Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Priklausomybės nepasirinksi


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Mirties akivaizdoje“
Prieš kelias dienas sugedus kompiuteriui supratau, kad įsigijau naują priklausomybę. Girdėjau, dabar galima išsigydyti nuo visų, net ir seksualinės.

Bet man atrodo, kad nuo valdžios priklausomybės išgydyti negali niekas. Net ponas Dievas. Tie vargšai Seimo salėje, kuriuos beveik kasdien matome savo televizorių ekranuose per žinias, deja, nepagydomi. Žinoma, vargšai ir tie, kurie sėdi anapus ekranų ir į juos žiūri, bet tai juk taip pat priklausomybė. Daugumą šios savaitės filmų, išskyrus aną savaitę mano jau rekomenduotą ir LTV atkeltą į šį sekmadienį (25 d. 23.30) Federico Fellini „Satyrikoną“ ir dar kelis, matyt, žiūrės tik nesugebantys pasikelti nuo sofos ar krėslo priešais televizorių. Bet surizikuosiu priminti tuos kelis, nes gal kartais atsiras ir vienas kitas, anksčiau jų nematęs.

 

Būdamas prisiekęs Clinto Eastwoodo gerbėjas, negaliu neprisiminti 1983 m. jo sukurto „Netikėto susidūrimo“ (LNK, 25 d. 23.30). Filme Eastwoodas sugrįžo prie jį bene labiausiai kažkada išgarsinusio personažo – Purvinojo Hario. Tik dabar inspektorius Haris Kalahanas ieškos ne serijinio žudiko, o moters, dailininkės Dženifer, kuri keršija savo prievartautojams. Praėjus daugeliui metų po nusikaltimo, Dženiferė ieško visų gaujos narių ir juos žudo. Siužetas gerai atpažįstamas – rusų televizijos iki šiol rodo „perestroikos“ metais nufilmuotą savotišką filmo perdirbinį, kuriame, žinoma, Eastwoodas nepaminėtas niekaip.

 

Mėgstu skaityti detektyvus ir turiu prisipažinti, kad tikrai geroje knygoje siužetas, ko gero, nėra svarbiausias. Mąstymo procesas, arba, kaip pasakytų nemirtingasis Puaro, pilkųjų ląstelių darbas daug svarbesnis. Beje, apie Puaro. Tiksliau, apie jį suvaidinusį britų aktorių Davidą Souchet. Per „Zone Reality“ kanalą rodomoje serijoje filmų, kuriuose britų garsenybės ieško savo šaknų, neseniai mačiau jį vaikštantį po Klaipėdą ir geriantį kavą Kretingoje. Tokie filmai tikrai įdomesnį už daugumą vaidybinių.

 

Pastaruosiuose dažniausiai viskas aišku iškart, bet tai – taip pat ritualo dalis. Todėl neabejoju, kad savo gerbėjų sulauks ir Geoffo Murphy televizijos filmas „Neatsigręžk“ (LTV, šįvakar, 23 d. 23 val.), kuriame nuo narkotikų priklausomas Erico Stolzo muzikantas pavagia pinigus iš mafijozų. Ir Alexo de Rakoffo filmas „Vaikis iš kalcio“ (TV3, šiąnakt, 23 d. 0.15), kurio herojus Džimis (Orlando Bloom) per vieną naktį tampa sekso simboliu ir britų bokso viltimi. Arba Alano J. Pakulos „Pripažintas nekaltu“ (LNK, 27 d. 22.40). Jo personažas – garbus šeimos tėvas ir prokuroras Rastis (Harrison Ford) apkaltinamas nužudęs savo jauną kolegę (Greta Scacchi). Ar Davido Jacksono detektyvas „Nakties sargyba“ (BTV, 28 d. 21.30) apie superagentą Maiką (Pierce Brosnan), ieškantį nusikaltėlių pavogtos Rembrandto „Nakties sargybos“. Tokie atpažįstami ir nuspėjami pasakojimai tik stiprina tikėjimą pasaulio pastovumu. Nors bijau, kad visas tas istorijas užgoš vietinės sensacijos ir klausimai, kaip lietuvių policininkai tiek laiko nesugebėjo rasti gyvo Drąsiaus Kedžio.

 

Apie amžinas tiesas privers susimąstyti ir kadaise populiarus 1983 m. Lawrence’o Kasdano filmas „Mirties akivaizdoje“ (TV3, šiąnakt, 23 d. 1.50). Septyni filmo herojai kadaise lankė tą patį koledžą. Jie susitinka per draugo laidotuves. Nors jis buvo pats gabiausias ir talentingiausias, gyvenime Aleksas nepasiekė ir pusės to, ką jo bendramoksliai. Tačiau susitikimas yra ir proga prisiminti jaunystės tikslus ir idealus. Bent jau filmo aktoriai tikrai išgarsėjo: „Mirties akivaizdoje“ vaidina Tomas Berengeris, Glenn Close, Jeffas Goldblumas, Williamas Hurtas, Kevinas Kline’as. Pastebėjau, kad televizijos vis dažniau rodo 9-ojo dešimtmečio filmus, kurie pasiekė mus su pirmąja videonuomų banga.

 

Kad anie filmai buvo tikresni ir geresni, be abejo, pagalvosite pasižiūrėję 2006 m. Kevino Reynoldso filmą „Tristanas ir Izolda“ (LNK, 26 d. 22.40). Viena gražiausių meilės istorijų filme primena mokymo priemonę, rekomenduotą trejetukininko švietimo ministro. Filmas tvarkingas, spalvingas, bet jam stinga fantazijos ir gilesnių įžvalgų.

 

Anemiško šiuolaikinio lietuvių kino neprimins ir 1974 m. Arūno Žebriūno sukurta „Velnio nuotaka“ (LTV, 24 d. 23 val.). Šio, jau klasikiniu vadinamo filmo atsiradimo istoriją pristatys aną savaitę debiutavusi LTV laida „Kine kaip kine“, kuri rodoma šeštadieniais, 22.30. Prisipažinsiu, seniai laukiau tokios laidos apie lietuvių kino istoriją. Aistė Stonytė kalbasi su žmonėmis, dalyvavusiais kuriant filmą. Prisiminimų mozaika atskleidžia ir paslėptas prasmes, ir tikrus nutikimus, ir filmo atsiradimo procesą. Pirmoje laidoje, skirtoje Vytauto Žalakevičiaus filmui „Niekas nenorėjo mirti“, atsirado vietos ir kinotyrininkės Gražino Arlickaitės komentarams, ir „žmonių iš gatvės“, t.y. interneto, nuomonei. Pastariesiems turėčiau ir pastabų. Žmones iš interneto vaidinę aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Giedrius Savickas man atrodo pernelyg saviti, talentingi ir atpažįstami, kad jų lūpomis prabiltų interneto anonimai. Jei pastarųjų nuomonė tokia svarbi, gal ją galima pateikti ir kitaip?

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.16 (892), 2010-04-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

barbora, 2010-04-25 22:17

O "Velnio nuotaiką" kaip smagu žiūrėti! Tik gaila, kad nemokėjau televizoriaus nusireguliuoti taip, kad rodytų visą vaizdą - man kažkodėl rodė tik vidurį, o šonus, matyt, nukirpo. Vis vien smagu

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti