Neseniai su kurso draugais įkūrėte „Trupę Liūdi“ ir jau spėjote prisistatyti spektakliu pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę „Išvažiuoju“ (rež. Saulius Bareikis). Kokias idėjas deklaruoja jūsų trupė?

Neturim užrašę konkrečių meninių principų. Susibūrėme ne tiek siekdami tapti nepriklausoma teatro trupe, kiek norėdami prisistatyti kaip komanda, kažkaip save „įvardyti“. Tai buvo tarsi iššūkis mums patiems – būti kažkuo, ne tik studentais. Tad dabar jau esam ne tik studentai, bet ir „Trupė Liūdi“. Pagrindinis mūsų principas – daryti tai ir taip, kad mums patiems patiktų, kad būtume kūrėjai, ne tik atlikėjai. Galbūt mūsų trupė atsirado iš ambicijų, bet jos yra ir pagrindinis mūsų variklis. Nuo pat pradžių norėjome ir kurti dainas, ir muziką, ir vaidinti, ir režisuoti. Esam labai jauni ir dar daug ko nežinom, bet, manau, teatras yra kūrybinis procesas – jis gimsta čia, vietoje, ieškant, o ne naudojant sukauptas žinias.

Netrukus planuojate pristatyti spektaklį pagal Jameso Thurberio pasaką „Baltoji stirna“ (rež. Vaidas Kublinskas). Premjera įvardijama kaip „veiksmo drama su kanopomis“. Kokiai auditorijai skiriamas spektaklis?

Tiesą sakant, pradėję dirbti mes negalvojome apie konkrečią amžiaus grupę. Tiesiog ieškojom, kaip perteikti medžiagą teatrine kalba, ieškojom priemonių, kaip tą istoriją atskleisti įdomiai, išradingai, šmaikščiai ir prasmingai. Tačiau istorija yra gana universali, ir vyresni žiūrovai joje išskaitys ironiją, autoironiją ir mūsų pačių požiūrį į vaikišką medžiagą, o vaikai spektaklį irgi turėtų suprasti, nes tai pasaka.

Neseniai gavai Vytauto Kernagio stipendiją kaip geriausias Teatro ir kino fakulteto studentas.

„Geriausias“ ar „blogiausias“ mūsų praktikoje neturi jokios vertės, nors visada malonu, kai esi įvertinamas. Stipendija teikiama vertinant studento aktyvumą ir pažymius. Mano nuomone, meninio profilio specialybių studentų vertinimas pažymiais neatspindi tikrovės. Ne visada kruopštaus darbo rezultatas bus geresnis už iš prigimties labai talentingo žmogaus. Jei nėra santarvės tarp talento ir darbo, ilgai vienose rogėse nepavažiuosi.

Jūsų kursui teko dirbti su Vladu Bagdonu, Sauliumi Bareikiu, Cezariu Graužiniu ir Mariumi Jampolskiu. Kaip jums pavyko suderinti kiekvieno iš jų ir savo pačių meninius ieškojimus, juk jie labai skirtingi?

Iš kiekvieno buvo galima pasimokyti ir pasiimti labai skirtingų dalykų. Specialybės pedagogų darbas labai skyrėsi, o kai jie bent trys atsirasdavo kartu, pirmame kurse buvo labai sunku susigaudyti. Kiekvienas gal ir šnekėdavo apie tuos pačius dalykus, bet skirtingai. Nežinodavai, kuriuo tikėti, kurio labiau klausyti. Laikui bėgant ėmėme lengviau suprasti, ko iš ko galima pasimokyti arba kuri siūloma idėja, pastaba mums yra priimtinesnė. Išmokome atskirti, kokioje situacijoje į kurį pedagogą kreiptis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokeisi ketverius metus. Kaip įvertintum studijas?

Manau, kad akademija labai užgrūdina ir čia pasimokius niekas neturėtų stebinti... Linkėčiau nebijoti keisti požiūrio ir griauti savo galvoje dogmų ar taisyklių, nes gyvenime taisyklių nėra. Svarbiausia eiti į priekį, tikėti ir nebijoti keistis.

Grupės „Liūdni Slibinai“ pasirodymas vyks balandžio 10 d 19 val. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje; „Trupės Liūdi“ spektaklis „Išvažiuoju“ bus vaidinamas „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje balandžio 9 d 19 val., o spektaklio „Baltoji Stirna“ premjera įvyks balandžio 25 d. 16 val. ir 19 val. „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje.

Kalbino Viktorija Ivanova

„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02