Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 16 (892), 2010 balandžio 23 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Danutė Gambickaitė: Istorijos pagal tris kūrinius(6)
Audriaus Puipos (1960–1997) paroda „Nuo vaikų dailės mokyklos iki Lietuvos dailės klasiko“ VDA Dizaino ir inovacijų centre „Titanikas“
Monika Krikštopaitytė: Pakeliui nuvargusi(2)
Paroda „Metų skulptūra ’09“ Šv. Jono gatvės galerijoje
Aldona Eleonora Radvilaitė: „Sugrįžimai“ tęsiasi
Nikita Michalkovas apie naują filmą
Krėsle prie televizoriaus
Ciklas „Jane Campion kino poezija“ „Skalvijos“ kino centre
Anonsas
Anonsas
Povilo Ričardo Vaitiekūno „Tapyba. Piešiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Milda Žvirblytė

Vakarų dailės istorijoje galima prisiminti ne vieną tapytoją, kuris eksploatuodamas savo laiku nepopuliarią tapymo formą ir analizės kryptį buvo įdomus ir progresyvus, jo kūrybos nepavadinsi konservatyvia.


Pavyzdžiui, Giorgio Morandi, tapęs klasikinius natiurmortus tuo metu, kai Italijos dailėje vyko stiprus metafizinės tapybos ir neorealizmo protrūkis. Lietuvoje tokio tapytojo pavyzdys – Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti jo kūrinių paroda, apimanti tapybos darbus, piešinius, sukurtus nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos iki 2009 m., byloja, kad P.R. Vaitiekūno kūryba yra stabilus, mažai besikeičiantis reiškinys. Tai patvirtina ir paties tapytojo žodžiai, kad pokyčiai kūryboje yra nežymūs, labiau pastebimi metodo požiūriu (dažų tepimo ant drobės, kūrinio paviršiaus formavimo ir pan.). Tačiau autoriaus požiūris tokio poslinkio atžvilgiu yra skeptiškas, nes metodas nepaaiškina meno kūrinio. Tad kuo įdomi ir aktuali P.R. Vaitiekūno kūryba, žvelgiant į ją iš šios dienos perspektyvos? Ką dar galime įžvelgti jo kūryboje nepaisant tokių akivaizdžių dalykų kaip tapybos amato valdymas, aukščiausio lygio profesionalumas?

 

Parodoje eksponuojami kūriniai byloja, kad kūrėjo žvilgsnis yra konkretaus laiko ar epochos dalis. Būtent paroda ir yra menininko pozicijos, jo požiūrio į savo kūrybą, jo epochos manifestacija, todėl neatsitiktinai ekspoziciją papildo dokumentiniai elementai, atspindintys biografinius tapytojo faktus. Tai horizontali plokštuma su dailininko pieštais jo bičiulių portretais bei ekranas, kuriame demonstruojamas Vaitiekūno pokalbio su parodos kuratore (šio straipsnio autore) įrašas.

 

Nors P.R. Vaitiekūno kūrybą tiktų vadinti ekspresionistine dėl įtemptų spalvų santykių, išraiškingo potėpio, piešinio specifikos storai tepamuose dažų sluoksniuose, iš esmės tapytojas yra realistas. Jis remiasi tikrove, gamta – tai svarbiausi impulsai kūrybai, o fantazija, kaip prasimanymas, mene yra melas. Neatsitiktinai Vaitiekūnas vadina save XIX a. tapytoju, o jo mylimi dailininkai yra barbizoniečiai C. Corrot, T. Rousseau, J.-F. Millet.

 

Kartą P. Cezanne’as, pažvelgęs į C. Monet paveikslus, pasakė: „Monet – tik akis, tačiau kokia akis!“ P.R. Vaitiekūno kūrinių atžvilgiu ši citata – neatsitiktinė. Jo tapyba išsiskiria iš kitų lietuvių modernistinės tapybos kūrėjų paveikslų itin jautriais spalvų santykiais, būdingais tik jam vienam. Spalvų santykius tapytojui diktuoja gamta, tikrovė.

 

Paveiksluose matome Kauno priemiesčių kraštovaizdžius, Pažaislio ansamblį supančias pievas, Mardasavo pamiškes, Nemuną ties Česukais ir t.t. Realistinė paveikslų programa apima ir tapytojo biografiją, svarbius jo kūrybos etapus. 1940 m. gimęs tapytojas augo Veršvuose – Kauno priemiestyje, kurio gamta su Nemuno juosta, lankomis ir kalvomis supo tapytoją vaikystėje. Kaunas itin svarbus – šiame mieste jis gyveno, mokytojavo, o 1967–1976 m. kūrė paveikslus Pažaislyje veikusios psichoneurologinės ligoninės patalpose, kur turėjo studiją. Vasaromis tapė savo sodyboje Dzūkijoje – Česukuose, o nuo 1978 m. iki dabar – Mardasave.

 

P.R. Vaitiekūno paveikslai – tarsi praėjusio laiko dokumentai, juose svarbūs ne tik kraštovaizdžiai, bet ir šviesa, dangaus ir žemės spalvų santykiai, vandens atspalviai. Žvelgdami į kūrinius, galime matyti šviesą, kuri supo tapytoją vaikystėje, išvysti, kaip mirgėjo Nemuno vandens paviršius iki hidroelektrinės pastatymo, koks dangaus ir pievos spalvų santykis buvo 1987-ųjų vasarą Mardasave ir t.t. Paveikslai byloja, kad tam tikri spalvų deriniai yra konkretaus laiko dalis. Tiesa, ir natiurmortuose, kuriuose didingame fone sutalpinti smulkūs daiktai, matoma peizažo struktūra su dideliu dangaus plotu ir sąlyginai nedideliu žemės lopinėliu.

 

Kai kuriuose P.R. Vaitiekūno paveiksluose pastebimi ir reportažo žanrui artimi bruožai. Vienas tokių tapybos išraiškos priemonėmis realizuotų reportažų – biografinis paveikslas „Inkaro moterys“ (1978–1991). Didžiausiame paveikslo segmente nutapyta fabriko darbininkių šventinė eisena, remiantis 1948–1950 m. daryta nuotrauka. Komunistinės epochos atspindys šiame paveiksle – geliančiai skurdus ir nuožmus. Pavaizduota demonstracija primena beviltiško protesto, absurdo teatro, protu nesuvokiamo vaidinimo manifestaciją. Emociniu poveikiu šis paveikslas gali būti lyginamas su E. Muncho, J. Ensoro kūriniais. Pavaizduotos vien moterys. Kadangi tai pokario laikai, vyrų deficitas lengvai paaiškinamas. Tačiau moterys pavaizduotos kaip į begalinį tolį nutįstanti kaukolėtų, kaukėtų žmogystų eisena, o tai kelia nerimą dėl jų egzistencijos. Paveikslas tarsi daug kartų padaugintas E. Muncho „Šauksmas“. Kairėje paveikslo dalyje – trys vienas virš kito sukomponuoti vaizdeliai, tarsi kadrai kino juostoje. Tai jautriai nutapyti vaikystės peizažai: pro kambario langus matytas vaizdas (apačioje), su vaikystės prisiminimais susijęs paveikslas „Laivelis“ (viršuje) ir juos perkertantis šermenų kadras (viduryje). Laisva, iš dalies eskiziška tapymo maniera padeda sukurti reportažinę įtaigą. Juk reportažas negali būti išbaigtas. Todėl šis paveikslas – vienas įtaigiausių reportažo žanro kūrinių.

 

Dar vienas svarbus P.R. Vaitiekūno kūrybos aspektas, bylojantis apie kūrėjo epochą – tai simbolinis paveikslų, piešinių pobūdis. Pati gamta, tikrovė pasiūlo tapytojui simboliką, metaforas, antropomorfinį vaizdavimą – pavyzdžiui, susipynusios tarpusavyje medžių šakos, lapija, medžių kamienai, akmens ar šienų kupetų siluetai. Mat P.R. Vaitiekūnas tiki, kad kiekvienas gamtos darinys ar objektas yra gyvas.

Pavyzdžiui, tapybos ant popieriaus darbai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip abstraktūs paveikslai, sukurti spontaniškai, jautriai prisiliečiant teptuku prie popieriaus paviršiaus. Tačiau įdėmus žvilgsnis atpažįsta juose tikrovės fragmentus – prie staklių palinkusios audėjos figūrą, nuo stogo besišlapinantį kaminkrėtį, pusiau žmogų, pusiau vilką ir pan. Šią interpretavimo kryp...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru