Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Apie laisvę ir kates


Inos Budrytės tapybos paroda „Iš mano kambarių“


Monika Krikštopaitytė

Share |
Ina Budrytė „Dėdės dovana“. 2006 m.
Kuo toliau, tuo labiau pirmenybę teikiu personalinėms parodoms. Bendrose daug ką galima pražiūrėti. Vieno autoriaus pasirodymas atskleidžia jo asmenybę. Grupinėse šnabždėjimui neretai tenka grumtis su riksmu. Nebent kuratorius yra stipri asmenybė ir randa būdų, kaip tarp kūrinių užmegzti pokalbius, kaip papasakoti savo istoriją ar sukurti vientisą parodos kūną, kuris veikia kaip atskiras kūrinys.


Tokių kuratorių Lietuvoje yra vos keli. O bendrų parodų srautas, ypač planinėse organizacijų ekspozicijose, neretai suplaka menininkus į nevykusius kokteilius, iš kurių išeini atmintin sužvejojusi vos vieną kitą. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties Inos Budrytės tapyba, parodyta atskirai, nuskambėjo labai netikėtai ir naujai. Ši menininkė yra gan reguliariai dalyvavusi įvairiose tapybos ir akvarelės parodose drauge su kitais, dažniausiai Dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“. Tačiau kadangi I. Budrytės tapybą galima būtų apibūdinti kaip šnabždėjimą: maži formatai, tylios spalvos, vaizduojami neįkyrūs pastebėjimai ar būdraujančios sąmonės pagauti vaizdiniai, pažintis įvyko tik dabar. Tik išeksponuotos atskirai negožiančioje erdvėje jos drobės, kartonai ir akvarelės prašneko. Už šį dėmesio sutelkimą verta padėkoti Modernaus meno centro šeimininkams Danguolei ir Viktorui Butkams, kurie jau kuris laikas formuoja nuosavą kolekciją, nuolat užsiima filantropine veikla ir nesibodi jos vaisiais pasidalinti su visuomene, taip pat dailėtyrininkei Ramintai Jurėnaitei.

 

Nebūčiau drįsusi I. Budrytės paveikslų pasaulio lyginti su savamoksliais, nes meninis išsilavinimas kuo puikiausiai juntamas ir sumaniose kompozicijose, ir subtiliuose spalviniuose sąskambiuose. Tačiau kai parodos proga parengtame katalogėlyje publikuotame pokalbyje aptikau, kad menininkei imponuoja ir Pertonėlė Gerlikienė, ir Pirosmanis, supratau, kad tai nebūtų didelė nuodėmė. Juolab kad bendrumą man išduoda ne forma, o mąstymo laisvė, kurią profesionalios menininkės atveju dar galima būtų pavadinti drąsa. Tokia laisvė ir ne iš kovos, o iš atsipalaidavimo kylanti drąsa atsiranda, kai kuriama sau. Juk nestebimas žmogus elgiasi daug natūraliau nei nušviestas prožektorių. I. Budrytė turi labai daug to kažko nesuvaidinto. Todėl nemažai ir asmeniško. Jos drobėse laikas yra lėtas ir mąslus kaip senovinėse fotografijose. Kompozicijos irgi kiek fotografiškos – kartais priartinama detalė, kuri dėl to tampa iškalbinga („Saugomos durys“), kartais figūra ne visa telpa į „kadrą“ („Dėdės dovana“), lyg būtų neužtekę laiko nusitaikyti, kartais pozuoja įdomi erdvė, o figūra užfiksuojama kaip tik tuomet, kai atsiduria dėkingiausioje kompozicijai vietoje („Po darbo“). Nors menininkė leidžia sau fotografijos įneštą fragmentavimo laisvę, pasinaudoja ir tapybos teikiamais privalumais – nieko objektyvu „gaudyti“ nereikia, galima keisti mastelius, apibendrinti formas, galų gale sudėlioti viską taip, kad išryškėtų norima mintis ar nuojauta. Štai dėdė, vos telpantis į paveikslo plotą, nešasi didžiulę dovaną, bet nepaisant nei dėdės stoto, nei dovanos įmantrumo, nei fono aktyvumo, visai netyčia dėmesys stringa ties jo buratiniškai smailia nosimi ir riesta kakta. Drobė provokuoja spoksoti. Jautiesi mažumėlę pričiupta. Gerbi menininkę už gebėjimą valdyti žvilgsnį ir nukreipti ten, kur sumanyta. O juk kūrinys atliktas paprasčiausiomis priemonėm, beveik vaiko piešinys... Čia ir visas malonumas.

 

Menininkė mokėsi monumentaliosios dailės, iš ten, matyt, ir drąsa (ar laisvė) apibendrinti, nematant jokio reikalo leistis į detales. Laisviausi I. Budrytės piešiniai atlikti akvarele. Linijos riebios, brauktos lengva ranka, bet tiksliai suformuojančios charakteringus formų tarpusavio santykius.

 

Ir trumpai apie kates. Jos yra net trys: Šubka, Paltukas ir Mimytė. Kiekviena turi savo paklotėlį. Ne, jos nepavaizduotos nė viename iš parodoje esančių kūrinių, bet visų jų nuotraukos įdėtos į katalogo atvartą. Šis faktas man galutinai patvirtino nuojautą, kad I. Budrytė yra laisva būti asmeniška. Šie švelnūs padarai savo gracingais judesiais dalinasi erdve, dovanoja subtilią draugystę kasdien, taip tapdami svarbia menininkės pasaulio dalimi. Jie savo buvimu prisideda prie kūrybos tėkmės ir yra verti paminėti, ką gali sau leisti tik žmogus, radęs tinkamą atstumą tarp išorinių nuomonių ir savęs. Išties katiniška laisvė. Man belieka šį tekstą dedikuoti savo katei Katerinai.


„7 meno dienos“ Nr.14 (890), 2010-04-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

FykflbBl, 2011-10-23 15:25

You got to push it-this eesstnial info that is!

Genzelis, 2010-04-11 18:08

Linkejimai Gegutei*

ozolas, 2010-04-09 18:15

Katerinai linkejimai*

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti