Jubiliejiniame koncerte D. Pulauskas pasirodė kartu su savo bendraminčiais ir kolegomis iš Latvijos ir Estijos – „Baltic Jazz Trio“. Šis džiazo muzikantų trio debiutavo 2008 m. Paryžiuje, Baltijos šalių kultūros savaitėje. Po sėkmingo pasirodymo trio nutarė tęsti savo veiklą ir sėkmingai muzikavo įvairiose koncertų salėse bei tarptautiniuose džiazo festivaliuose. „Baltic Jazz Trio“ nariai – Dainius Pulauskas, Maris Briezkalnis (mušamieji, Latvija) ir Toivo Untas (kontrabosas, Estija) yra savo šalyse itin vertinami ir aktyvūs muzikantai, 2009 m. jie išleido pirmą bendrą kompaktinę plokštelę „Baltic saga“, jos kūriniai daugiausiai ir skambėjo jubiliejiniame D. Pulausko vakare.

D. Pulausko džiazo karjera prasidėjo 1990 m. – nuo tada muzikantas buvo pastebėtas ir įvertintas tarptautiniuose džiazo festivaliuose Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje; santūrus, o kartu laisvas ir plačių potepių melodingumas pavergė rytietiško džiazo atstovus. Nuo 2004-ųjų klavišininkas muzikuoja su savo grupe „Dainius Pulauskas Group“. Muzikas yra apdovanotas „Bravo“ prizu (1999) kaip geriausias metų Lietuvos džiazo muzikantas, tarptautiniu „Yesterday“ konkurso Piarnu (Estija) Didžiuoju prizu (1999) už geriausią Johno Lennono ir Paulo McCartney dainos aranžuotę, bei Birštono džiazo festivalio Didžiuoju prizu (2000).

Koncertas, kaip ir kompaktinė plokštelė, prasidėjo D. Pulausko kūriniu „Vievis“ – savita kompozitoriaus dedikacija gimtajam miestui. Melodingas, švelniai nostalgiškas kūrinys tapo savotišku raktu likusio vakaro atmosferai. Visi jubiliejiniame vakare atlikti kūriniai darniai gulė vienas šalia kito ir išties nuskambėjo kaip viena nepertraukiama saga. Lyriškas ir itin melodingas kompozicijas keitė veržlesnės, šiek tiek agresyvesnės, po jų sekė vėl švelnios ir dainingos atomazgos. Dramaturgiškai įtaigūs kūriniai buvo ne tik malonūs ausiai, bet ir įdomūs kartkartėmis netikėtai blykstelėjusiais subtiliais kompoziciniais perliukais. Įdomios kūriniuose buvo baltiškos, folklorinės spalvos, subtiliai derinamos su klasikine, labiau skandinaviška džiazo trio forma. Būtent tie baltiški elementai, kartais netikėtai prasiverždavę kontraboso partijose ar ritmikoje, suteikė kūriniams ryškaus individualumo ir tam tikros paslapties.

Brandūs muzikantai gerai jautė vienas kitą ir atliekamus kūrinius. Nors dramaturgiškai išraiškingas ir įvairus, koncertas sudarė ramaus ir vientiso vakaro įspūdį. Tai labiau priminė jaukų artimų žmonių pasibuvimą kartu, kai muzikantai groja ne siekdami kuo nors nustebinti ar padaryti įspūdį, o tiesiog todėl, kad negali negroti.

„7 meno dienos“ Nr.16 (892), 2010-04-23