Christine Lahusen, Eckart Rahn, Darius Kučinskas P. Lileikio nuotr.
Gyvendamas Suomijoje ir tapęs lietuvės vyru, šalia daugelio kitų dalykų supratau, kaip demografiškai mažos šalys (...nors esam pasauly tik trys milijonai...) traktuoja savo reprezentaciškiausias kultūros asmenybes. Nors jų esama mažiau nei prancūzų ar italų, jų pasiekiamas entuziastingo sakralumo statusas yra nepalyginti intensyvesnis ir proporcingai pranašesnis už didelių šalių dėmesį savo garbinamiesiems.
Patyriau, ką ir kiek Suomijai reiškia Sibelius. Vis labiau pradedu suprasti, ką Lietuvai reiškia Čiurlionis. Kartais tie supratimo keliai - ne patys lengviausi: pamenu, prieš keletą metų, nuvežtas į Čiurlionio muziejų Kaune, drįsau pareikšti, kad jis įdomesnis kaip kompozitorius. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai būtų buvę gudriau patylėti. Dar vis neišsiaiškinau, ar lietuviams Čiurlionis svarbesnis kaip dailininkas, o gal nusidėjau tuo, kad nusprendžiau pasirinkti vieną iš dviejų (taip, kaip italui nedera rinktis tarp Leonardo dailininko ir Leonardo mokslininko). Bet kuriuo atveju, mano pašnekovas sureagavo taip, tarsi būčiau pareiškęs, kad Saboniui geriau sekasi gaminti langus, nei žaisti krepšinį.
Nemanydamas, kad mano nuomonė reikšminga, bet dar kartą praleisdamas progą patylėti, turiu pasakyti, kad Čiurlionio muzika apskritai yra žemiškesnė ir mažiau transcendentinė nei jo paveikslai ir tai tokiam žmogui kaip aš, kuris dvasingumo nelaiko savo stiprybe, yra neabejotinas pliusas. Be to, nors ir akivaizdu, kad abiejose jo raiškos srityse netrūksta nei talento, nei vaizduotės, kalbant apie meistrystę, man jo muzikiniai kūriniai atrodo kompetentingesni.
Kad ir kaip ten būtų, nekyla abejonių, kad Čiurlionio muzika, bent muzika, tikrai užtarnavo Lietuvos jam suteiktą nacionalinio simbolio statusą. Todėl penkių kompaktinių plokštelių rinkinys, kuriame pirmą kartą įrašyti visi jo fortepijoniniai kūriniai (kai kurie jų dar niekada ligi tol nebuvo įrašyti), yra istorinis įvykis.
Taigi buvau laimingas galėdamas kovo 23-ąją būti šio leidinio pristatyme stilingoje Vilniaus paveikslų galerijos aplinkoje. Renginį vedė muzikologas ir Čiurlionio specialistas Darius Kučinskas ir pianistas bei Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas - abu visiškai laisvai besijaučiantys dvikalbėje, tuoj suprasime kodėl, tarptautinio vakaro aplinkoje (nepalioviau galvojęs, kad Italijoje vienintelis renginys, kuriame daugiau kaip vienas vakaro vedėjas bet kuriuo metu galėtų lengvai peršokti iš italų į anglų kalbą, tikriausiai būtų vertėjų mokyklos abiturientų balius).
Iš tiesų „Visi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai“ - tai vokiečių įrašų kompanijos „Celestial Harmonies“ leidinys, kuris išvydo pasaulį po dešimtį metų trukusio brandinimo, neapsiėjusio be sudėtingų ir tragiškų momentų. Prodiuseris Eckartas Rahnas, vienas iš vakaro svečių, tikėjo šiuo projektu nuo pat pradžių, jis taip pat buvo ir viso proceso (kurio sėkmę stipriai nulėmė kelių Vokietijos radijo stočių parama) katalizatorius. Šiam pianistiniam iššūkiui - įgroti visą Čiurlionio kūrybą fortepijonui - buvo pasirinktas jaunas vokiečių pianistas Nikolausas Lahusenas, kuriam, Rahno žodžiais tariant, „buvo nesvetima romantinė pasaulėjauta, gaubiama paslapties ir dvasingumo auros, drauge ir tam tikras tvarką mėgstančio žmogaus racionalumas - retas charakterio ir talento derinys“.
Pirma kompaktinė plokštelė, pasirodžiusi 2000 metais, sulaukė kritikų pripažinimo, jis lydėjo ir likusias keturias. Išleidus trečią plokštelę įvykiai pasisuko dramatiška linkme: 2005 metais 44-erių metų Lahusenas netikėtai mirė, palikdamas projektą be pagrindinės varomosios jėgos. Po tam tikro visiškai suprantamos nežinios laikotarpio Rahnas vis dėlto nutarė šį darbą užbaigti. Svarbiausią vaidmenį čia suvaidino Christine Lahusen - Nikolauso našlė (taip pat antradienio vakaro viešnia), įtikinusi prodiuserį, kad jos vyras būtų norėjęs pamatyti užduotį įvykdytą.
Tada į procesą buvo įtraukta daugiau veikėjų iš Lietuvos. Aktyviai koordinuoti veiksmus ėmėsi Darius Kučinskas, pasiūlęs Roką Zubovą kaip idealiai tinkantį Lahuseno darbo tąsai. Taigi dvi paskutines plokšteles įrašė Čiurlionio proanūkis, ėmęsis šio įsipareigojimo su pagirtinu kuklumu, šventai sekdamas Lahuseno pradine koncepcija ir sudaryta Čiurlionio kūrinių seka. Perklausęs visas penkias plokšteles turiu pasakyti, kad Lahuseno grojimas taip grakščiai persilieja į Zubovo skambinimą, kad nė vienam nemetamas „silpnojo“ projekto dėmens šešėlis.
Tas pats šiaurietiškas kuklumas (atmieštas tuo rimtu, ramiu formalumu, kuriuo aš nuoširdžiai žaviuosi) buvo juntamas rinkinio pristatyme antradienio vakarą. Renginys virto pagarbos vakaru abiem - Čiurlioniui ir Lahusenui, gal net su pastaruoju avanscenoje. Kūrinius iš rinkinio gyvai atliko Zubovas, o Lahuseno interpretacijos skambėjo iš įrašo - tai buvo turbūt labiausiai jaudinanti vakaro dalis.
Šiam renginiui atliekamus kūrinius Zubovas pasirinko kruopščiai ir labai konceptualiai - šis konceptualumas atitinka Lahuseno programos planavimą kompaktinėms plokštelėms. Vakaro pradžioje, pirmoje savo pasirodymo dalyje, jis paskambino šiltą dedikaciją savo kolegai ir draugui (tardamas įžangos žodį anglų ir lietuvių kalbomis jis nesugebėjo nuslėpti susijaudinimo) - „Muzikinį momentą“ fis-moll, kuriuo prasideda ketvirtoji rinkinio plokštelė (pirmas Zubovo įgrotas kūrinys): perėjimas nuo vieno pianisto prie kito - tarsi simbolinis atsisveikinimas su Lahusenu.
Kita pjesė, Mazurka G-dur, pasirinkta dėl to, kad tai vienas iš Čiurlionio dingusių kūrinių, kurį septintame dešimtmetyje, paprašyta Vytauto Landsbergio, „iš atminties rekonstravo“ Čiurlionio draugė Viktoria Hempliova. Pirmą savo muzikinio pasirodymo dalį Zubovas baigė valsu F-dur „Lokio riaumojimas“. Anot pianisto, Čiurlionio draugai jį vadino „lietuvišku lokiu“, todėl šis valsas galėjo būti kompozitoriaus autošaržas.
Po pirmos muzikinės vakaro dalies sekė Kučinsko, Rahno ir itin jaudinantis Christine Lahusen pasakojimai apie projektą. Renginio pabaigai Zubovas parinko septynių pjesių girliandą - virtualią kelionę laiku nuo 1903 iki 1909 metų, kai Čiurlionis buvo įsitraukęs į tapybą: skambėjo Preliudas A-dur (1903), variacijos „Sefaa Esec“ (1904), „Lakštingala“ (1905), Ekspromtas, dedikuotas Bronislawai Wolman (1906), Preliudas a-moll (1907), II ir III dalys iš mažų peizažų ciklo „Jūra“ (1908) ir Preliudas G-dur (1909). Šis atidus pasirinkimas tapo visos Čiurlionio kūrybos sinekdocha. O jo kūrybinis palikimas - neįprastai ambivalentiškas: viena vertus, Čiurlionis tarsi manieringai atsigrįžta į praeitį (čia reikia paminėti dažnai jam priskiriamus Schumanno, Chopino ar kitų vėlyvųjų romantikų atspindžius), kita vertus - žvelgia į ateitį (dodekafonijos nuojauta variacijose „Sefaa Esec“), labai mažai dėmesio skirdamas tam, kas lieka tarp praeities ir ateities. Taip garbinta vakardienos nostalgija sujungiama su poreikiu žvilgčioti į rytojų, tarsi šiandiena - „dabartis“ - jį būtų dominusi mažiausiai, gal dėl to, kad joje ir su ja jis taip nesmagiai jautėsi.
Jo eklektiškumas, fantazija, sinestezija ir rafinuotas skonis nepalieka abejonių, ką ir kaip stipriai Čiurlionis reiškia Lietuvai.