Trys siužetai remiantis laisvų asociacijų principu.
1. Netalentingai mylimajai vyras pastato operą. Ponia dėl to netampa talentinga. Nepaisydama nieko, save vadina menininke.
2. Herojus stovi ant stogo. Ilgai žvelgia į „tuos“ žmones. Jis dėvi triko, ant viršaus kelnaitės ir skraistė. Įsivaizduojamą pranašumą rodo ir moderni technologija (pvz., segway). Vėliau jis „išgelbėja“ pastatą ir lieka „anonimiškas“ (abonentas). Kai kameros patraukiamos, pastatas paliekamas likimo valiai.
3. Jie eina į parduotuves ir perka garsių dizainerių drabužius (vardus) (su nuolaida), nes mados šiaip jau neišmano. Vėliau vieni kitiems rodo savo drabužėlius su užrašais, „patvirtinančiais“ vertę, ir kalba apie skonį.
Galima situacija
Miesto centre, pačiame centre, kažkoks magnatas įsigijo pastatą, net nesuvokdamas jo vertės. Tai retas architektūros pavyzdys, sukurtas dabar jau garsių architektų (daugiau apie tai - „7 meno dienos“, Nr. 41 (870), 2009 11 13). Jis stovi apleistas, nes statymo ir perstatymo darbams dabar nepalankus laikas. Ta nepiniginė vertė savininką vargu ar domina. Bet kol kas lyg ir nėra ką veikti.
Yra toks politikas vardu Artūras Zuokas. Jis pastebėjo, kad yra didelis kultūrinis badas ir ypač neinstitucionalizuoto meno, o apskritai - kad labiausiai trūksta dėmesio materialiems kūrėjų poreikiams. Dar jis pastebėjo, kad badas toks didelis, kad nebesvarbu, iš kieno rankos gaunama nauda. O svarbiausia, kad kultūra yra tokia ištuštėjusi ir apleista scena, kur galima be konkurencijos reikštis, nes Lietuvos politikai absoliučiai (dauguma), o visuomenė irgi beveik visai neišmano šiuolaikinio meno. Todėl būti herojumi, regis, turėtų būti lengva. Banda alkanų talentingų žmonių ir kažkas, kas turi įtakos, turėtų būti galinga jėga, kurios būtų kvaila neišnaudoti ir nepakreipti reikiama linkme. Rinkimai juk artėja. Galima pasiūlyti naudoti pastatą (vis tiek stovi tuščias), kol nupirks, ir atkreipti į save dėmesį. Galima pristatyti save kaip menininką ir įsivaizduoti, kad esi panašus į pasaulines avangardo žvaigždes. Bet net tokiomis palankiomis aplinkybėmis minėtas politikas susimovė. Dabar papasakosiu kaip.
Pirmiausia pakišo koją meno judėjimų neišmanymas, gerai, galima ir švelniau - klaidingas jų interpretavimas. Fluxus propaguoja laisvą judėjimą erdvėje (gyvenime bet kuria prasme) ir žaismingumą paneigiant hierarchijas. Pavyzdžiui, galima eiti tik atbulomis arba į elektros lizdus kišti tulpes, tinka beveik bet kas. Dreifavimas tarp politikos ir kultūros tam tarsi neprieštarauja, bet kad tai būtų fluxus, veiksmas neturi būti susijęs su naudos siekimu. Pavyzdžiui, 1966 metais Fluxus grupė drauge su Jurgiu Mačiūnu mazgojo vieną iš Niujorko gatvių. Tuo tarpu Zuokas užsilipo ant pastato stogo ir eksponavo save kaip dominantę. Toks „performansas“ labiau primena kokio nors Betmano viražą, t.y. pigų Holivudo siužetą paaugliams. O be to, pats sumanymas šį neva visuomeninį projektą pavadinti „Fluxus ministerija“ skamba kaip oksimoronas, nes ministerija reiškia stagnaciją ir centralizuotą hierarchiją. Oksimoronai fluxus logikai gal ir tinka, bet tik ne iš politiko lūpų, nes tada geriausia tai įvardinti tiesiog kaip nesąmonę. Taip jis susimovė prieš kultūrinę bendruomenę.
Naivu manyti, kad mažutės meno bendruomenės ir nemokių kultūrininkų nuomonė yra svarbi šioje istorijoje. Paprasčiausiai per mažai balsų (čia slypi ir visų kitų bėdų šaknys). Prieš rinkimus reikia atkreipti plačiųjų masių dėmesį. Miesto centras - puikiai tinkama vieta. Kuo daugiau skandalų, tuo geriau. Meninis atspalvis - šiuolaikiška. Visuomeniškumas bado visuomenėje - tiesiog tobula, o svarbiausia, pigu. Tačiau ir čia koziris mestas pro šalį, nes užuot padaręs kažką išties kitokį ir realiai vertingą, jis padarė tą patį, kas daroma visuose abejotino turinio žurnaluose ir laidose apie gyvenimo būdą - iškėlė savo asmenį kaip nepaprastai svarbų ir vertingą. Nuobodu. Matyta. Lėkšta. Kam rūpi? Taip jis nenustebino ir masių.
Šalutinis poveikis
Atsiskleidė menininkų skurdas. Metams, o gal ir trumpiau (kol parduos) gavę nutriušusias patalpėles jie užsiiminėja saviamnezija ir mykia į mikrofonus (Audros Čepkauskaitės puikiai parengtas reportažas iš įvykio vietos Lietuvos radijui, laidai „Kultūros savaitė“), kad svarbiau yra galimybė dirbti, nei tos galimybės aplinkybės. Apie Zuoką ir politiką spazmiškai vengia kalbėti, turi identiteto problemų. Kita dalis irgi nelaiminga, nes nusivylę anais. Gauti dovanai patalpas atrodė gera mintis. Kaina pradeda aiškėti tik dabar. Bet vieta iš tiesų labai gera...
Veiksmas prie objekto
Pastatas ūžia nuo jaunimo srauto. Visi svajoja apie Niujorką. Ieško fluxus. Bet kuo čia dėtas fluxus? Taip ir nesupratau. Jono Meko nuotraukos vitrinose ir kelios šio laisvo žmogaus žinutės ant sienų kaip kokios fosilijos akivaizdžiai neturi nieko bendra su jo vardo išnaudotojais. Čia ne Niujorkas... Tai ne laisvės, o skurdo tvaikas. Kada gi bus suprasta, kad mecenatas ir ruporas negali būti tas pats asmuo ir kad tokiais atvejais darbai kalba garsiausiai?
„FLUXUS ministerija“ (Gedimino pr. 27, Vilnius). Darbo laikas nenurodytas.
„7 meno dienos“ Nr.17 (893), 2010-04-30
|