Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą apibūdinčiau kaip gimtus namus ir profesinio augimo vietą, antrus namus ir sąmoningėjimo laikotarpį siečiau su Gracu. Italija yra operos tėvynė ir mano didelė meilė, o pastaruoju metu mane supa vokiška tvarka Leipcige.

Tavo diriguota „Traviata“ Osnabriuko operos teatre - išties labai didelis laimėjimas, turint omeny, kad esi dar tikrai jauna. Kaip įvyko šis debiutas?

Prieš metus dalyvavau atrankoje ir buvau priimta į vadinamąjį „Dirigentų forumą“. Tai - puiki tarptautinė programa (rodos, vienintelė pasaulyje), siekianti remti ir ugdyti jaunus dirigentus. Čia kasmet rengiamas dviejų turų konkursas (vienais metais su Gėtingeno, kitais - su Niurnbergo simfoniniu orkestru; man ir teko dirbti su pastaruoju), po kurio atrenkami 5-6 jauni dirigentai iki 30 metų. „Forumą“ sudaro trys lygiai, kurių kiekviename išbūnama dvejus metus, o tada laukia egzaminas, vėlgi su kokiu nors Vokietijos simfoniniu orkestru. Po egzamino siūloma arba pereiti į aukštesnį lygį, arba dar metus studijuoti tame pačiame, arba tiesiog atsisveikinti.

Per metus jaunieji „Forumo“ dirigentai kviečiami į keletą meistriškumo kursų su simfoniniais orkestrais ir įvairiais dirigentais. Įsimintiniausia man tokio pobūdžio patirtis pirmaisiais metais buvo Bonoje organizuotos L. van Beethoveno simfonijų studijos, kurioms vadovavo Kurtas Masuras, talkino Bonos Beethoveno simfoninis orkestras. Dvi savaites gyvenome ant Reino kranto, nuo ryto iki vakaro grojom Beethoveną, gilinomės į jo memorialiniame muziejuje saugomus rankraščius, o pabaigoje visi dvylika dalyvių dirigavome dviejuose koncertuose - kas po simfonijos dalį, kas po dvi.

Sudėjus visus tris lygius, „Forumui“ priklauso apie 30 dirigentų, nemažai jų dirba operos teatruose arba vadovauja įvairiems orkestrams. Įveikus paskutinį lygį laukia kova dėl „Vokiečių dirigentų prizo“, vykstanti Berlyno Konzerthaus salėje.

Vos patekusi į „Forumą“ (po pirmųjų kursų buvau pavadinta „šviežiu viščiuku“) gavau pasiūlymą 2009-2010 metus praleisti orkestro akademijoje, organizuojamoje „Kalniečių orkestro“ (Bergische Symphoniker, jis įsikūręs kalnuotoje vietovėje tarp Remšeido ir Zolingeno). Ilgą laiką jiems vadovavo dirigentė Romely Pfundt. Jos iniciatyva ir buvo pradėta kasmet stipendiją skirti jaunai dirigentei. Jaunajai stipendininkei patikima vadovauti įvairiems koncertams, šeimyninėms bei mokyklinėms programoms, kurias atlieka orkestras.

Kita šios stipendijos dalis skirta bendradarbiauti su Osnabriuko operos teatru. Du mėnesius dalyvavau operos statymo procese, dirigavau sceninėms repeticijoms bei joms akompanavau, o galiausiai pasisekė ir padiriguoti.

Operos programėlėje greta tavo, kaip dirigento asistentės, pavardės įrašyti dar keturi asistentai (beje, visi vyrai!). Ar visų funkcijos buvo vienodos?

Visi asistentai padeda ruošti spektaklį, tad kiekvieno pareigos vos kitokios. Vienas jų - choro vadovas, kiti - pianistai, vokiškai vadinami „korepetitoriais“ (dažniausiai yra rimtai išsilavinę ir dirigavimo srityje), groję per repeticijas. Laimė padiriguoti spektaklį tenka ne visiems. Aš buvau veikiau viešnia (beje, apgyvendinta tiesiai operos teatro palėpėje kaip koks Paryžiaus operos vaiduoklis), galėjusi visą laiką susitelkti vien į „Traviatą“, nuodugniai susipažinti su muzikinio teatro struktūra, susiformavusia hierarchija.

Spaudoje spektaklis buvo labai gerai įvertintas ir muzikiniu, ir režisūriniu aspektu. Kokiu dažnumu rodomas spektaklis ir kokia tavo nuomonė apie patį pastatymą?

Po premjeros sausio 16 d. iki sezono pabaigos „Traviata“ rodoma apie 10-15 kartų. Kol kas į kiekvieną spektaklį išpirkti beveik visi bilietai (šiame teatre apie 700 vietų, o Osnabriuke apie 160 tūkst. gyventojų). Jei pasisekimas neblės, spektaklis bus kartojamas rudenį.

Manau, stipriausios šio pastatymo dalys - režisūra ir scenografija. Ką tik Berlyne studijas baigusi 26-erių metų režisierė Nadja Loschky - labai entuziastinga, temperamentinga ir maloni. Ji išmoko atmintinai ne tik visą operą, bet ir visų operos dalyvių pavardes, įskaitant visut visutėlio choro! Tai tikrai graži pagarba asmenims, su kuriais dirbi, ir ji veikia labai įkvepiančiai, kuria puikią, darbingą atmosferą. Galiausiai dėl to iš kartais šiek tiek nevikraus, apsnūdusio choro susiformuoja įtaigių aktorių ansamblis. Kita vertus, dirbdama Nadja nuolat ieškojo ryšio su muzika, kitaip tariant, stengėsi kassyk pradėti nuo jos, kaip nuo visa ko šaltinio, bandydama suprasti, kodėl Verdi kažkur parašė diminuendo ar pavedė temą klarnetui, ar staiga pakeitė tempą...

Dekoracijų ir kostiumų autorė Gabriele Jaenecke, jau įgudusi menininkė, dar per pirmą susitikimą prisipažino, kad „Traviata“ - jos mėgstamiausia opera. Tai labai jautėsi ir tebesijaučia per kiekvieną spektaklį. Paprastais, aiškiai suprantamais ir kartu be galo kūrybingais simboliais Jaenecke kalba apie pačius svarbiausius dalykus, įžvelgia operoje galbūt net naujų, Verdi neužmanytų prasmių, kurios nė kiek nesikerta su kompozitoriaus ir libreto autoriaus tikslais.

Ši scenografė yra paruošusi „Traviatos“ sceną ne viename Vokietijos operos teatre, tarp jų ir Leipcige. Ir vis naujai, vis kitaip.

Pastebėjau, kad „Traviatos“ dainininkai - iš daugybės skirtingų šalių. Ar tai pastovi grupė, ar specialiai suburta?

Taip, šio spektaklio atlikėjai iš įvairių kraštų: Korėjos, Rusijos, Šveicarijos... Tačiau dauguma jų nebuvo kviestiniai solistai, o tame teatre dirbantys dainininkai. Tautinis margumas - dažnas reiškinys Vokietijos teatruose, orkestruose, aukštosiose muzikos mokyklose.

Iš Sibiro kilusi Natalija Atamančiuk, atliekanti Violetos vaidmenį, - kita spektaklio atraminė kolona greta režisierės ir scenografės. Kitaip, žinoma, ir neturėtų būti! Jos balsiniai sugebėjimai itin darniai pynėsi su aktoriniais. Premjeros metu teko išgirsti dviejų publikoje sėdėjusių ponių komentarą: „Dainuoja tai dainuoja, bet kaip vaidina!“

Nors esi pagrindinio dirigento Hermanno Bäumerio asistentė, diriguodama turbūt neatsisakei ir asmeninio indėlio į muzikinę operos sferą?

Ruošiant premjerą man teko orkestrui padiriguoti tik II veiksmo finalą per vieną repeticiją. O balandžio 3-iosios spektakliui dirigavau be jokios papildomos repeticijos. Tai įprasta Vokietijoje. Tad manasis indėlis buvo tik momentinis, nors tai įdomi, daug svarstymų reikalaujanti tema: ką galima daryti kitaip, nei prieš mane dirigavusysis, o kas būtų pernelyg rizikinga?

Tačiau visus du mėnesius beveik kasdien dirbau su dainininkais, o juk jie Verdi operoje - pagrindiniai vedliai. Ir čia teko susidurti su panašiais klausimais. Nebūdamas pagrindiniu muzikiniu vadovu turi labai jausti abiejų pusių ketinimus bei troškimus - ir dainininkų, ir šefo, be to, būtina griežtai laikytis partitūros ir atkakliai siekti profesionalumo. Dainininkai noriai keičia ritmines vertes, dinamiką ir panašius dalykus.

Neabejotinai esi susidūrusi ir su kitomis Verdi operomis. Kaip manai, kuo šis kompozitorius stiprus? Galbūt simbolika, kuria persmelktas ir minėtasis „Traviatos“ pastatymas?

Mano akimis, vienas iš didžiųjų Verdi stebuklų - jo, kaip architekto, sugebėjimai. Architekto, pasikliaujančio labiau intuicija, jausmu, neskaičiuojančio proporcijų skaičiavimo mašinėle, bet neįtikėtinai meistriškai vystančio ir valdančio draminę liniją. Pažįstu ne vieną italą, rimtai besipiktinantį Verdi „primityvumu“ ar tiesiog nevertinantį jo orkestruotės paprastumo, melodijos natūralumo bei panašių dorybių. Smagu su jais pasiginčyti ir pabandyti apginti kompozitoriaus genialumą. Pavyzdžiui, „Traviatos“ III veiksmo pradžia: antrojo finalas jau vien decibelų prasme pasiekia aukščiausią tašką, atveda iki dramatiškiausios kulminacijos, kurioje muzika stipriausiais būdais išreiškia prievartą, jėgą, smurtą, skausmą, pažeminimą ir daug kitų dalykų. III veiksme, po šiurpinančios puotos pabaigos, Violeta lieka visiškai viena (mūsų spektaklyje net jos tarnaitė Anina vengia artumos, ir tik iš tolo nedrąsiai žvilgčioja į ant žemės sukniubusią ponią), apleista, pamiršta, bejėgė, merdėjanti. Kaip neįtikėtinai tobulai tai atspindi muzika: po ką tik buvusio šurmulio ir griausmo, masės chore bei orkestre seka beveik dešimt minučių kone visiškos tylos - spengiančios tylos, kai girdisi sunkus mirtino ligonio kvėpavimas, kai visos viltys žuvusios, niekas nebejuda, visa lyg sustingę. Violeta iššnabžda po vieną kitą žodį, paprašo gurkšnelio vandens, truputėlio šviesos, bet net nedainuoja; rečitatyvinė vienišumo scena, kur orkestras tik vienu kitu akordėliu palaiko harmoniją ir sustiprina scenoje tvyrantį liūdesį, rodos, persmelkia tave iki kaulų...

Regis, tai buvo ne pirmas tavo pasirodymas muzikinio teatro scenoje - Lietuvoje esi dirigavusi G. Kuprevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Ar sieji ateityje save su operos dirigentės profesija, ar stengsiesi aprėpti viską? Kokie tavo ateities planai?

Opera mane labai traukia. Čia taip gražiai susilydo balsas su instrumentu, kaip ir begalė kitų dalykų... Labai norėčiau vis daugiau ir daugiau veikti Lietuvoje. Pamažu stengiuosi eiti šia kryptimi. Dalykai, kurie mane keri - operos ir muzikos vaikams pasaulis, menas pateikti klasikinį repertuarą jaunam klausytojui. Tačiau tai labiau svajonės.

O konkretūs planai - pavasarį laukia dar viena programa 5-6 klasių mokiniams, kurioje su „Kalniečiais“ atliksime R. Strausso simfoninę poemą „Tilis Ulenšpygelis“. Balandžio pabaigoje organizuojamas koncertas su Vidurio Vokietijos simfoniniu orkestru (jo būstinė Leipcige), kuriam diriguoti buvo atrinkti du studentai iš Veimaro ir aš. Man teko laimė diriguoti I. Stravinskio siuitą „Ugnies paukštė“. Birželio pabaigoje ir gruodį planuojami „Dirigentų forumo“ organizuojami kursai: su buvusiu Gevandhauzo muzikiniu direktoriumi Herbertu Blomstedtu ir dar sykį su Kurtu Masuru (taip pat buvusiu Gevandhauzo muzikiniu direktoriumi) Bonoje.

„7 meno dienos“ Nr.17 (893), 2010-04-30