kai vėliau pasirodė asmeniniai kompiuteriai, tas platinimas nebegalėjo būti ribojamas. Savo ruožtu dėl tos pačios priežasties (ne tik dėl karinių ar ekonominių nesėkmių) turėjo žlugti sovietų blokas, tą patį dabar matome Kinijoje.


Manau, kad neatsitiktinai pasaulinis kompiuterių pramonės centras yra Kalifornijoje. Ne tik geografinis atstumas tarp San Francisko ir Silikono slėnio yra nedidelis. Geriausiai amerikiečių 7-ojo dešimtmečio maišto dvasią perteikę Kenas Kesey ir Timothy Leary puikiai rastų sau vietą šiuolaikinėje informatikos revoliucijoje. Nors dar geriau joje jaučiasi amerikiečių konservatoriai, susivieniję su radikaliais protestantais.


Kaip tokia sąjunga buvo sudaryta?

 

Protestantizmas iš pat pradžių turėjo kažko, kas palengvino dabartinės neokonservatyvios dešinės ir religijos sąjungą. Jau Liuteris tvirtino, kad individas gali turėti asmenišką ryšį su Dievu, tuo suduodamas didelį smūgį katalikybei. Liuterio mąstymas turėjo sukelti visuomeninę ir politinę revoliuciją. Beje, tai iš tikrųjų tapo valstiečių maištų priežastimi, bet Liuteris tada aštriai sureagavo, kalbėdamas apie dvi karalystes: pirmoji yra šio pasaulio, antrosios pagrindas - vidinis individo ryšys su Dievu. Liuteris iš esmės pakeitė mąstymą, nes privatizavo, decentralizavo religiją...


Skamba visai pažįstamai.

 

Žinoma, ar ne tas taisykles dabar skelbia laisvosios rinkos šalininkai? Ar žinote, kas pirmasis pritaikė visuomeninėms problemoms „nematomos rankos“ sąvoką?


Adamas Smithas, kai kalbėjo apie rinką?

 

Visai ne. Pirmą kartą ją pavartojo Jonas Kalvinas. Jam nematoma ranka, be abejo, Dievas ir jo apvaizda. Pirmieji tikrai šiuolaikiniai mąstytojai buvo škotų protestantai, kurie tokį apvaizdos suvokimą perkėlė į rinką. O paskui XX a. Miltonas Friedmanas jį pripažino visuotiniu, visagaliu ir visažiniu. Štai taip kalvinų teologija tapo monetarine ekonomika. Žmonija ir toliau buvo laikoma puolusia, nesugebančia savomis jėgomis pakilti nuo žemės. Ji galėjo tik atsiduoti Dievui, o jis kapitalizme tapo rinka. Dabar nesuvokdami savo mąstymo ištakų kapitalizmo apologetai šlovina rinką kaip tą, kuris visada žino geriausiai. Asmeniškas krikščioniškas Dievas išnyko, bet visa teologija liko. O prie tos eksteologijos, kuri tapo neoliberalia ekonomika, prisideda tradicinis protestantiškas komunikacinis pajėgumas. Liuteris labai vertino spausdintą žodį. Protestantai 3-iajame ir 4-ajame dešimtmečiais labai vertino radiją, vėliau televiziją, dabar jie puikiai tvarkosi su internetu ir naujosiomis medijomis. JAV religinė dešinė visada geriau tvarkėsi su žiniasklaida nei kairieji.


Apie šių laikų specifiką liudija dar šis tas - visi be išimties esame 7-ojo dešimtmečio maišto vaikai. Šios kartos pasidalijimas į tuos, kurie nori pakeisti pasaulį, ir tuos, kurie pirmiausia domisi savo vidumi, per amžius buvo įtvirtintas Vakarų kultūroje. Pasikeitė tik aplinkybės.


Ką turite galvoje?

 

Krikščionybėje amžių amžius vieni šalia kitų gyveno Karingosios bažnyčios ir Mistinės bažnyčios šalininkai. Pirmieji norėjo keisti pasaulį, kiti vis ieškojo kažkokios tikriausios dvasinės patirties. Didžiame mano jaunystės filme „Absolventas“ ponas Makgiras moko Beną Bredoką (suvaidintą Dustino Hoffmano), kad ateitis - tai plastikas. Daug mano kartos žmonių norėjo pabėgti kuo toliau nuo plastikinės tikrovės. Žinoma, dažniausiai jie rinkosi „sex, drugs and rock'n'roll“. Su seksu buvo lengviau, nes atsirado tablečių nuo pastojimo, jos iš tikrųjų ir sukėlė seksualinę revoliuciją. Tačiau Vakarų kultūros permainos buvo dar gilesnės. Juk tada amerikiečių mokyklose buvo panaikinta privaloma malda. 6-ajame dešimtmetyje, kai pradėjau mokytis, kiekvieną dieną mokykloje pradėdavo Biblijos skaitymas ir sukalbėta malda „Tėve mūsų“. Dabar tai būtų visiškai nesuvokiama. JAV Pietuose buvo panaikinta rasinė segregacija ir pradėta privaloma įvairių rasių mokinių integracija. Daug žmonių tada manė, kad pasaulis iš tikrųjų pradėjo ristis į pragarą ir jei greit nesugrįš prie išbandytų praeities vertybių, visiškai išnyks. Įvyko konservatyvi reakcija, su kurios pasekmėmis dabar nuolat susiduriame. Aš tvirtinu, kad tas dešinysis posūkis visada, vienaip ar kitaip, turėjo rasistinį pagrindą. Klysta tie, kurie šiuolaikinėse diskusijose apie amerikiečių sveikatos apsaugos sistemą mato įprastą visuomeninę diskusiją. Ne, tai tik kaukė. Iš tikrųjų čia reikia matyti pirmiausia rasistinę reakciją į juodaodį prezidentą. Reakciją, kurią remia galinga žiniasklaidos mašina. Įdomu, kad tie religiškai motyvuoti dešinieji dažnai yra žmonės, kurie 7-ajame dešimtmetyje save laikė gėlių vaikais, dvasiniais revoliucionieriais, vartojo narkotikus ir pan.


Kaip atsitiko, kad jie nutolo nuo savo jaunatviško požiūrio?

 

Niekas nesugeba į tai atsakyti. Papasakosiu vieną pavyzdį. Turėjau studijų draugą, kuris netrukus tapo žinomu poetu ir eseistu. Tai Johnas Perry Barlow. Jaunystėje, kaip ir aš, jis domėjosi religija, tik aš gilinausi į krikščionybę, jis - į induizmą. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jis iki ausų pasinėrė į narkotikų kultūrą, dažnai lankėsi pas Timothy Leary ir pan. Ir ką? Vos po kelerių metų jis jau rengė Dicko Cheney rinkiminę kampaniją į Kongresą! Mano kolega, kuris visada tvirtino, kad yra anarchistas arba libertinas, kad trokšta kuo menkesnės valstybės įtakos visuomenės gyvenimui, staiga susidėjo su neokonservatoriais.


Ne jis vienas. Manęs tai labai nestebina - neokonservatyvizmas gali žavėti ne tik kaip galinga politinė jėga, bet ir kaip intriguojanti intelektualinė srovė. Pavyzdžiui, Allanas Bloomas, prieš parašydamas „Įkalintą protą“, Amerikoje išleido Aleksandro Kojeve'o paskaitas. Kojeve'as buvo įtakingiausių antrosios praėjusio šimtmečio pusės prancūzų filosofų Bataille'o, Lacano, Derrida mokytojas. Akivaizdu, kad Bloomas tada žavėjosi postmodernizmu. Tačiau paskui juo nusivylė ir parašė „Įkalintą protą“, kuris turėjo didelės įtakos amerikiečių intelektualiniam gyvenimui. Tos knygos mintis paprasta: JAV grimzta į visuomeninį nuopuolį, nes universitetų dėstytojai yra iš 7-ojo dešimtmečio kartos ir moko jaunuolius ne tik Nietzsche's ar Heideggerio, bet ir prieraišumo prie savo mėgstamų „sex, drugs and rock'n'roll“. Bloomas turėjo kelis labai sumanius mokinius, kurių reikšmę dabar sunku pervertinti. Tarp jo studentų buvo Paulas Wolfowitzas, buvęs Pasaulio banko prezidentas, Williamas Kristolas, įtakingo neokonservatyvaus žurnalo „The Weekly Standard“ leidėjas ir pagrindinis publicistas, bei tezės apie istorijos pabaigą autorius Francis Fukuyama.


Parengė Kora Ročkienė



„7 meno dienos“ Nr.17 (893), 2010-04-30

Versija spausdinimui

Komentarai

oQET1hIV3yv, 2015-09-21 11:58

Anytime I step into a club or lounge and the women are drninikg, they cant take their eyes off of me so alcohol has extreme power over women's judgment, and makes almost any man in their line of vision attractive. So take heed fellas lol.

rfnVrpZDkMApnRw, 2011-06-23 13:09

This artclie achieved exactly what I wanted it to achieve.

xomiakas, 2010-09-23 18:53

Dawkinsas ir Hitchensas neišmano savo srities? Tik kazkodel Intelligence^2 (intelligence squared) debatuose bendromis jegomis su Fry, kovojo prieš du ,,aukšto luomo" teologijos specialistus ir įrodė visai salei jog (1500~ zmonių, beveik lyugiomis proporcijomis: Netikintys, neisitikinę, tikintys. Debato pabaigoje vykes balsavimas parodė kas yra tiesa - Beveik visa salė įsitikino, kad...) religija yra šlamštas. Kiek pamenu tikinciuju liko tik apie 37. Ir tai yra TAŠKAS. Buvo pasakyta viskas kas turejo būti pasakyta ir taip teologai iki šiol nėra nugalėję šių dviejų vyrų(yra ir kiti, bet ne taip įsivėlę, pvz Fry).
Šiuolaikinis mokslas remiasi teologijos pagrindais? Išprotėjote? Apgailėtinas straipsnis, parašytas mėgėjiškai beviltiško žurnalisto neišprusimo dėka. Teistai ir toliau kuria savo tiesas ir jas skleidžia kitiems, to dalyko nesuprantantiems asmenims.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti