Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Vaizdai kartais geriau už žodžius


Akvilės Anglickaitės paroda „Ji arba yra“ galerijoje „Kairė-dešinė“


Monika Krikštopaitytė

Share |
Ekspozicijos fragmentas.
Nuotrauka A. Anglickaitės
Tai kruopščiai atrinktų fotografijų dėlionė su konkrečiais erdvių fragmentų vaizdais, kuri sukuria labai neapčiuopiamą atmosferą. Ant kitos sienos, kairėje, dviejų moterų figūriniai portretai su šunims.

Mėlyname fone - viena jų, daili kaip madona iš bažnytinės dailės su žaviu haskių veislės šunimi prie kojų. Kita - žemiška moterėlė, glėbyje laikanti savo neparodinį augintinį. Kompozicijos ir spalvos aiškiai nurodo į Dievo motinos vaizdavimo krikščioniškąją ikonografiją. Taigi turime iš vaizdų sudėliotą ir kažką neapčiuopiama, kas pavadinime skamba kaip yra.

 

Iš pradžių ši mįslė mane sutrikdė. Prie sutrikimo prisidėjo ir galerijos apšvietimas - prietema su į nuotraukas nukreiptais šviesos šuorais. Iš atminties į pagalbą atėjo sutemų meistro, menininko Christiano Boltanskio mintis, kad kūrinys ir neturi būti iškart aiškus, nes kitaip jis būtų perdėm stačiokiškas ir paprasčiausiai neįdomus. Ypač kai kalbama apie artikuliacijai sunkiai pasiduodančius potyrius. Tuomet belieka sekti užuominas ir patikėti, kad blogų interpretacijų nebūna.

 

Pradėkime nuo . Nes skaitome juk iš kairės. Moteris, panaši į kaimynę iš bet kurio namo, demonstruoja prieraišumą šuneliui glausdama jį. Ji čia bus noro globoti, jausti ryšį ir draugystę simbolis. Dailioji šiuolaikinė fotografinė Madona reprezentuos motinystę. Nuotraukų grupę man norisi įvardyti kaip kažko nežinomo laukimą, nes ten žvilgsnis klaidžioja ir užsibūna nuošaliose vietose: langas (lyg ir bažnyčios), mirganti saulėje lapija, parko aikštelė, išėjimas kažkur, kaži ko susibūrę žmonės. Toks į abstrakcijas linkęs atsipalaidavęs žvilgsnis dažniausiai būna kažko laukiant, pusiau panirus į transą, įsigilinus į savo pojūčius. Akių klaidžiojimas būdingas ir kūdikiams. Iki tam tikro laiko jiems vienodai įdomu (neįdomu) žiūrėti ar į šaldytuvo šoną, ar į tapetus, ar į dėmesio trokštančius svečius. Žvilgsnis tyvuliuoja kažkur viduje, tik kartais susisiedamas su išore. Neapčiuopiamas pranešimas (ar pasidalinimas tuo neapčiuopiamu) po truputį įgauna bruožus. Sudėjus iškalkuliuotus raktinius žodžius paeiliui, gautųsi kažkas tokio: moteris laukia ir stebi tai, kas vyksta viduje, po to joje atsiranda naujas žmogus su savo vidumi.

 

Nei menininkei, nei man nesinori sakyti, kad tai yra kūrinys apie motinystę, nes tarybinė dailė kentėjo nuo daugybinių motinysčių - taip antru vardu buvo vadinami režimo „teisingų“ temų neatitinkantys paveikslai. Tas pats laikotarpis pasižymi dar ir didžiuliu viešo motinystės idealizavimo ir realios izoliacijos konfliktu. Šiomis dienomis motinystė - įvairių partijų ir celibato laikytis pasižadėjusių šventikų vartojama sąvoka, nemaloniai valkiojama, ypač prieš rinkimus, reguliariai prarandanti „šventumą“ mažinant biudžetą ir vėl ištraukiama, kai moterys įsidrąsina norėti teisių, nors šiaip dviese su vaiku nėra laikomos šeima.

 

Tai kūrinys ne apie motinystės sąvoką, o laukimą kažko nežinomo įsigilinant į patirtis. Savo kūryboje Anglickaitė neutralizuoja ideologinius plepalus sutelkdama dėmesį į konkrečią patirtį jau ne pirmą kartą. Kūrinyje „XXXX“ ji fotografavo vaikus, keičiančius savo lytį.

 

Nuotraukose jie tik paprasti vaikai, turintys savo svajonių ir išgyvenimų. Kad ir kaip neįprasta būtų tai įvardinti, kad ir ką maltų liežuviais politikai bei kitos organizacijos ar asmenys. Šiame kūrinyje ji gilinasi į save.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.15 (891), 2010-04-16

Versija spausdinimui

Komentarai

Samepot, 2012-07-17 01:14

Nomos sako:Sveiki,Esu 37 metu moteris. Alkoholio linuas mane itrauke pries 7 metus. Per ta laika bandziau gerti vaistus, kurie man asmeniskai niekuom nepadejo Kai pasiekiau savo dugna man padejo vienas pazystamas Kalbejausi su juo gera valanda ir pokalbio metu supratau, kad vis dar turiu galimybe issikapanoti is savo bedos. tuo matu buvau labai pasidavus, nenorejau gyvent, nedauk truko iki savizudybes . To zmogaus deka isdrysau apsilankyti priklausomybes ligu centre ir dalyvauti Minesootos pogramoje. Nuo pirmuju dienu labai tikejau programa, dievu, priemiau viska ko moke destytojai ir ivyko stebuklas anksciau nesuvokiau, kaip galiu negerti o dabar kaip galejau gerti. Nebejauciu jokio potraukio. Zinoma, buna nuotaiku svyravimai ir jautri esu be galo, bet jieskau budu nusiraminti, meldziuosi Kiekviena ryta ir vakara dekoju dievui, kad esu blaiva.Labai noreciau palinketi savo likimo broliams ir sesems pasistengti neprarasti vilties, juk kiekviena gyvenimo pamoka, kokia skaudi ji bebutu skitra musu gerovei. Visa kas nutinka turi savo tiksla mokyti mus blaivybes. Ir as tvirtai zinau, kad jei ir atkrisiu, tai bus pammoka kazkam kitam, galesianciam stebeti mane ir mokytis kaip nereikejo elgtis.Labai nuosirdziai visiems linkiu tikejimo aukstesniaja jega ir savimi.Stiprybes jums, ramybes

lbEQZjcrimYWZtUu, 2012-06-06 07:59

That's a smart way of thniking about it.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti