Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 17 (893), 2010 balandžio 30 d. > Dailė > Pirmiau esu dailininkas, o ne rašytojas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Pirmiau esu dailininkas, o ne rašytojas


Pokalbis su vaikų knygų kūrėju Kęstučiu Kasparavičiumi


Jolanta Sereikaitė

Share |
Kęstutis Kasparavičius. „Kvailos Istorijos“ („Grimm Press“, Taipėjus). 2003 m.
Pasaulinio garso vaikų knygų kūrėjo, dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knygas kiekvienas esame bent pavartę.

Subtilių spalvų akvarelė, tikslus piešinys, meistriškai perteiktos detalės, išradinga kompozicija, humoras ir elegancija išskiria autorių iš kitų. Jis iliustravo per 50 knygų, sukūrė įsimintinas iliustracijas tokiems klasikos šedevrams kaip H.Ch. Anderseno „Coliukė“, C. Collodi „Pinokio nuotykiai“, G.A. Bürgerio „Miunhauzenas“. Visų dailininko nuopelnų ir tarptautinių apdovanojimų nė neišvardysi. Šiemet Bolonijos vaikų knygų mugėje dailininkas pristatė būsimą kitų metų parodą, kurioje Lietuva pakviesta svečio teisėmis surengti ekspoziciją.

 

Iš pradžių studijavote choro dirigavimą...


Vaikystę leidau apleistame dvare netoli Aukštadvario, jame buvo įkurta pradinė mokykla. Mus supo ypatinga atmosfera - ežeras, senas parkas pusiasalyje, liepų ir beržų alėjos. Didžiulėje dvaro palėpėje radau puikių prieškario knygų.


Į Aukštadvarį meškerioti atvykdavę garsūs dailininkai ir rašytojai pasakodavo apie M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Tėvai nusprendė leisti brolį į dailę, o mane į muziką. Tuo metu visos mamos troško, kad jų vaikai dainuotų kaip Robertino Loreti.


Menų mokykloje groti pianinu ir dainuoti sekėsi gerai, bet diriguoti labai nepatiko. Buvo nejauku stovėti priešais didžiulį chorą. Todėl pasekęs vyresniojo brolio pavyzdžiu įstojau į Dailės institutą. Mokiausi dizaino. Tai buvo hipių laikai... Ėmiau praleidinėti paskaitas ir buvau pašalintas iš instituto. Mano biografija nepavyzdinė. Po tarnybos sovietų armijoje dirbau Vievio paukštyne - dažydavau cechus didžiuliu šepečiu baltai. O viduje kirbėjo troškimas baigti institutą. Įsidrąsinęs įsiprašiau priimamas atgal. Baigęs mokslus dirbau patentinių paslaugų centre: registruodavau prekių ženklus. Jokio kūrybinio darbo. Tik iš ten išėjęs pradėjau piešti atvirukus.


Vaikiškų knygų iliustruotoju tapau atsitiktinai. Viena pažįstama pasiūlė iliustruoti „Šviesos“ leidyklos leidžiamą žemės ūkio darbų vadovėlį. Reikėjo piešti visokius padargus, triušių veisles, koloradus... Vėliau iliustravau rankdarbių vadovėlį pradinukams, už šį darbą gavau diplomą.


Nuo pat pradžių sukūrėte savitą stilių.

 

Sovietmečiu vaikų literatūroje galėjai daugiau sau leisti. Viskas tarsi skirta vaikams, viskas - tik pasaka, netikra. O tuo metu vaikų knygoms trūko taikomosios iliustracijos, mėginau užpildyti spragą - piešiau vokišku stiliumi: tikroviškai, su daug detalių, nes knygelės buvo pažintinės. Kai Vilniuje įsikūrė „Vyturio“ leidykla, nupiešiau iliustracijas A. Každailio knygai apie jūrą. Nuo tada nebuvo nė dienos be darbo.


Labai daug piešiu iš natūros, net smulkiausias detales. Esu taip pratęs. Jeigu piešiu meškiną su šaliku, pasitikrinu veidrodyje, ar pasilenkus taip šalikas krinta.


Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuviškų knygų vaikams leidybą buvo apėmęs sąstingis. Kaip jums pavyko išsilaikyti?

 

Dar 1988 m. išsiaiškinau, kur rengiamos pagrindinės parodos: kasmet siųsdavau iliustracijas į Bratislavos iliustracijų bienalę, Bolonijos vaikų knygų mugę, kitus konkursus. Pirmą kartą į Bolonijos mugę mano iliustracijos buvo atrinktos 1989-aisiais. Tada gavau ir darbo pasiūlymų.


Pirmoji iliustruoti knygas užsakė dviejų šimtų metų senumo leidykla „Esslinger Verlag“. Vėliau darbą pasiūlė Miunsterio „Coppenrath Verlag“. Su šiomis leidyklomis dirbau ilgai. 1993 m. pradėjau bendradarbiauti su itin kosmopolitine Taivano leidykla „Grimm Press“. Jos įkūrėjas Hao Kuang Tsai baigė prestižinius mokslus Europoje ir grįžęs sumanė supažindinti kinų vaikus su Europos kultūra ir literatūra. Leidykla kviečia iliustruotojus iš viso pasaulio. Dailininkams suteikiama visiška kūrybos laisvė, nes leidėjai siekia pristatyti pasaulio įvairovę. Kiekvienas dailininkas paruošia po knygą ir visa serija išleidžiama sykiu. Esu „Iliustruotųjų operų“ serijoje iliustravęs jiems C.M. von Weberio operą „Laisvasis šaulys“.


Beje, pirmoji mano šiai leidyklai iliustruota knyga buvo labai rimta - F. Dostojevskio novelė „Sąžiningas vagis“. Iš pradžių gavęs tokį užsakymą nustebau ir išsigandau. Dabar manau, kad šios iliustracijos - vienos geriausių. Rudenį knyga turėtų pasirodyti ir lietuviškai. Ji skirta vyresniems vaikams. Sutarėme su viena leidykla išleisti ją ir rusiškai. Už šią knygą 1994 m. gavau Katalonijos vaikų iliustracijos bienalės antrąją premiją. Tai svariausias mano apdovanojimas.


Trylika kartų jūsų darbai buvo atrinkti į tarptautinę Bolonijos vaikų knygų mugę, bet tik šiemet pirmąkart pats joje apsilankėte. Kuo ši mugė skiriasi nuo vykstančios Lietuvoje?

 

Mūsų mugė atvira visiems: parduodamos ir pristatomos knygos, bendraujama su skaitytojais. O Bolonijos vaikų knygų mugė komercinė: lankytojų nedaug, vaikų mačiau gal porą, bet atvyksta iliustruotojų iš viso pasaulio. Tai pagrindinė pasaulinė vaikų knygų iliustracijų mugė. Leidėjai ieško kontaktų, keičiasi idėjomis, perka licencijas, sudarinėja sutartis. Ji skirta ne rašytojams, o dailininkams.


Bratislavoje vyksta nekomercinis renginys - knygų bienalė. Kiekvienai šaliai skiriama penkiolika vietų. Atranką vykdo kiekvienos šalies IBBY skyrius. Iš Lietuvos dažniausiai nė dešimt iliustruotojų nesusirenka. Tiesa, šiemet buvo dešimt, tad gal kitąmet reikės skelbti konkursą.


Kokių dabar esama knygų vaikams iliustravimo tendencijų?

 

Didelių pokyčių nėra. Keičiasi tik technologijos: vis daugėja kompiuteriu atliktų iliustracijų, nors dar daug kas piešia ir senoviškai. Pastaruosius keletą metų į parodą Bolonijoje atrenkama vis daugiau jaunimo darbų.


Ką manote apie vaikų knygose paplitusį kičą? Ar prie gero skonio formavimo neturėtų prisidėti ir leidyklos?

 

Kičo pilna ne tik Lietuvoje. Galima būtų leisti tokias knygas, kurių iliustracijose nedominuotų beviltiškas kičas, bet kurios sykiu būtų patrauklios pirkėjams. Manau, leidyklos galėtų išleisti ir vieną kitą nuostolingą knygą - naujovišką, menišką, bet nekomercinę.


Gdansko forume viena dailės akademijos dėstytoja pasakojo apie jos surengtą apklausą: mokytojai, tėvai ir studentai turėjo įvertinti dešimt iliustracijų, tarp kurių buvo ir pats klaikiausias kičas, ir realistiniai, ir modernūs, meniški, sunkiai suprantami piešiniai. Vaikų nuomonės nebuvo klausta. Mokytojai aukščiausius balus skyrė barbėms ir mikimauzams ir visai neįvertino meniškesnių iliustracijų, tėvai jas vertino šiek tiek geriau, o jaunimas - visai neblogai. Keista, bet būtent mokytojai, labiausiai formuojantys vaikų skonį, žavisi kiču.


Kas jus paskatino pradėti rašyti tekstus?

 

Taivane leidėjai sumanė išleisti knygutę 2002 m. įvykusio žemės drebėjimo aukoms paremti ir kiekvienam knygos dailininkui skyrė po atvartą, kuriame reikėjo nupiešti iliustraciją ir parašyti kokį nors tekstą. Nupiešiau istoriją apie čiulbantį žmogelį. Neaiškios veislės paukščiai parsineša žmogelį, uždaro į narvelį ir nustemba, kad šis nečiulba... Paskiau supranta, kad žmonės tik laisvėje gražiai čiulba. Istorija leidėjams pasirodė labai juokinga ir jie paklausė, ar turiu daugiau. Pamelavau turįs. Ir gavau pasiūlymą išleisti 64 puslapių, 34 istorijų knygą. Nebuvo kur dingti. Po mėnesio knyga buvo parašyta ir išversta.


Visada maniau, kad rašyti talento neturiu. Viskas įvyko netikėtai, atsitiktinai. „Kvailos istorijos“ buvo išleistos kinų kalba. Knyga buvo gerai perkama ir leidėjai paprašė tęsinio. Parašiau „Trumpas istorijas“. Paskiau pamaniau, kad reikėtų ir lietuviškai šias knygeles išleisti. Nunešiau dviem leidykloms - abi jas atmetė. O 2002 m. vos įsikūrusi leidykla „Nieko rimto“ nupirko iš kinų licencijas.


Kaip gimsta jūsų tekstai ir iliustracijos?

 

Atvertę Stasio Eidrigevičiaus pieštą knygą, išsyk pamatysite, kad tai - Eidrigevičius, puikus dailininkas, stipri asmenybė. O aš save laikiau taikomuoju dailininku, stengiausi prisitaikyti prie autorių idėjų. Labai pagarbiai žvelgiau į tekstą. Bet likdavo daug nerealizuotų sumanymų. Pradėjęs rašyti, galėjau juos įgyvendinti. Dažnai iliustracijos galvoje gimsta pirmiau nei tekstas. Teksto neatiduodu redaguoti, kol nebaigiu piešinių.


Užsienyje rašančių dailininkų daug. Ir Lietuvoje jų vis daugėja: Laisvydė Šalčiūtė, Rimvydas Kepežinskas, Sigutė Ach.


Galima ir tekstą kurti pagal iliustracijas. Kai vokiečių leidėjų paprašytas piešiau „Tinginių šalį“, knygų dar nerašiau: kūriau iliustracijas pagal įvairių šalių tautosaką, senųjų tapybos meistrų mėgtas temas. Kiekviename atvarte palikau šiek tiek vietos. Vėliau rašytojas pagal piešinius parašė tekstą. „Tinginių šalis“ buvo išleista aštuoniose šalyse. Kiekvienoje iš jų tekstą rašydavo vietos autorius. Lietuvišką tekstą parašė Vytautas V. Landsbergis.


Ar kuriant iliustracijas vaikų knygoms svarbu atsižvelgti į skaitytojų amžių?

 

Stengiuosi, kad knyga būtų įdomi ir mažajam skaitytojui, ir septyniolikmečiui, ir mamai ar tėčiui. Pasaulyje yra daug suaugusiųjų, kurie labai mėgsta skaityti vaikiškas knygas. Kai kurie jas net kolekcionuoja. Aš pats - vienas iš jų.


Pagal standartą, knyga turi būti 32 puslapių, kietu viršeliu, 30 procentų knygos turi sudaryti tekstas, 70 procentų - iliustracijos, viena istorija. Kitaip gamyba brangesnė, knygą mažiau perka. Bet man niekaip nepavyksta įsisprausti į šį kanoną.


Ar turite mėgstamiausią pasaką ar vaikų literatūros autorių?

 

Tai C. Collodi „Pinokis“ - mėgstamiausia Federico Fellini knyga. Kaskart skaitydamas randi joje ką nors nauja. Mėgstu W. Hauffą, E.T.A. Hoffmanną ir H.Ch. Anderseno pasakas - labiau nei nuobodžius brolius Grimmus.


Jūsų piešiniuose justi kažkokia angliška dvasia.

 

Labai žaviuosi anglų iliustracijomis. Ypač patinka Beatrix Potter, daugelio laikoma paveikslėlių knygų pradininke. Mano paties iliustracijose dominuoja angliškas mažų miestelių koloritas: Anglijoje niekada nebuvau, bet esu vartęs daug albumų. Tikiuosi kada nors tenai nuvykti.


Pastaruoju metu daug keliaujate, susitikęs su vaikais kartu piešiate.

 

Ilgai dirbau studijoje, beveik visai užsidaręs nuo pasaulio. Bet prieš trejus metus pakeičiau gyvenseną. Su leidykla apkeliavau visą Lietuvą. Važiuojame per mažus miestelius, kalbamės su vaikais, piešiame dramblius, žirafas. Kai pradėjau rašyti tekstus, daug kas ėmė kviesti mane į susitikimus. Bet visiems sakau, kad pirmiausia esu dailininkas, o ne rašytojas. Mat knygą piešiu šešis mėnesius, o tekstą parašau per mėnesį. Bet visa garbė tenka rašytojui.


Kokiai knygai dabar kuriate iliustracijas?

 

Rudenį turėčiau baigti naują, jau aštuntą autorinę knygą pavadinimu „Mažoji žiema“. Labai šviesi, balta knygelė. O kada nors ateity norėčiau vėl iliustruoti klasiką.


Kalbino Jolanta Sereikaitė



„7 meno dienos“ Nr.17 (893), 2010-04-30

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

CbTCYHAJx, 2012-03-16 09:40

Galbūt tai savotiškas akaatss į straipsnelį “Tillamook Cheddar keturkojis menininkas”, tiesiog negalėjau susilaikyt. Perskaičiau, peržiūrėjau ir sutinku, kad tai visai įdomu žinoti, bet tikriausiai tik tiek. Gal tai atvejis, kuomet svarbu turėti idėją ir būti pirmam. O aš kviečiu pasimėgauti žmogiškąja tapyba. Keistai skamba, ar ne? kazkaip juokingai skamba savotiskas akaatss, tai gal visi imkim meno duobeje duoti atsakus i vienas kitu straipsnius, o nora pasidalinti savo ziniomis apie meno pasauli meskime i sona? beje, mano tikslas ir buvo, kad straipsnis apie Tillamook Cheddar butu idomus, o tai ar yra menas kiekvienas sprendzia pagal save :)P.S. apie Arūno Mėčio kūryba norejosi suzinoti siek tiek daugiau. Visa tai ka brukstelejau yra tik mano asmenine nuomone :)

cgPWXjTtbekrUvdsYhF, 2012-01-09 12:32

What liberating knowledge. Give me librety or give me death.

Ramunė, 2010-05-04 18:36

Nuostabus dailininkas, šaunios pasakos. Ačiū :-)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti