Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 16 (892), 2010 balandžio 23 d. > Dailė > Istorijos pagal tris kūrinius
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Istorijos pagal tris kūrinius


Audriaus Puipos (1960–1997) paroda „Nuo vaikų dailės mokyklos iki Lietuvos dailės klasiko“ VDA Dizaino ir inovacijų centre „Titanikas“


Danutė Gambickaitė

Share |
Audrius Puipa. „Sauginčių vienkiemis“. 1987 m.
Regis, viskas suiro: laiko ir erdvės siūlės, jungiančios kalnus, uolas, vandenynus, atmintį, obelis, silikatinių plytų trobą, amžinybę, pageltusius nagus ir skraidančius kilimus.

Kaip kaleidoskope mintys sukrito kas sau. Venera iš vandens išniro su nimfų palyda ir įlindo kaimynų trobon. Kaip stora kamanė įstrigo tarp langų stiklų ir barbena, blaškosi, nei vidun įlįst gali, nei laukan išlįst. Klankt klankt – girdisi visame kieme. Ir to klaksėjimo tarsi gyvo sąžinės priekaišto pilnas visas sodas. Tik šeimininkas nieko negirdi. Kiūkso kaip pavasarinė obelis apšepusiu kamienu, nuplyšusiom šakom ir spokso tai į pačiutės rankas, tai į po žiemos kaip niekad stipriai atsišovusius žalmargės dubens kaulus, tai į kaimynų Puipiuką, kuris, dabar jau visas Puipa, sėdi sau ant plytos ir keverzoja kažin ką. O gal nieko nemato. Taip, matyt, geriau.

 

Fabijoniškėse šiandien, 1982-ųjų pavasarį, atsitiko neįtikėtinas dalykas, kurį vėliau aprašė ne vienas garbus istorikas ir tyrėjas. Velniškai baisūs būna tie neįtikėtini dalykai, todėl geriau nesidairyti, kaip kad elgiasi šeimininkas su savo pačiute. Ką bedarysi, kai ant kaimyninių silikatinių trobelių ėmė ir užsirioglino visas vandenynas su milžiniška pilka kupra, o padangėje tarsi Pranciškaus stigma atsirado kažin kokia spingsulė ir zuja iš kairės į dešinę, tai viršun, tai apačion. Tik dar stipriau senoji galva įsiremia žalmargės kirkšnin ir dar stipriau spūsčioja pieno pritvinkusius spenius. Argi jai suprasti tokius biesus. „NSO, NSO“, – barba kaimynų radijas. „NSO, – mintyse pakartoja senoji, – gal čia koks naujas televizorius?!“ Daugiau ji nesuka galvos, „kosmosas“ jai nuskamba kaip „osmosas“, „Kopernik“ ar „Galileo“ – kaip nauja margintų tulpių rūšis. Baigusi milžti žalmargę, lėtai pakyla, mesteli „uslaniuką“ patvorin, brūkšteli rankas per suknelę ir vangiai pamoja Puipai, kuris vis dar sėdi ant plytos ir paišinėja tą patį „kažin ką“. „Tas tai nieko nebijo“, – pagalvoja senoji ir nukrypuoja trobon... (pagal „Kaimyno namą Fabijoniškėse“, 1983 m.)


Panašią žinutę apie NSO per radiją bene po penkerių metų išgirsta ir Sauginčių vienkiemio gyventojai. Sutapimas, o gal likimo pokštas, kad šeimininkų duktė tą dieną taip pat milžo karvę, tik juodmargę. Ir liūdėjo, kad gyvenimas taip susiklostė, jog ji turi mirkti mėšle. Kažin kodėl neištekėjo už kokio daktaro, bet kur tau vienkiemy daktaras, nebent tik koks menininkas. Va, sėdi, keverzoja sau. „Gal bent jauną ir dailią nupaišys, su raudona suknia, ilgais plaukais“, – svajoja šeimininkų duktė ir šypteli visam tuntui katinų, besisukiojančių apie šviežutėlio riebaus pieno kibirą. Tolumoj ūžia berželiai. Pievose čirškia, kruta visokie gyviai: skruzdės, svirpliai, voriukai. „Štai ir vasara, – dusteli Sauginčių senoji. – Greit ir ruduo ateis, o paskui žiema.“ „Aladinas, babyte, Aladinas“, – šaukia vienas iš Sauginčiukų, bet babytei jokie Aladinai nerūpi, pasidairo aplink, įbruka neklaužadai kokį geresnį kąsnį ir ramiai dėbteli į kažkada Rygoje pirktą kauką Jašių. Jis šeimai turėjo nešti sėkmę, bet, kaip sakoma, – pigią mėsą šunys ėda. Nevykęs buvo kaukas Jašius, neišsivystęs, vienas vargas su juo. Tai ir tylėjo senoji visą gyvenimą, niekam neprasitarė apie Jašių. Laikui bėgant suprato, kad tik ji viena kauką regi. Bet šiandien kiek sunerimo, nes labai jau tas menininkas (kaip ten jis, Puipa, atrodo) į kauką dairosi, o ir Sauginčiukas vis grįžteli ton pusėn, bene jie bus senosios gėdą matą. Vienkiemio gyvenimas virte verda, o balsas iš radijo tarsi tolimas tolimas aidas dunda kažką panašaus į: „...šiandien po ilgos pertraukos vėl atsitiko neįtikėtinas, nepaaiškinamas dalykas... NSO... Svajonės... Neatpažįstamas skraidantis kilimas... džergžt... gergžt... Sauginčiuose taip pat prairo laiko ir erdvės siūlės“... (pagal „Sauginčių vienkiemį“, 1987 m.)


Zdyska: Klausyk, Puipa, gal nustosi vaikus gąsdinti?

 

Puipa: Kaip tai?

 

Zdyska: Kaip, kaip? Pirma Sauginčiukai, dabar vėl su tom savo dvasiom Klimų vaikus akini.

 

Puipa: Ką tu čia, Zdyska? (Juokiasi) Tai kad reikia čia kažko, pats centras, ašis, taip sakant.

 

Zdyska: Mhm... Trūksta, sakai. Na, trūksta tai trūksta. Pats geriau žinai. (Pauzė) O balandis tai gražus. (Pauzė) Žinai, žmonės vadina tave „magiškuoju realistu“, klausyk, gal teisybę šneka, ką?

 

Puipa: Kas ten žino tą teisybę. Klausyk, Zdyska, tu geriau man pasakyk, ar ne per daug Klimų kambarį apkuičiau.

 

Zdyska: Gal tų svogūnų nereikia, ką? Ir agurkų. Vilniaus centras, o ant stalo tokie kaimietiški svogūnai.

 

Puipa: Bet kokie jie gražūs, tobuli, o agurkai visų gražiausi. Ne, geriau jau mes lipam ant sekcijos.

 

Zdyska: Aha, būsim kaip kokie Klimų namų suvenyrai...

 

(pagal „Šventos dvasios pasirodymą Klimų bute“, 1988 m.)


Epilogas. Rašydama apie Audriaus Puipos kūrinius pasirinkau kiek neįprastą pasakojimo stilių. Drįstu daryti prielaidą, kad taip bent kiek galiu priartėti prie savitos ir tikrąja to žodžio prasme nepakartojamos A. Puipos estetikos, kuri sunkiai pasiduoda aprašymui (ilgai užtruktų net vieną narplioti). Bene labiausiai darbuose intriguoja siužetų, o kartu ir erdvės daugiasluoksniškumas: skirtingų plotmių, planų gretinimas, dydžių variacijos siekiant perteikti vaizduojamų personažų buitį, dvasinį pasaulį, mintis, pokalbio temas. Pažvelgę į A. Puipos darbus, norom nenorom pasineriame į ten gyvenančių veikėjų pasaulį, jų kasdienybę, dažnai purviną, jaukią arba nelabai, kupiną minčių, kalbų, svajonių. Savotiška siužetų „košė“ kiek linksmina, regis, nukreipi žvilgsnį nuo vieno veikėjo ir tuoj atrandi kokią ant dujinės viryklės tupinčią pelę ar palubėje tūnančią piktąją dvasią. Ir viskas yra reikšminga ir įdomu, nieko nėra nereikalingo erdvėje, viskas turi savo vietą ir svarbą. A. Puipos piešimo maniera – realistiška ir labai detali. Kuo kruopščiausiai išpieštas menkiausias daiktelis. Atrodo, kad tiek svogūnui, tiek kaimynui skiriamas vienodas dėmesys, ir taip su visais iš pirmo žvilgsnio nereikšmingais daiktais, veikėjais. Jeigu koks nors „daiktelis“ būtų kaip nors blankiau pavaizduotas, dominuoti imtų kokia nors pagrindinė figūra, nustelbdama kitas. Tokiu atveju neliktų A. Puipos darbams būdingos specifikos (originalumo), daugiasiužetiškumo, o be pastarojo neliktų ir tos savitos erdvės ir laiko polifonijos. Sudėtinga kalbėti apie klasikus, bet jų tiesiog negalima pamiršti. Tokiu atveju geriau kalbėti nesudėtingai.


„7 meno dienos“ Nr.16 (892), 2010-04-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

aTJUHNFeoiKzZuJ, 2011-06-23 08:17

Hey, that's the greteast! So with ll this brain power AWHFY?

digitis, 2010-07-15 12:16

Mačiau prodą ir dabar skaitydamas tekstą vėl viską išvydau prieš save. Labai taikliai.

saulės kelias, 2010-05-04 12:51

Miela Danute, tikrai prisidėjot prie Puipiškos estetikos ! Jo, Puipos, matyt kitaip ir neįmanoma apibudinti ar aprašyti. Ačiū Puipai, kad įdėjo indelį į Lietuvos kultūros aruodus.

anonimas, 2010-04-29 08:10

smagus tekstas.

R3, 2010-04-24 18:40

Sitas labai geras :)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti