Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Viena menininkų pora - dvi epochos


Mikalojaus Povilo Vilučio ir Nijolės Vilutienės paroda Vilniaus rotušėje


Vidas Poškus

Share |
Nijolė Vilutienė. „Kelionė“. 1977 m.

Turbūt kiekvienas stiliaus raidos problemas mene nagrinėjantis ir Heinrichu Wölfflinu besiremiantis specialistas nedrįs neigti (tai jam tiesiog į galvą bus įdėta dar pirmaisiais studijų aukštojoje metais), kad bet kuris - „asmeninis, mokyklos, šalies ar rasės“ stilius vystosi veikiant tam tikriems imanentiniams dėsniams.

Prisiminkime didžiojo formalisto idėją, kad einant iš renesanso į baroką vystomasi iš linijiškumo į tapybiškumą, iš plokštumos į gilumą, iš uždaros formos į atvirą, iš daugiaplaniškumo į vientisumą, iš absoliutaus į reliatyvų daiktiškumo aiškumą. Viskas labai elementaru.

 

Ir netgi visiškai banalu, kad šiai sistemai iliustruoti nereikia grandiozinių epochos stiliaus ar dar kitokių panašių sampratų. Tereikia palyginti du ar daugiau vienas šalia kito dirbančius menininkus (tas pats H.W. aprašė Richterio pasakojimą, paanalizavo kelis italų ankstyvojo renesanso, mažųjų olandų atvejus). Šią koncepciją gali ypač gerai atspindėti net menininkų poros... Antai ko verta vien Jacksono Pollocko ir Lee Krasner lyginamoji analizė. Lietuviški kontekstai taip pat yra nebloga dirva šioms įžvalgoms. Galima aiškintis, kuo skiriasi Steponavičius ir Žilytė, Kisarauskai, Švažai, Piekuras ir Rožanskaitė...

 

Puikus pavyzdys yra ir Mikalojaus Povilo Vilučio bei Nijolės Vilutienės tandemas. Tandemu šią porą pavadinau neatsitiktinai. Taip jau atsitiko, kad abiejų menininkų kūryba yra artima ir gimininga (ilgai gyvenantys kartu supanašėja). Tai įrodinėti galima pradedant įvairiais techniniais dalykais: abu sutuoktiniai yra baigę grafikos mokslus ir daugeliu savo darbų atstovauja tradicinėms grafikos technikoms (vienas labiau serigrafijai, kita - sausai adatai), abu šios poros dalyviai daug piešia ir netgi tapo, abu naudojasi koliažo, skaitmeninės grafikos ir kitais papildomais būdais.

 

Grafinę M.P. Vilučio ir N. Vilutienės bendrystę liudija ir abiejuose flanguose uolus juodos linijos, kaip svarbiausios išraiškos priemonės, propagavimas. Panašus yra netgi ikonografinis, siužetinis, teminis lygiai: tai asmeniniai žmogaus (vienoje pusėje vyro, kitoje - moters) išgyvenimai: galima sakyti, kad Mikalojų domina pusamžio vyro, savo kūnu bei vidumi jaučiančio senėjimo procesus, problematika, o Nijolė gilinasi į meilės aistras, į moterystės slėpinius tiriančios moters pasaulį.

 

Štai čia bendrybės ir išnyksta. Daugeliu aspektų panaši, vis dėlto kai kuriais esminiais bruožais, ne tik ikonografiniais, bet ir formaliais, Vilučių kūryba skiriasi. Remdamasis Wölfflinu šiuos skirtumus, netgi priešingybes, drįsčiau apibrėžti renesanso ir baroko kategorijomis.

 

Be didesnių išvedžiojimų teigčiau, kad Vilutis atstovauja renesansui, o Vilutienė - barokui (ir ne tik dėl tam tikro chronologinio nuoseklumo, nes M.P. Vilutis iš tikrųjų yra keleriais metais vyresnis už Nijolę). Tiesiog Vilučio kūryba yra linijiška, plokščia, uždaros formos, daugiaplanė, daiktiškai aiški. Vilutienės savo ruožtu - tapybiška, gili, atviros formos, vieninga kompoziciniu požiūriu, reliatyvi kalbant apie daiktiškąjį vaizdavimą.

 

Su tikruoju renesansu M.P. Vilutį sieja daug dalykų. Kompozicinės ypatybės - vieni iš labiausiai į akis krentančių dalykų. Antai regisi, kad iš florentietiškų freskų ar medžio raižinių yra atkeliavę tie vaizdą sukuriantys juodos ir baltos santykiai (galima prisiminti Andrea Feltrini sgrafitus, Piccolomini „Dviejų mylimųjų istorijos“ iliustratoriaus ksilografijas), būtybių vaizdavimas iš priekio, statiška ramybė. Tačiau renesansiškiausi požymiai yra du: tai perspektyva ir proporcijų teorija pagrįstas žmogaus vaizdavimas. Centrinė geometrinė perspektyva yra tarsi svarbiausias M.P. Vilučio grafikos veiksnys, savotiška bazė, ant kurios laikosi visas antstatas. Tai dominuoja 8-10-ojo dešimtmečių M.P. Vilučio darbuose (ir ne tik grafikoje, bet ir parodoje nerodomoje tapyboje).

 

Netgi pagalbinę funkciją atliekančios lokalios ryškios spalvos (ypač daug raudonos, mėlynos) primena dėl perspektyvos pamišusių Paolo Ucello ar Piero della Francescos perspektyvines batalijas ir fiestas. Žmogaus proporcijų teorijos - dominuojančio, organizuojančio prado funkcija - pabrėžiama pastarųjų metų menininko piešiniuose. Visi į gabalus (lyg Andreaso Vesaliaus traktate) suplėšyti, akių nuo žiūrovų neatplėšiantys autoportretai primena bent jau Albrechto Dürerio raižinius, kuriuose vyrų ir moterų kūnai analizuojami su tokiu pačiu moksliškai skrupulingu negailestingumu.

 

O Vilutienė yra barokiška. Pirmiausia reikia pasakyti, kad nors ji, būdama grafikė, naudoja liniją kaip pagrindinę priemonę vaizdams kurti, tos linijos turi potenciją virsti juodomis dėmėmis. Kitas dalykas - dinamika. Bet kuri menininkės kompozicija stengiasi praplėsti stačiakampio formato ribas, išeiti iš rėmų (netgi grynai fiziškai - kadangi dailininkė naudoja įvairius priklijavimus ir aplikacijas). Juda ir vaizduojamos figūros. Jos, priešingai nei M.P. Vilučio detalizavimas, nubrėžtos, nupieštos vienu, keliais laisvais gestais. Efektingas yra šešėliuotumas. Vienur dominuoja rembrantiška tamsa, kitur visą popieriaus lapą nutvieskusi tiepoliška saulės šviesa. Galų gale didžiausias paradoksas tas, kad abu menininkai gilinasi į įvairiais žmogaus kūno vibracijas bei atspalvius. Tačiau Nijolė tai perteikia abstrahuotai, emblemiškai - kiekviena figūra įkūnija su aistra, skausmu, ekstaze susijusias simbolines reikšmes. Dar svarbu, kad N. Vilutienė, kaip tikra barokinė dailininkė (na, kad ir Jacques Callot), savo kūryboje pulsuoja panteistinėmis nuotaikomis - kiekvienoje jos nupieštoje medžio šakelėje, šaknelėje galima pajusti mistišką nežinomų jėgų alsavimą (taip pat žr. Pascalį).

 

Reziumuodamas pakartočiau, kad tokiomis dichotomijomis ir priešpriešomis, remiantis Wölfflinu, galima išskaidyti ir lyginant analizuoti kiekvieną kuriančių menininkų porų kūrybą (vėl grįžtant prie jau minėtų pavyzdžių, Pollockas arba Kisarauskas būtų renesansiniai, o Krasner ir Kisarauskienė - barokiniai pavyzdžiai). Tačiau visgi remdamasis išdėstytais teiginiais sakyčiau, kad M.P. Vilutis ir N. Vilutienė yra ryškiausi Wölfflino schemą iliustruojantys pavyzdžiai. Bent jau Lietuvos dailėje.

 

Dar apie konkrečią parodą norėčiau pasakyti, kad ir ekspozicija sukonstruota tokio formalaus determinizmo principu - tik įėjus vidun žiūrovą pasitinka „renesansinė“ M.P. Vilučio kolekcija, kuri, lipant viršun, įgauna šiaurietiškojo renesanso ir manierizmo bruožų (minėtieji „proporcijų“ piešiniai), čia ją keičia barokinė N. Vilutienės kunstkamera, kupina moters temų, barokiškai kintančių žiedų ir kitokių gamtos motyvų.

 

Savaime aišku, čia išdėstytas požiūris atsiduoda tam tikru seksistiniu prietaru - bent jau tuo stereotipu, esą vyrai menininkai yra racionalesni, monumentalesni, o moterys - impulsyvesnės, rafinuotesnės (Vilučių pora tai lyg ir patvirtintų). Gindamasis tepasakyčiau, kad rėmiausi Wölfflinu, o ką jis galvojo šiuo klausimu, bent jau „Pamatinėse meno istorijos sąvokose“, nepasakyta.



„7 meno dienos“ Nr.15 (891), 2010-04-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

ZfbmInrVSKhfln, 2012-06-06 01:31

Kovas 13 d, 2010Nesibaiminu būti nepopuliarus. Paaiškinkite man prašau jei Lietuvoje gyvnea apie 50% moterų kodėl jos neturi teisės būti tolygiai atstovaujamos demokratinėse institucijose? Dabartinė 64 vieta pasaulyje ir mūsų 27 parlamentarės yra gerai, bet mano galva būtų dar geriau jei moterų būtų dvigubai daugiau. Kvotos nėra geras sprendimas ilgalaikėje perspektyvoje, bet trumpalaikiu periodu gali būti labai galingas įrankis keičiant visuomenės požiūrį, griaunant nusistovėjusius stereotipus bei pritraukiant dėmesį į problemas su kuriomis susiduria moterys siekdamos dalyvauti politikoje.Nesenai, European Voice kovo 8 proga paleido straipsnį apie Deputy Assistant Secretary General of NATO. Iš tiesų moteris turi padariusiu įspūdingą karjerą, bet ji neturėjo vaikų. Ar dabartinė darbo rinka diktuoja tokias sąlygas? Manau, kad taip, nes demografinė padėtis Europoje blogėja kasmet. Tokioje situacijoje reikia radikalaus požiūrio į moteris keitimo. Moterys yra visuomenės variklis, jį reikia tiktai mobilizuoti.

UWyekEWjovPyMrF, 2012-01-09 07:08

Ppl like you get all the brnais. I just get to say thanks for he answer.

anelija, 2010-04-23 12:07

smagu pabūti tarp puikių paveikslų, pamastyti (prie Mikalojaus kūrybos) apie gyvenimo filosofiją ir pabandyti pakilti į romantikos erdves pajutusį Nijolės paveikslų linijų grožį ir gėlių ekspresiją.
šaunu, verta pagyrimų.

koja, 2010-04-20 12:02

paroda būtų puiki, jei nebūtų Vilutienės darbų

vitalija, 2010-04-16 20:12

Man, kuriai studijų aukštojoje mokykloje metu nebuvo nieko apie Heinrichą Wölffliną į galvą įdėta labai apsidžiaugiau šiuo straipsniu. Pagaliau. Pagaliau ir meno kritikai leidžia mums pasitikrinti.
Su bičiuliais, aplankę parodą, vieningai pasakėme - ši paroda drungno nepalieka. Puiki paroda.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti