Lietuvių filosofai tokiomis smulkmenomis, žinoma, nesidomi. Savo gausiuose tekstuose nuosekliai perpasakodami Derrida, Foucault ar kitus garsius postmodernistus, jie nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta šalia, nors kaip tik šalia jų per dvidešimt paskutinių metų susiformavo nauja visuomenė, kurią patyrinėti būtų visai ne pro šalį. Bet, matyt, teks laukti, kad kas nors atvažiuotų iš kitur ir sukurtų filmą apie lietuviškų aistrų ypatybes.

Gaila, kad Lietuva niekad nesudomins Woody Alleno. Londone, Barselonoje jis sukūrė visai neprastus filmus, subtiliai pasišaipydamas ir iš nacionalinių europiečių prietarų. LTV (balandžio 3 d. 23.30) parodys Londone filmuotą Alleno „Sensaciją“. Režisierius yra prisipažinęs, kad iš pradžių norėjo kurti filmą apie ryžtingą reporterį, kuris pasirengęs net grįžti iš Anapilio, kad tik galėtų baigti pradėtą temą.

Tačiau sumanymas pasikeitė, kai Allenas susipažino su Scarlett Johansson. Tada jis nusprendė, kad ji turi vaidinti amerikietę studentę žurnalistę, kuri per atostogas Londone patenka į keistą istoriją ir pradeda tirti paslaptingą žmogžudystę.

Puikiai suprantu, kad „Sensacija“ - ne pats geriausias Alleno filmas, tačiau vėl žiūrėsiu jį jau ne pirmą kartą. Čia daug kas jau matyta - ir nevykėlis Alleno herojus, ir jo magiški triukai, ir Mirtis su dalgiu, ir degeneratai aristokratai, bet gyvenimas be Alleno humoro būtų labai pilkas. Allenas tarsi jo paties suvaidintas magas sugeba sukurti žavų reginį, pasinaudodamas paprastais, net senamadiškais triukais. Bet jis kviečia džiaugtis kinu, o kartu ir gyvenimu. Tai svarbiausia.

Alleno kinas - tarsi senas pažįstamas, kurio istorijų gali klausytis ne vieną kartą ir jos niekad nenusibos.

Franšois Ozonas kaskart kuria vis kitokį kiną, žinoma, postmodernistiniais pagrindais. Man regis, jis jau išbandė visus įmanomus žanrus ir stilius. Viename naujausių savo kūrinių - 2007 m. „Angele“ (LTV, 4 d. 23.15) - Ozonas pabandė atkurti klasikinį Holivudo stilių, nors filmo veiksmas vyksta Anglijoje. Filmas yra Elizabeth Taylor (tai pasaulyje gana garsi rašytoja, kurios nereikėtų painioti su kino žvaigžde) romano ekranizacija ir pasakoja apie jauną merginą Andželą, kuri tampa garsia rašytoja. Andžela - ekstravagantiška būtybė, žavi, bet bjauraus charakterio, tad jos gyvenimas puikiai telpa į melodramos žanrą. Jos prototipas - viena pirmųjų moterų literatūros garsenybių ir bestselerių rašytojų Marie Corelli, mėgstama karalienės Viktorijos autorė.

Ozonas yra sakęs, kad jam neįdomu, ar filmo herojė yra gera rašytoja, ar jos kūriniai išliks. Jį labiau domino Andželos kūrybos energija ir įkvėpimo šaltinis. Pasak režisieriaus, šiuolaikinės moterys gali rasti su Andžela daug bendra, nes ji savarankiška. Tačiau jis norėjęs parodyti ir šį tą daugiau: „Andžela susikūrė savo gyvenimą ant melo, slopindama savo jausmus. Ji labai dažnai atsiduria situacijose, kai nėra savimi, bet tik vaidina vis naujus vaidmenis.“

Filmai apie menininkus patinka lietuviams. Todėl neabejoju, kad pirmadienio naktį (5 d. 23 val.) taip pat praleisite su LTV, kuri rodys Raoulio Ruizo filmą „Klimtas“ (2006). Vienos secesijos kūrėją Gustavą Klimtą filme suvaidino Johnas Malkovichius. Deja, filme jis nelabai ką turi veikti, nors Klimtas buvo skandalingas kūrėjas, mergišius, sifilitikas, gyvenimo pabaigoje - tiesiog beprotis. Dabar tai vienas atpažįstamiausių XX a. pradžios menininkų, kurio paveikslų fragmentų galima pamatyti net ant auksuotų lėkščių ar kavos puodelių.

Klimtas tapė moterų aktus ir portretus, negailėjo aukso ir ornamentų. Panašus ir Ruizo filmas - jis kruopščiai atkuria epochos dvasią, filme daug nuostabių interjerų, daiktų, detalių, bet nesugebėta parodyti tragiško likimo, tik neurotiškas charakteris. Virš filmo sklando daktaro Freudo dvasia, kitaip ir negali būti, juk Vienoje ir Paryžiuje, kur nukelia filmo veiksmas, būta daug daktaro gerbėjų.

Filmo dekoratyvumas nuvilia, ypač turint galvoje, kad iš Čilės kilęs Ruizas - unikalus eksperimentatorius, kurio „Atrastas laikas“ man yra geriausia iki šiol sukurta Marcelio Prousto ekranizacija.

Bet net ir mėgstami režisieriai turi teisę į nesėkmę. Kadaise man labai patiko subtilios Valerijaus Rubinčiko dramos „Sonetų vainikas“ ir „Išvyka į teatrą“, nors baltarusių režisierius sukūrė ir pirmąjį sovietų siaubo filmą „Laukinė karaliaus Stacho medžioklė“.

BTV (5 d. 16.45) parodys jo 2007 m. filmą „Lokio medžioklė“, Rusijoje kurtą kartu su populiarių rusų serialų aktoriumi Valerijumi Nikolajevu. (Beje, skaičiau, kad Rubinčikas bandė paneigti savo ryšius su šiuo filmu.) Nikolajevas vaidina Lokiu vadinamą biržos maklerį Olegą. Trileryje susipina dideli pinigai ir politika, nes Olegas sumanė grandiozinį žaidimą. Tikslas - ne tik uždirbti daug pinigų, prisidėti prie Rusijos ekonomikos suklestėjimo (nes neįvardytos užsienio jėgos nori ją sugriauti ir destabilizuoti šalį), bet ir atkeršyti už tėvo mirtį.

Patriotinis kinas visur yra panašus. Todėl gana įtariai žiūriu į pastangas Lietuvoje atgaivinti šį žanrą. Kazachų „Klajoklį“ (LNK, 5 d. 23.25) kūrė net trys režisieriai - Sergejus Bodrovas, Ivanas Passeris ir Talgatas Temenovas. Valstybė į jį įdėjo per pusšimtį milijonų dolerių. Tikslas taip pat buvo patriotinis - sukurti senos ir galingos šalies Kazachstano įvaizdį užsienyje. „Klajoklio“ veiksmas perkelia į XVIII amžių. Begalinėse stepėse nuolat kovoja drąsios gentys. Berniukas Mansuras nuo mažens yra rengiamas būti kovų meistru, jis turės suvienyti gentis ir atremti klajoklių antpuolį...

LTV pasiūlys net dvi dokumentinių filmų premjeras: Janinos Lapinskaitės „Traukinys stovi penkias minutes“ (3 d. 14.45) pakvies pasigrožėti provincijos gyvenimo vaizdais, Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Prie rugių ir prie ugnies“ (3 d. 19.20) skirtas poetui Justinui Marcinkevičiui. Lietuviškus kino malonumus šeštadienio naktį pratęs LNK (3 d. 00.30) ir pirmasis Emilio Vėlyvio „Zero“. Norite tikėkite, norite ne, bet tai irgi visai patriotinis filmas.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02