Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Beveik gyva


Jūratės Kazakevičiūtės minkštoji skulptūra VDA tekstilės galerijoje-dirbtuvėje „Artifex“


Katerina Baravykaitė

Share |
Jūratė Kazakevičiūtė. „Žinios nešėja“. 2009 m.



Visai neseniai Šiuolaikinio meno centro skaitykloje garsus meno istorijos teoretikas Jamesas Elkinsas skaitė viešą paskaitą (iš Europos humanitarinio universiteto ciklo) ir joje klausė: „Ar vaizdai gali mąstyti?“

Teoretikas teigė, kad vaizdai yra kalbinės struktūros; psichoanalizės plėtotojas Jacques'as Lacanas, be abejonės, tuo apsidžiaugtų - ne tik sapnai ir pasąmonė, bet ir, pasirodo, vaizdai savo struktūra yra kalbiniai. Ir tai logiška - mes esame kalbinės būtybės par se. Paveikslai, pasirodo, turi ir balsą. Žinoma. Perduoda ir sukelia mintis. Vaizdas net filosofinę mintį gali suformuoti ar ją sukelti. Kai paskaita gerai parengta, net paprasti dalykai skamba gerai... O apie kalbines struktūras ir balsus Elkinsas kalbėjo todėl, kad norėjo detaliau papasakoti apie atsirandantį norą skaityti paveikslą, jausmą, kad ten kažkas parašyta arba kad ženklus galima iškoduoti. Anot jo, perskaityti galima ne visada, bet jausmas apima beveik visada.


Tiesa, apie skulptūrą Elkinsas kalbėjo visai nedaug, daugiausia tik apie piešinius ir paveikslus, bet ir jas galima skaityti ar bent justi tą galimo skaitymo jausmą. Jūratės Kazakevičiūtės nailonu lyg oda aptrauktos žmonių ir gyvių figūros yra keistai kūniškos. Nei gyvos, nei negyvos. Čia imu dar labiau gailėtis, kad neišklausiau kitos viešos paskaitos - Gabijos Surdokaitės Bažnytinio paveldo muziejuje „Rengiamųjų skulptūrų tradicija Lietuvoje XVII-XX a.“, nes po Kazakevičiūtės kūniškųjų angelų ir ne visai apsirengusios ponios bei moters-zuikio, moters-vabzdžio (minkštųjų skulptūrų) apžiūros taip ir stovi akyse natūralaus žmogaus dydžio Kristaus skulptūra su tikrais plaukais Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Nežinau, ar kada (kada?) kūno vaizdavimą bus įmanoma atsieti nuo krikščioniškosios ikonografijos (Elkinsas apie tai irgi užsiminė). Visi tie šventųjų ir nešventųjų gundymai, kankinimai ir garbinimai, užimantys didžiąją meno istorijos vaizdinijos dalį, lenda iš sąmonės ir pasąmonės, nors tu ką. Todėl ir „skaitymas“ neatsiejamas nuo religijos drauge su jos tarnaite morale. Nesakau, kad remiantis jų taisyklėmis ir imperatyvais, bet neišvengiant jų veikos laukų. Žvelgiant į Kazakevičiūtės tekstilinę skulptūrą sunku išsisukti nuo krikščioniškosios ikonografijos ne tik dėl gyvumo-negyvumo skirties neaiškumo, bet ir todėl, kad ji ir tiesiogiai įtraukia pastarosios personažus, pavyzdžiui, angelus („Pasiuntiniai“) ar griaučius karste, kurie vaizduoja „Ponią mirtį“. Tačiau skulptūrų kūniškumas labiausiai rėžia akį ir kitas jusles.


Kūnas krikščionybėje yra bausmių, kančios vieta ir Dievo įsikūnijimo medija. Jį gali ne tik apsėsti, bet ir paimti tiesiai į dangų. Kitaip tariant, tai dvasių tranzito vieta. Motinoms to aiškinti ilgai nereikėtų. Kita vertus, tos laidininko savybės labiausiai ir trikdo, nes net įdėjus galybę pastangų (įvairios kūno kultūros formos: gali paneigti traukos jėgą ir iššokti virš bambos, gali kaip jogas nebejausti šalčio ar kaip balerina ar kultūristas susimodeliuoti formas tiksliai pagal nusistatytus centimetrus), jis absoliučiai mums nepriklauso. Kažkuriuo momentu kažkas jį atsiima. Kūnas kartais neklauso ir kalba savo. Teigiama, kad ligos irgi yra tam tikra lingvistinė forma. Kaip tik todėl Kazakevičiūtės skulptūrų kūniškumas (beveik gyvumas) ir jas ištikusios transformacijos stipriai trikdo. Kyla jausmas, kad jų pakitimai net gali būti užkrečiami. Norėtųsi paliesti, bet nesi tikra, ar nesukrutės. Lygiai kaip ir su tuo Kristumi bažnyčioje - kaip į jį žiūrėti? Kaip į daiktą ar kaip į kūną (pusiau negyvą, bet su gyvais plaukais), į kurį gali būti įslinkusi kokia nors dvasia?


Be to šiurpinimo, kurį sukelia savo pusiau gyvumu, kiekviena iš menininkės skulptūrų dar apdovanota savita fobija. „Moteris-skruzdė“ gąsdina savo vabzdišku ėdrumu, kursto artumo baimę, nes jei voro patelė po sueities gali suėsti patinėlį, kaip gali būti tikras, kad taip neatsitiks ir tau? Angelai amputuotomis kojomis kelia siaubą ir nepasitikėjimą aukštesniosiomis jėgomis - ar jie galės atlėkti ištikus bėdai? Moteris su priaugusia zuikio kauke primena apie moters „gamtiškumo“ stereotipą - gal tas gamtiškumas yra bailumas ir kvailybė? O „Žinios nešėja“ erzina savo senstelėjusiu gašlumu. Kas gi norėtų gilintis į savo senelių seksualumą?


Šioje parodoje tekstilė, kaip senovinė technika, eilinį kartą nustebina savo paveikumu bei gebėjimu būti šiuolaikiška. Materialumas čia abstrakčioms idėjoms labai padeda tapti akivaizdžiomis. Tuo galėjome įsitikinti ne vienoje Kauno tekstilės bienalėje, kurios ambasadore galėtume pavadinti nuolat Vilniuje veikiančią „Artifex“ galeriją. Mažutė erdvė senamiestyje dirba tiksliai ir nuosekliai, turi aiškią nišą. O kadangi Lietuvos tekstilė, tiksliau, šiuolaikinių menininkų ratas, savo pagrindinę raišką susiejęs su tekstile, yra nemažas ir ganėtinai įspūdingas, „Artifex“ veiklai medžiagos artimiausiu metu neturėtų pritrūkti. Ekonominės krizės akivaizdoje tokio tipo galerija netgi laimi, nes didžiosioms institucijoms norint parengti įsimintiną parodą reikia daug išteklių, o dar turint galvoje konkurenciją, tai padaryt sunku. Tuo tarpu mažai galerijai rengti taiklius pasirodymus kur kas lengviau, ypač turint tokią dėkingą specifiką. Tiksliai žinant kryptį atsiranda daugiau malonumo tiek organizatoriams, tiek dalyviams, tiek žiūrovams.

 

Paroda veiks iki balandžio 30 d. „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) dirba antradieniais - penktadieniais 12.00 – 19.00 val., šeštadieniais 12.00 – 17.00 val.

 



„7 meno dienos“ Nr.17 (893), 2010-04-30

Versija spausdinimui

Komentarai

AXscMlFWM, 2011-05-03 07:52

Kudos! What a neat way of thinikng about it.

saulės kelias, 2010-05-04 18:19

Bravo menotyrininkei ! Įtaigu...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti