„Suvokėme, kad bendrą mūsų likimą ir artumą tarp mūsų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų, skirtingų politinių grupių ir skirtingų pažiūrų žmonių, sujungia gyvenimo trapumas“, - šie žodžiai - pirmoji kunigo Adamo Bonieckio, lenkų katalikų intelektualų savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ vyriausiojo redaktoriaus, reakcija į šeštadienį netoli Katynės įvykusią tragediją.
Tragiška katastrofa netoli Smolensko išlaisvino laviną žodžių - televizijoje, radijuje, laikraščiuose. Nes mirtis verčia tylėti, bet kartu ir kalbėti. Išgyvendamas tokį sukrėtimą kaip šis, žmogus nenori būti vienas. Jis griebia kitų žmonių žodžius, žmonių, kurie tai išgyvena taip pat kaip jis, kalba apie tą išgyvenimą, kad neneštų sunkios naštos vienas pats. Todėl tokiomis akimirkomis ieškome kitų.
Nesibaigianti piligrimystė prie Prezidento rūmų Varšuvoje, prie Vavelio, prie kitų panašių vietų; gėlės, žvakės, žuvusiųjų fotografijos, maldos ir giesmės – bejėgiškumas prieš tai, ką reikia priimti kaip nebesugrąžinamą. Priimti mirtį. Netikėtą, ateinančią kaip vagis. Juk pasakyta: „Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes ateis akimirka, kurios nenuspėsite...“ Bet kas yra pasirengęs, kai ta akimirka iš tikrųjų ateina artimiesiems? Ypač dabar, kai mirtis vis labiau traukiasi iš regėjimo lauko. Gyvename civilizacijoje, kurioje dominuoja sėkmė, gražus kūnas, sveikata ir gyvenimas.
Ir staiga iš oro uosto netoli Smolensko pasigirdo persmelkiantis ir įtikinantis perspėjimas: memento mori - atmink, kad ir tu mirsi.
Daug bejėgiškų, širdingų, nuoširdžių žodžių... Tarp jų ir išmintingi, nešantys šviesą žodžiai. Būtent tokius per gedulingas mišias Varšuvos katedroje pasakė arkivyskupas Kazimierzas Nyczas.
„Skrido kartu, petys prie peties, viena kryptimi, kad pagerbtų Katynės kareivius. Lipdami į lėktuvą, nežinojo, kad žvakės, kurios turėjo liepsnoti žudynių vietoje, degs jų atminimui. Ta tragedija, - sakė Varšuvos arkivyskupas, - rodo, koks bendras yra mūsų likimas, kaip mus, tikinčius ir netikinčius, esančius vienoje ir kitoje barikados pusėse, pasauliečius ir dvasininkus, sujungia gyvenimo trapumas. Tikiu, kad šios dienos tragiškas įvykis, nacionalinės laidotuvės, nuolankiai tai lyginant su Popiežiaus mirtimi ir laidotuvėmis, suartins mus, lenkus, padės žiūrėti viena kryptimi ne tik artimiausiomis nacionalinio gedulo dienomis, bet ir mėnesius, metus, rūpinantis Lenkija, bendru Tėvynės gėriu.“
Gal tokio sukrėtimo reikėjo, kad suvoktume, jog mūsų bendro likimo ir artumo pagrindas ir yra visų mūsų gyvenimo trapumas? Nepaisydamas skepticizmo išminčių, žmonijos istorijos žinovų, netikinčių, kad šis sukrėtimas nors kiek pakeis mūsų politinių kovų stilių, tikiu, kad pėdsakas liks, kad jau nebegalėsime grįžti prie negarbingo užsispyrusio žiaurumo, kuris buvo iki balandžio 10-osios. Tas sukrėtimas apima ir gėdą už paskubomis išsakytą nuomonę, už skelbiamus žiaurius vertinimus, už įtarinėjimus niekingomis paskatomis. Žinoma, tai nereiškia, kad turi keistis pasirinkta pozicija. Mirtis nekanonizuoja jokios politinės vizijos nei strategijos. Mirtis, ta mirtis, primena, kad virš pasidalijimų mus jungia bendras likimas ir viso to, kas yra dabar, trapumas. Kaip absurdiškai mirties šviesoje atrodo vakarykštis žiaurumas.
Ypatingomis valandėlėmis, kai intensyviai išgyvename tokius įvykius kaip kad Jono Pauliaus II mirtis ar jo išrinkimas Popiežiumi, kaip tada, kai suvienyti bendro skausmo ir solidarūs su kenčiančiais naktį stovėjome begalinėse eilėse, kad duotume kraujo vengrams 1956-aisiais, atsiskleidžia mumyse snaudžiantis didis gerumas. Tol, kol toks pakilimas įmanomas, tol mumyse nemirs gerumas. Tokių dienų patirtis rodo, kad jo esama ir jis pakankamai stiprus, kad pritildytų kasdienius ginčus, prietarų ir kovų klyksmą. Ar iš tikrųjų tam, kad tas gėris atsiskleistų, reikia, kad lenkas būtų išrinktas Popiežiumi? Ar tokią galią turi tik dramatiškos situacijos?
Dramatiškomis akimirkomis žmogus nenori būti vienas. Sunku nepastebėti, kad šiomis dienomis svarbiausia lenkų susitikimo vieta buvo bažnyčios. Varšuvos katedrą ir Rūmų aikštę užpildžiusi daugiatūkstantinė susikaupusi minia, būriai žmonių, dalyvaujančių gedulingose mišiose daugelyje miestų, taip dažnai maldose prisimenamos katastrofos aukos ir jų artimieji, taip pat šį tą pasako apie lenkus.
Iš tikrųjų, Lenkija - keista, bet ne laukinė šalis. Tiek gerumo! Kad tik jo nenugramzdintume kvailame vaiduoklių šokyje, iš kurio buvome be gailesčio pažadinti.
Write more, thats all I have to say. Literally, it seems as though you relied on the video to make your point. You obviously know what youre talking about, why throw away your intcglilenee on just posting videos to your site when you could be giving us something informative to read?
lfeDMCrk, 2011-08-05 08:52
Stellar work there evreonye. I'll keep on reading.
Skaityti visus 
Rašyti
